Apie netektį A. Grigaliūnienė pranešė socialiniame tinkle „Facebook“.

„Mama išėjo. Gražią, šiltą, pirmąją vasaros dieną. Per Tėvo dieną. Kaip simboliška. Juk senelio vardas – Stanislovas. O mamos – Staselė.

„Man atrodo, kad aš mirštu“, – prieš mėnesį, tuomet dar stipriai laikydama mano ranką, tarė Mama.

„Mamyt, tyrimai prasti... daug nežada“, – tyliai atsakiau, glostydama jos veidą.

„Mamyt – verki. Ar skauda?“

„Verkiu, nes bijau“.

„Mamyt – Tu nieko nebijok. Tau nėra ko bijoti – gyvenai iš didelės meilės ir širdies, ir viską darei teisingai, arba taip, kaip tą akimirką mokėjai geriausiai. Nebijok. Mudvi juk susitarėm – dabar svarbiausia, kad Tau nebeskaudėtų, eisime šiuo keliu kartu. Pažadu. Nes Tu esi geriausia Mama pasaulyje“, – su gumulu gerklėj, bet toliau ramiai ir užtikrintai kalbu.

„O tu – geriausia dukra“.

Trumpo ir esmingo pokalbio pabaigoje viena kitai pabučiavome rankas. Tai veik paskutinis mūsų pokalbis. Po jo – Mama nutilo. Kartais reaguodavo akimis – į muziką, į mano sesers Solveigos vardą, į vaikų prisilietimus... Ir į skausmą. Kurį su medikų pagalba mažinome kiek galėjome.

Glostau vėstantį Mamos veidą. Gal veikiau Mamos kūno veidą, kuriam dėkoju, kad gebėjo nešti per gyvenimą tokią didelę ir ryškią sielą. Mama yra mūsų Dalia, Staselė, čiūtė, močiutė, viršininkė, načalnika, direktorė, valdybos pirmininkė, Norma, Aida, Madam Buterfly, karalienė Elizabetė… Galėčiau vardinti ir vardinti vardus ir būdvardžius, bet jų vis tiek neužteks Mamos dydžiui išreikšti. Galiu tik dėkoti, kad turėjau tokius vartus ateiti į pasaulį. Kad augom su tokiomis spalvomis, tokia meile, tokia laisve ir drąsa...

Mama. Mums žinok pavyko. Pavyko gyventi, kalbėtis, bartis – mylėti dar stipriau. Tau pavyko perduoti man tvarką lėkštėje, ausis muzikoje, gavau ir Tavo laisvės, ir juoko, ir to nepaprasto, kosminio ir tokio gražaus, netikėto ir neišmatuojamo moteriškumo. Tau pavyko mane išmokyti džiaugtis žydinčiais žiedais. Kuomet apie tai kalbėjomės – tada pasakei, kad mano džiaugsmas žydinčiu jazminu yra gražiausia, ką galėjai duoti... Ir dar pridėjai, kad aš jau pasiruošus...

Tu, kaip ir dažniausiai, buvai teisi. Buvau pasiruošus atsisveikinti ir Tave palydėti. Tavo kalba palydos būtų pavadintos „solidžiomis ir be didelių trizniojimų“. Savo pažadus išpildžiau. Mano mylima Stasele... Mums pavyko. Koks gražus gyvenimo ratas mums nutiko. Tu mane atvedei į šį kartais keistą ir visiškai išprotėjusį, bet be jokios abejonės – gražų pasaulį, o aš Tave išlydėjau. Ar gali būti kas gražiau? Šio palydėjimo nepamiršiu niekada.

Kelyje buvau ne viena. Ačiū visai šeimai. Ačiū draugams. Ačiū vos pažįstamiems didelės širdies žmonėms. Ir, aišku – didžiausias ačiū visiems medikams mūsų kelyje. Kiekvienam Jūsų po savo širdies gabalą jau padovanojau.

Mama. Tau netinka žodis „buvo“. Nuo šios akimirkos Tu mano oras, minkšti saulėlydžio debesys, Tu mano ryto vėsa, Tu vasaros pievos, medumi aptaškytos. Rudenį nusidažysi rausvai , o žiemą kaip snaigė – nukrisi į mano blakstienas. Tuomet ir vėl sugrįš pavasaris... Ir taip be galo... Nes Tavo energija visuomet buvo, yra ir bus be galo... Kaip muzika. Nes Tu ir esi mano venomis tekanti Muzika.

Myliu Tave, Mama.

Atleisk, kad kartojuos – juk Tu ir pati tai žinai.

Sodyboje netrukus pražys Tavo jazminas. Ten ir pasimatysime...

Mama. Užsimerkiu. Mes prie jūros. Einu paskui ir savo pėdas taikau į Tavas. Lyg tapčiau Tavo tąsa. Kada nors šiuo keliu eis ir Jonytė. Ir gyvenimo ratas suksis toliau.

Dar kartą ačiū visiems, kas esate kartu. Dėl Mamos palydų dar pranešiu. Netrukus.

Šiandienai išrinkau Tau baltą drobę. Ir namo Tu grįši. Bent trumpam. Gražioje riešutmedžio dėželėje. Juk mėgai sukti ratus aplink mūsų riešutą... Sodyboje“, – iki širdies gelmių palietusį įrašą užbaigė A. Grigaliūnienė.