Jautėsi tarsi vyro vairuotoja
Anatolijų su žmona Inga ir dukrele Elija mano skambutis užklumpa automobilyje. Visa šeima vyksta į Kauną remontuoti tėvų automobilio, mat, sako, laikinojoje sostinėje mechanikai geresni.
Inga džiaugiasi, kad pagaliau automobilio vairą gali perleisti savo vyrui. „Daugybę metų jį vežiojau į koncertus ir visur, kur reikia. Net kai atėjo laikas gimdyti, pati iš Druskininkų vairavau į Kauną“, – šypsosi I. Oleinik.
Dukrelės Elijos gimimas paskatino populiarų atlikėją kiek rimčiau pastudijuoti Kelių eismo taisykles. Sulaukus šeimos pagausėjimo, Inga nebegalėjo daugiau būti asmenine atlikėjo vairuotoja, tad teko spėriai suktis pačiam: išmokti taisykles, laikyti egzaminus ir pagaliau sėstis prie automobilio vairo.
Šiandien iš Druskininkų į Kauną, kaip ir į kitus Lietuvos miestus, Anatolijus vyksta dažnai. Nors „Kelio į žvaigždes“ populiarumo burtai jau seniai išsisklaidė, neseniai vykęs „Muzikinės kaukės“ konkursas vėl priminė žiūrovams apie Anatolijaus talentą ne tik gerai dainuoti, bet ir įsikūnyti į populiarius lietuvių ir užsienio atlikėjus.
Anatolijus visus laurus atiduoda savo žmonai, sakydamas, kad be jos pagalbos nebūtų išsivertęs. „Inga tame projekte buvo mano choreografė, mentorė, visų mano judesių, plastikos ir kitų galų meistrė. Tik jos dėka aš galėjau įsijausti į pasirodymus“, – prisipažįsta jis.
Mėgaujasi gamtos draugija
Abu Oleinikai kilę iš Druskininkų, kur šiuo metu ir gyvena. Turi namelį sodų bendrijoje ir 8 a žemės. Džiaugiasi, kad ir miestas šalia, ir gamta. Netoliese – parkas, čia pat ir Ratnyčėlė teka.
Vis dėlto abu pasvajoja keltis kur nors arčiau Vidurio Lietuvos, gal net į Kauną, nes Anatolijui pabosta važinėti. Tik iš pradžių dar norėtų susitvarkyti dabartinį namuką, pasikeisti automobilį, o paskui jau kelti sparnus.
„Šiuo metu mano darbo namai yra automobilis. Visko ten rastumėte – ir scenos kostiumų, ir raktų, ir atsuktuvų, ir fluorescencinių apyrankių, kurias kartais palieku gerbėjams dovanų“, – aiškina atlikėjas.
Automobilyje rastumėte ir daržo gėrybių – žemuogių, braškių, kurių šiuo metu žmona įdeda vyrui į darbą.
Agurkai, pomidorai šiltnamyje, sako, dar tik mezgasi, tačiau salotų ir svogūnų turi į valias. Pasirodo, Inga baigusi Žemės ūkio akademiją, tad sodininkauti ir daržininkauti moka.
Pasaulis dar palauks
Anatolijui namai yra vieta, kur šalia – jo mylimi žmonės. Jei šeima gali keliauti drauge, tai ir visas pasaulis gali būti namai.
„Tik pasaulis mūsų dar palauks, – juokiasi, – nes pirma reikia užauginti Eliją. Birželio 5-ąją atšventėme dukrytės metukų gimtadienį. Pradedame ją palikti ir tėvams – vos spėja rakinti spinteles ir slėpti puodus, kai atvežame anūkę.“
Nors per gimtadienio šventę mažoji gavo daug naujų žaislų, daugiausia džiaugsmo jai suteikia virtuviniai rakandai – puodai, dubenys, dangčiai, mediniai šaukštai. Iš jų išeina puikūs mušamieji instrumentai.
Tėvai pastebi, kad mažoji jau dabar labai muzikali. Vos išgirsta muziką, kaipmat linksi į ritmą, kojelėmis trepsi, net bando kartoti dainų žodžius. Mėgstamiausia Elijos dainelė – „Du gaideliai“.
„Žiūrėsime, kaip čia bus su ta muzika. Nesinori vaiko versti lankyti, kas tau pačiam aktualu. Kai paaugs, tegul pati išsirenka“, – žada pasirinkimo laisvę laimingas tėtis ir priduria, kad šalia meniškų dalykų jis norėtų, kad Elija lankytų dar ir kovos menus.
Šiemet Anatolijus pirmą kartą šventė Tėvo dieną. Nors suvokė, kad jau visus metus yra tėtis, labai laukė to momento. „Čia kaip ir laukiant vaiko: bandai įsivaizduoti, kaip bus, bet tik gimus kūdikiui supranti, kaip viskas yra iš tikrųjų. Atrodo, gimus Elijai lyg niekas nepasikeitė, bet iš tiesų viskas pasikeitė“, – tikina populiarus atlikėjas.
Ar taip įsivaizdavo tėvystę? Hmm... – ilga pauzė, o Inga užbėga vyrui už akių – giria dukrelę. „Mūsų Elija – labai geras ir ramus vaikas. Kai ryte pabunda, tėvelių niekada nekelia – leidžia pamiegoti, pati su žaisliukais užsiima“, – džiaugiasi.
Ar nebijo, kad jei jau pirmas vaikas tėvus lepina, antras šokdins? Oleinikai pokštauja, kad vyresniems tėvams Dievas sunkių vaikų neduoda.
Pažįstami nuo mokyklos
Pora sakosi esanti pažįstama jau seniai – kartu lankė Druskininkų M. K. Čiurlionio meno mokyklą. „Man buvo dvylika, o jam gal aštuoneri? Tik aš jo neprisimenu, o jis mane prisimena. Mokiausi groti akordeonu, susitikdavome bendrose choro pamokose“, – pasakoja Inga.
Baigus vidurinę, jaunuolių keliai išsikyrė. Inga išvyko mokytis į Kauną, o gavusi diplomą grįžo į gimtuosius Druskininkus, įsteigė įmonę ir ėmė organizuoti renginius. Į vieną iš jų pakvietė padainuoti ir būsimą savo vyrą. Taip pradėjo bendrauti artimiau. „Tada aš už jį užpildžiau „Kelio į žvaigždes“ anketą, o kai Anatolijus tapo nugalėtoju, mūsų santykiai vėl nutrūko. Galiausiai išėjo taip, kad aš išsiskyriau su savo vyru ir pradėjau gyventi su Anatolijumi“, – aiškina Inga Oleinik.
Kadangi Anatolijui šiuo metu veiklos netrūksta, šeima nusprendė renginių organizavimą palikti ramybėje. „Lengviau parduoti vyro koncertą, nei imtis viso renginio“, – sako buvusi renginių organizatorė ir mini dar vieną Oleinikų išradimą – dainuojančius atvirukus, kuriuos sugalvojo per pandemiją.
Anatolijus padainuoja, pasveikina konkretų žmogų, viską nufilmuoja, sumontuoja ir nusiunčia jubiliatui. Pora tikina, kad visi vaizdo atvirukai, kaip ir tekstai ar dainos juose, skirtingi, kartojasi nebent detalės fone.
„Jie skirti ne tik žmogui pasveikinti su gimtadieniu. Darėme atviruką ir poros susitaikymo, išlydėjimo iš darbo proga. Nors COVID-19 pandemija jau seniai baigėsi, bet mūsų dainuojantys atvirukai vis dar paklausūs. Sukūrėme jų arti pusės tūkstančio“, – šypsosi atlikėjas.
Išmoko ūkiškų darbų
Klausiu Ingos, ką reiškia būti atlikėjo žmona? Moteris giliai atsidūsta ir sako, kad visų pramogų pasaulio atstovų žmonos turi suprasti, jog menininkai niekada joms iki galo nepriklausys. Reikės jais su gerbėjais dalytis, todėl visas ambicijas ir priekaištus dėl dėmesio trūkumo jos turi padėti į šalį.
Šiemet bus vienuolika metų, kai Oleinikai laimingai vedę, ir keturiolika – kai gyvena kartu. „Užtektinai laiko, kad prie visko priprastum“, – juokiasi Inga ir primena, kad trylika metų vežiojo vyrą į koncertus, todėl nejautė buvimo kartu stygiaus.
„Vyro darbas buvo ne jo darbas, o labiau mūsų abiejų bendra veikla. Juk turėjau ne tik nuvežti jį į vietą, bet ir pasirūpinti, kad būtų tinkamai apsirengęs, susišukavęs, žodžiu, visi nematomi darbai tekdavo man, o Anatolijui likdavo tik dainuoti“, – linksmai pasakoja I. Oleinik.
Paklausta, ar gyvenant su menininku netenka namuose visko daryti pačiai, Inga užtikrina, kad vyru būti tikrai nesiruošia ir primena Anatolijui jo paties prieš keturiolika metų pasakytus žodžius, kai šis merginai prisipažino, kad nieko nemoka.
Iš prigimties ramaus charakterio moters toks prisipažinimas neišgąsdino. „Pati daug ką moku, pagalvojau, kad galėsiu ir vyrui parodyti. Be to, juk visada galima pagūglinti ar pasikviesti specialistą“, – nesijaudino ji.
Šiandien, anot žmonos, Anatolijus viską moka – kala, gręžia, taiso. Kadangi linkęs į pedantiškumą, todėl viską, ką daro namuose, daro labai gerai. „Tačiau tai nereiškia, kad jis yra tvarkingas“, – akimirksniu mesteli šaukštą deguto į tobulo vyro paveikslą Inga.
Ištaisė tikrą balių
Kas Oleinikų šeimoje yra virtuvės šefas? Ranką kelia žmona. Tačiau Anatolijus prieštarauja ir šefo žvaigždutę priskiria savo dukrai. „Dabar ji šefas visur. Pasakė – ir šventa. Kaukštelėjo su samčiu – ir abu bėgame daryti“, – kvatojasi tėvai ir pasakoja, kad Elija labai mėgsta uogas, todėl jomis dažnai gardina košes.
Viskas, kas atrodė svarbu iki tol, – karjera, šlovė, pasiekimai, staiga nublanko. Dabar suprantu, kad be viso šito galima gyventi. Tačiau be savo vaiko – jau nebe.
Džiaugiasi, kad beveik visą žiemą galėjo maitintis naminėmis daržovėmis – morkomis, bulvėmis, burokėliais. Tėveliams ir kaimynams už jas dėkoja.
Jei Inga norėtų įsiteikti Anatolijui, užsakytų ir aštuonkojį. „Žinote, kaip tie vyrai valgo... Paklausiu, ko norėtum, atsako: „Ko nors“, – nė kiek nepykdama juokiasi.
Ypatingų šeimos tradicijų Oleinikai neturi: švenčia Kalėdas, Velykas, važiuoja iš pradžių pas vienus, paskui pas kitus tėvus. Pažymi vestuvių metines, tačiau dabar, gimus dukrelei, tradicijos, sako, vėl formuojamos iš naujo.
Net savo gimtadienių šiemet abu nešventė, užtai vaikui ištaisė balių su trenksmu ir dviem tortais. Vieną užsakė tradicinį, kitą – skirtą linksmai fotosesijai. Norėjo įamžinti momentą, kai dukrelė jį minko, ragauja, tyrinėja.
„Su žmona nutarėme, kad pirmasis gimtadienis sulaužys taisyklę, kurios laikėmės visus metus. Pagaliau nusprendėme parodyti dukrelę viešumai. Iki tol sąmoningai jos nerodėme. Norėjome, kad pirmuosius metus augtų ramiai“, – aiškina Anatolijus.
Kitaip sudėliojo prioritetus
Anot Anatolijaus, vaiko gimimas pakeitė požiūrį į gyvenimą, santykius ir save patį. Tik paėmęs dukrą ant rankų suprato, ką iš tiesų reiškia būti tėvu ir kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė.
„Viskas, kas atrodė svarbu iki tol, – karjera, šlovė, pasiekimai – staiga nublanko. Dabar suprantu, kad be viso šito galima gyventi. Tačiau be savo vaiko – jau nebe“, – susijaudinęs kalbėjo jis.
Anksčiau viskas buvo skirta dviejų žmonių romantikai – kur nors nuvažiuoti, pabūti dviese, o dabar Oleinikai renkasi dukrelei malonius dalykus. Vienas iš tokių – baseinas.
„Viskas prasidėjo nuo nedidelio pripučiamo baseino. Tuomet užsimanėme, kad jis dar ir burbuliukus leistų. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad mūsų kieme atsirado didžiulis kubilas. Suderinome ir tėvų, ir vaiko norus“, – vienas per kitą pasakoja pašnekovai, ateityje svajojantys ir apie pirtelę.
Vadina save namisėdomis
Nors Anatolijaus darbas yra linksminti žmones, nulipęs nuo scenos vyras virsta paprastu šeimos žmogumi. „Mes abu labiau namisėdos nei vakarėlių dalyviai, – jam antrina Inga. – Man patinka kuistis tarp savo reikalų, Anatolijui – žiūrinėti ką nors internete ar groti. Mums gera tiesiog būti dviese namuose.“
Paklaustas apie idealų rytą, „Kelio į žvaigždes“ nugalėtojas mini vienkiemį, kur kaimynai toli. „Išeini į lauką pusnuogis, įkvepi gryno oro: „Ach, kaip gerai...“ Gyvendamas soduose to nepadarysi“, – atsidūsta jis.
Ar žinomas dainininkas gali netrukdomas vaikščioti po Druskininkų centrą, ar žmonės nedėbčioja, nebaksnoja pirštais šnibždėdamiesi: „Žiūrėk, čia tas…“?
Inga juokiasi, kad šiais laikais žmonės mandagūs: apsimeta, kad nemato, bet šnairomis vis tiek žvilgčioja. Jos nuomone, jei Anatolijų pastebi, tai puiku. Vadinasi, viską daro taip, kaip reikia, – žmonėms įdomus. Kiekvienas darbas turi savo specifiką, o populiarių atlikėjų specifika – atpažįstamumas.
Per daug nesispyrioja ir Anatolijus. Jei dėmesys ima varginti, gali rinktis vietas, kuriose mažiau žiūrovų. „Nematau čia problemos“, – aiškina vyras, laisvalaikiu labiau mėgstantis būti namuose, nei vaikštinėti po miestą.
Paprašyti įvardyti po mėgstamiausią savo namų kampelį, abu susimąsto. Ingai patinka šiltnamyje ant suoliuko pasėdėti. Ypač tada, kai darbus jame baigia ir gali pasigėrėti rezultatu.
Šiuo metu Oleinikų šiltnamio pasididžiavimas ne augalai, o priemonės jiems augti ir klestėti. „Oooo, kiek motulė kinė visko prigamino sodininkams“, – džiaugiasi Anatolijus ir lyg tarp kitko priduria, kad ne čia honorarai už koncertus dingsta.
Šeria daugybę kačių
Didžiausią išlaidų dalis tenka katėms, kurių šeima turi daugybę. Tiesa, saviškės – tik dvi, užtai svetimų katinų, kurie atėjo į pasaulį per neatsakingus kaimynus, – net keturiolika. Per mėnesį jie suėda vieno koncerto atlygį. Gerai dar, kad svečiuose elgiasi padoriai – Oleinikų lysvių nekapsto, augalų negraužia, gal tik nagus į vieną kitą lentelę pasigalanda.
„Perkame jiems normalų katinų ėdalą. Ką katinai duoda? Laimę, ramybę. Gera juos glostyti“, – aiškina abu. Paskui tikina, kad nelabai turi pasirinkimo. Už jų gatvelės gyvena žmonės, kurie tiesiog daugina šiuos gyvūnus.
„Buvome maisto lauke saviškiams padėję, o tie pajuto ir atėjo, alkani tokie, – prisimena labdaringos akcijos pradžią Oleinikai, daugiau nei dešimtmetį gyvenę tik su vienu šuneliu. – Katinai mus užplūdo visai neseniai, prieš kokius ketverius metus.“
Mėgstamiausia savo namų vietele Anatolijus mini... rūsį. Kai gimė Elija, nei garsiai dainuoti, nei muzikuoti žmona namuose nebeleidžia – veja į rūsį. Ir pačiam ten gerai. Žmona nereguliuoja, kaimynai negirdi. Vasarą vėsu, o žiemą šilta. Ant lentynų – uogienės, ant žemės – kačių gultai. Jiems čia – laisvė: nori – eina į namus, nori – į rūsį atvėsti ar pasišildyti. Tik į savo miegamąjį Oleinikai jų neleidžia – tai jau asmeninių katinų privilegija.
Linki būti savimi
Nors Elijos gimtadienis jau praėjo, mintys apie dukros ateitį liko. Inga sako, jog norėtų, kad dukrelė būtų savimi, – turėtų savo nuomonę, įgyvendintų ne kitų žmonių, o savo norus, gyventų savo gyvenimą.
Anatolijus prognozuoja, kad taip ir bus. Jau dabar Elija labai ryžtinga ir savarankiška. Moka net du žodžius: „kate“ ir „kityte“.
Ant kokių pamatų laikosi Oleinikų šeima? „Ant mūsų pačių, – vienbalsiai nutaria. – Mūsų meilės, pagarbos, rūpinimosi, ištikimybės, valios. Kai atsiranda kūdikis, tada supranti, kad tėveliams reikia treniruoti ištvermę ir valią“, – aiškina vienas per kitą.
Kadangi abu pašnekovai išties linksmų plaučių, klausiu, kokią pačią didžiausią nesąmonę yra apie save girdėję. „Kad mūsų vaikas įvaikintas“, – juokiasi ir nė trupučio nepyksta. Sako, suprantantys, kad šiandien medija su antraštėmis perlenkia lazdą.
Naujausi komentarai