PAŽINTIES DEŠIMTMEČIO PROGA – MEILĖS ŽYGIS PER LIETUVĄ

Žinia apie Andrių Pojavį prieš aštuonerius metus kaip perkūnas iš giedro dangaus trinktelėjo per lietuvių smegenis, kai šis mažai kam žinomas atlikėjas, tuo metu gyvenęs Anglijoje, laimėjo nacionalinę atranką į 2013-ųjų metų "Euroviziją" Malmėje.

Bet šįsyk ne apie tai. Šįsyk istorija apie linksmą vaikiną, lygiai prieš dešimt metų sumaniusį eiti Šv.Jokūbo keliu Ispanijoje. Ir netikėtai pakeliui sutikusį šlubuojančią merginą, kuri, kaip vėliau pasirodė, ir buvo jo didžioji gyvenimo meilė.

Šią vasarą, lygiai po dešimties metų, Andrius ir jo italė žmona Isabella nutarė pakartoti savo meilės žygį – tik jau ne Ispanijoje, o Lietuvoje. Ir jau ne vieni, bet su dukrelėmis Amelija ir Alisa per 25 dienas jie nuėjo net 500 Camino Lituano kilometrų.

– Vis dėlto pradėkime pokalbį nuo tų laikų, kai netikėtai išgarsėjote Lietuvoje ir 2013-aisiais Malmėje (Švedija) vykusiame "Eurovizijos" konkurse su daina "Something" užėmėte 22 vietą. Ar tas eurovizinės praeities šleifas vis dar velkasi jums iš paskos?

– Tas šleifas, kaip sakote, vis dar kažkiek velkasi, bet dėl to nesigailiu. Mane išrinko 2012-aisiais, o 2013-aisiais reikėjo atstovauti Lietuvai. Toks velniškai keistas skaičius (juokiasi) – gal dėl to ir nesisekė. Visokių buvo žmonių komentarų ta tema. Bet man "Eurovizija" padėjo pasikeisti kaip žmogui, suprasti daug dalykų. Po jos buvo sunkus gyvenimo etapas, ir ne vien dėl neišsipildžiusių lūkesčių, susijusių su šiuo konkursu. Tuomet gyvenau ne Lietuvoje, o Anglijoje. Mūsų su Isabellita dukrelės buvo dar labai mažos, o mes, tėvai, norėjome daryti savo karjeras. Lietuvoje buvau tik emigrantas, kurį tauta išrinko, bet po konkurso užmėtė piktais komentarais. Tikrai nejaučiau lietuvių paramos. Ar nuvylė užimta vieta? Visada sakiau, kad esu muzikantas – ne sportininkas. Jau tada supratau, kad dainos gerumas niekaip negali būti matuojamas vieta. Tiesiog ką palietė mano paties kūrybos daina – tą palietė: iki šiol yra žmonių iš viso pasaulio, kurie pradėjo sekti mano veiklą dar nuo "Eurovizijos" laikų.

Kol jos nepažinojau, kartais net verkdavau, galvodamas, kad muzika yra svarbi dalis manęs – tarsi mano identitetas, o šalia nėra žmogaus, kuris tai suprastų ir mane palaikytų.

– Pavadinote save emigrantu, kuris ieškojo laimės ir Anglijoje, ir Italijoje, ir Ispanijoje, o galiausiai su visa šeima sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje ir šį rugsėjį išleido dukrytes į lietuvišką mokyklą.

– Taip… Į Lietuvą atvykome pandemijos išvakarėse, gruodžio mėnesį.

– Ar turite, kaip žmonės sako, kažkokį rimtą darbą, ar ir toliau bandote gyventi iš muzikos?

– Na, muzika yra ganėtinai rimtas darbas (juokiasi). Jei nori iš to gyventi, jei labai stengiesi – kartais ir pavyksta. Dėl didelės konkurencijos, dėl rinkos mūsų srityje lengva tikrai nėra. Muzikos pasaulyje egzistuoja tarsi tokie uždari susivienijimai, kurie tarpusavyje konkuruoja, nebendrauja. Vis dėlto pastaruosius aštuonerius devynerius metus bandau išgyventi vien iš muzikos. Ko šiam darbui trūksta? Gal tik stabilumo. Gaunant pajamas vien iš muzikos, jos labai svyruoja. Vieną sykį būna geriau, kitą – blogiau, ir niekada negali žinoti, kas laukia tavęs rytoj. Nebent esi muzikos grandas. Bet jei esi toks kaip aš – tai kasdien balansuoji ties išgyvenimo riba. Ir pasikliauti gali tik muzika. Ji visuomet mane gelbėjo ir gelbsti. Ne veltui tiek Anglijoje, tiek Italijoje ar Ispanijoje gilinau muzikos žinias. Studijavau garso inžineriją Anglijoje, lankiau dainavimo pamokas Ispanijoje, tobulinausi groti gitara Italijoje. Po "Eurovizijos" nebuvo nė dienos, kad pasakyčiau sau: viskas, Andriau, esi muzikos olimpe ir nuo šiol tau nieko daryti nebereikia. Tik dainuok ir rink pinigus už savo dainas. Muzika tuo ir žavi, kad net paskyręs jai visą savo gyvenimą, išklausęs daugybę kursų, seminarų, paskaitų tu nejučia supranti, kad… nieko apie ją nežinai. Kad šiame gyvenime esi tik akla višta. Taip, aš iki šiol mokausi, rašau dainas, kuriu jų aranžuotes, pats jas įrašinėju, prodiusuoju ir bandau iš to išgyventi.

– Kai menininkas gyvena vienas, gali rizikuoti, t.y. visą laiką skirti vien muzikai ir laukti, kol ši, tarsi koks lietuviškų sakmių aitvaras, pradės nešti pasakiškus turtus. Bet jūs turite žmoną Isabellą ir dvi dukrytes – ar nebijote likti visi be euro kišenėje?

– Prisipažinsiu, kad prieš Izabellitą aš buvau vedęs lietuvaitę. Tai buvo meilė nuo mokyklos laikų. Vaikų mes neturėjome, išsiskyrėme ramiai ir taikiai. O pasukome skirtingais keliais dėl to, kad toji mergina manęs, kaip muziko, nepalaikė. Visai kitaip į mano veiklą žiūri dabartinė žmona Isabella, kurią sutikau 2010-aisiais, eidamas Šv.Jokūbo kelią Ispanijoje. Kol jos nepažinojau, kartais net verkdavau, galvodamas, kad muzika yra svarbi dalis manęs – tarsi mano identitetas – o šalia nėra žmogaus, kuris tai suprastų ir mane palaikytų. Tad Isabellita, kaip ir jos tėvai, buvo toji mūza, kuri visada mane palaikė, suprato, drąsino, rėmė. Taip pat ir mano tėveliai, kurie nuo pat šešerių matė mane muzikuojantį ir suprato, kokia toji muzika jų sūnui brangi.

– Minėjote, kad su itale Isabella susipažinote eidami Šv.Jokūbo kelią. O kodėl pats jį ėjote, kokios intencijos vedamas?

– Buvau jaunas, studijavau Vilniaus pedagoginiame universitete istoriją ir perskaičiau Paulo Koelho knygą "Piligrimas". Po jos tarsi kažkoks vidinis balsas manyje prabudo ir ėmė kuždėti, kad būtinai privalau eiti tą kelią. Tuo metu dar draugavau su savo buvusia, pirmąja žmona. Kai jai išsakiau, kad noriu piligrimauti, ji tik iškvailino mane. Ir tada pasiryžau eiti… Ne, ne vienas. Šiek tiek užtrukau ieškodamas kelionės draugo. O kai jį suradau, tokį baltarusių kilmės jonaviškį, išsyk leidausi į kelią.

Beeidami, rodos, aštuntą dieną pasivijome smarkiai šlubuojančią merginą. Tai buvo mano Isabellita. Tuo momentu ji klausėsi kažkokios dainos. Paprašyta davė ir man paklausyti. Vėliau sustabdžiau iš laukų išnirusį automobilį ir paprašiau vairuotojo pavežti ją iki artimiausio miestelio. Tuo mūsų bendravimas Šv.Jokūbo kelyje ir baigėsi. Juk eidamas aš neieškojau sau žmonos.

– Norite pasakyti, kad jūsų pažintis su Isabellita taip ir baigėsi dorai nė neprasidėjusi? O aš jau galvojau, kad tolesnį kelią ėjote visi trys drauge?

– Deja… Ėjau paskendęs savo apmąstymuose, labiau klausydamasis savo vidinio balso, nei ieškodamas naujų pažinčių. Jokių kitų intencijų iš šios piligrimystės aš nesitikėjau.

– Ar dar kuriame nors kelio kilometre sutikote savąją Isabellitą?

– O taip. Į kažkokį miestelį, pamenu, ji atvažiavo autobusu, nes jos kojos tebebuvo labai ištinusios. Nežinau, iš kur, bet, sėdint prie to miestelio bažnyčios, mano rankose atsidūrė gitara ir aš pagrojau kelias dainas. Manau, kad būtent tada mudu kažką pajutome vienas kitam. Tik aš buvau toks nedrąsus, kad nė nepaklausiau tos merginos telefono numerio. Laimė, mano kelionės draugas, kuris išties kelyje ieškojo sau žmonos ir rinko visų gražių merginų kontaktus, man pagelbėjo. Taip iš jo gavau Isabellitos telefoną ar feisbuką (dabar jau nepamenu). Pradėjome bendrauti iš pradžių internetu, vėliau aš nuskridau į Italiją, o ji pas mane į Lietuvą.

– Manote, kad jus suvedė likimas?

– Manau, kad taip. Tikiu, kad jei kas gyvenime turi įvykti, tai ir įvyks. Šįmet, švęsdami savo draugystės dešimtmetį, vos sugrįžę į Lietuvą mes sužinojome, kad yra toks Camino Lituano kelias, ir nusprendėme jį nueiti su visa šeima.

– Norite pasakyti, kad su žmona ir dviem mažomis mergaitėmis (Amelitai dabar 7-eri, o Alisai – 9-eri) ėjote visą mėnesį ir nuėjote net 500 km?

Lietuviškas kelias man pasirodė kur kas sunkesnis nei ispaniškasis. Didžiuodamasis galiu pasakyti, kad suradome jėgų niekur nestoti, eiti kiekvieną dieną, tai yra būtina laikantis piligrimų kodekso.

– Mes užtrukome ne mėnesį, bet 25 dienas (juokiasi). Taip, mes jį nuėjome. Tarsi visa šeima pakartojome tradiciją, kurią prieš dešimt metų sukūrėme drauge su Isabellita. Svarbiausia, mano galva, einant tokius ir panašius kelius, yra psichologinis žmogaus pasiruošimas. Jei atvirai, lietuviškas kelias man pasirodė kur kas sunkesnis nei ispaniškasis – tiek fiziškai, tiek emociškai. Kelios dienos pasitaikė tokios, kad net parduotuvių pakeliui nebuvo. Tad reikėjo maistą temptis ant kupros. O kur dar vaikų daiktai (mat mergaitės ėjo be kuprinių). Ir palapinė, ir mano gitara…Bet didžiuodamasis galiu pasakyti, kad suradome jėgų niekur nestoti, eiti kiekvieną dieną, tai yra būtina laikantis piligrimų kodekso. Nė patys netikime, kad mums pavyko – nors kelyje buvo visko: ir palapinę su gitara Buivydžiuose teko palikti dėl per didelio svorio, ir saulėje buvome perkaitę… Kai grįžus namo svainis pakilnojo mano kuprinę (ji buvo jau be maisto ir vandens), vos neišvirto iš koto. Pasakiau jam, kad žmogaus kūnas fiziškai yra be galo stiprus, bet dar didesnis iššūkis einant piligriminį kelią – jo psichologinis nusiteikimas. Parašęs į Camino Lituano grupę feisbuke gavau atsakymą, kad esame pirmoji šeima, iškart nuėjusi visus tuos 500 km Lietuvoje.

– Turite dvi nuostabias dukrytes, kurių mama – italė, o tėtis – lietuvis. Kokia kalba bendraujate tarpusavyje?

– Kai susitikome, Isabella nemokėjo lietuviškai, o aš – itališkai, tai sutarėme, kad bendrausime angliškai. Kai mergaitės buvo mažos, mama su jomis bendraudavo itališkai, o aš – lietuviškai. Bet kai sesutės paaugo, panoro ir pačios dalyvauti šeimos gyvenime –- suprasti, ką tėtis su mama šneka. Tad visi bendrai nuspendėme, kad tarpusavyje kalbėsimės angliškai. Mums pasirodė, kad jei šeimoje pokalbiai vyks keliomis kalbomis, tai tarsi dings vienybė, atsiras separatizmas. Tuo metu gyvenome Ispanijoje, kur mergaitės lankė vietinę, ispanakalbę mokyklą. Pradėjau šnekinti savo žmoną keltis į Lietuvą, kad mergaitės galėtų suprasti abiejų tėvų šaknis, gauti kultūrinį abiejų šalių palikimą. Kadangi Alisa ir Amelija gimė Italijoje, kur gyvenome ketverius metus, atėjo laikas atiduoti duoklę Lietuvai. Aišku, lietuvių kalbos, pripirkęs visokių lietuviškų knygučių, mokydavau jas ir anksčiau, bet greitai supratau, kad norint išmokti kalbos, reikia eiti į mokyklą su lietuviais. Antraip tie mokymai virs ašarų pakalne, nes kalti kalbą sausai iš knygelių visai neįdomu.

– Ispanijoje jau buvote įsikūrę, įsirengę namus, mergaitės lankė ispanišką mokyklą, mokėsi ispanų kalbos. Kaip ryžotės viską mesti ir Lietuvoje pradėti gyvenimą nuo nulio. Ar auka buvo vardan tos Lietuvos, kaip giedama mūsų šalies himne?

– Mums patiko gyventi Ispanijoje ir aš puikiai suvokiau, kad, nusprendus kraustytis į Lietuvą, mūsų laukia košmariškai didelis darbas, biurokratiniai barjerai. Bet taip pat supratau, kad jei to nepadarysime dabar, kol mergaitės dar mažos, nepadarysime niekada. Su tuo sutiko ir Isabellita.

– Kaip Amelitai ir Alisai sekasi adaptuotis Lietuvoje? Kokią sostinės mokyklą jos lanko – lietuvišką ar tarptautinę?

– Lietuvišką, Vytės Nemunėlio pradinę. Labiau jaudinomės dėl dabartinės trečiokės Alisos, kad klasė jau bus susibendravusi. Bet Rugsėjo 1-oji praėjo puikiai, Alisa pritapo. Abiejų mergaičių mokytojos nuostabios. Amelija pradėjo lankyti pirmąją klasę, bet tie pirmokiukai dar tokie pasimetę. Matyt, reikia laiko, kad apsiprastų. Lietuvių kalba sekasi neblogai. Manau, dėl to, kad sesutėms ji nėra visiškai svetima. Juk vasaromis lankydavo senelius Jurbarke, bendraudavo su pusbroliais. Matyt, tos kalbos pajautimas jau yra judviejų genuose. Tik laiko klausimas, kada įvyks persilaužimas. Spėju, kad užteks poros mėnesių, ir jos be vargo čiulbės lietuviškai.

– Kokius būrelius parinkote mergaitėms? Ar jos muzikalios kaip ir jų tėtis?

Aš Lietuvą matau kaip savo namus, nes čia mano tėvynė: visada grįždavau vasaromis ir žiemomis pas tėvus į Jurbarką.

– Abi mergaitės muzikalios. Ypač Amelija, kuri, dar būdama mažiukė, kad ir ką veiktų, vis kažką dainuodavo (juokiasi). Bet eiti į chorą Ispanijoje ji nenorėjo: charakteris kaip mano – daugiau solistės. Alisai, vyresniajai, labai patinka piešimas ir sportiniai šokiai. Isabella Lietuvoje dirba švietimo sistemoje, privačioje mokykloje su mažais vaikais. Prieš tai pastaruosius ketverius metus rašė, išleido gal aštuonias knygas. Ji veterinarė, apsigynusi magistro ir daktaro laipsnius. Žmonos specializacija – naminių gyvūnų psichologija. Matyt, jai truputį pabodo ta veterinarija, kad nusprendė kažką keisti savo gyvenime ir padirbėti su vaikais.

– Jūsų šeima gyveno net keturiose šalyse. Kiek jūs kalbų mokate?

– Na, kad lietuviškai neblogai moku skaityti ir rašyti – tai jau tikrai. O kitų kalbų mokiausi po truputį. Truputį rusų, anglų. Dar lenkų (kadangi mano tėtis iš Punsko). Kai gyvenome Italijoje, trejus metus universitete studijavau italų (kad su žmona ir uošviais galėčiau susikalbėti), o Ispanijoje irgi kelerius metus lankiau oficialią ispanų kalbos mokyklą ir universitetą. Žodžiu, studijavau šešias kalbas. Puikiai moku lietuvių, o kitas – irgi šiek tiek (juokiasi).

– Tai atsisveikinant pasakykite, ar laikote save kosmopolitu ir ar Lietuva – paskutinė jūsų kraustymosi stotelė?

– Sunku pasakyti. Aš Lietuvą matau kaip savo namus, nes čia mano tėvynė: visada grįždavau vasaromis ir žiemomis pas tėvus į Jurbarką. O dar metus teko padirbėti istorijos mokytoju kaime, Skirsnemunėje. Gimtinė man be galo svarbi. Tikrai noriu čia gyventi, kurti tą gerovės valstybę, prisidėti prie jos klestėjimo savo muzika, džiuginti žmones, bet… Aš turiu šeimą. Ir tas santykis, manau, negali būti vienas su trimis. Kitaip sakant, aš turiu atsižvelgti ir į šeimos nuomonę. Žiūrėsime, kaip Lietuvoje seksis mergaitėms, žmonai, mums visiems. Esame nusiteikę pozityviai: norime dirbti, norime dalytis… Jau vien tai, kad po tiek metų blaškymosi po pasaulį mes grįžome į Lietuvą, rodo, kokia ji mums svarbi.