Jūrų muziejuje dirbantis jaunas biologas pingvinų jaunikliais rūpinasi kaip kūdikiais

Šiomis dienomis pasaulį apskriejo filmuoti kadrai iš kasmetės ruonių medžioklės, vykstančios prie Kanados krantų. Šios šalies valdžia leidžia kiekvieną pavasarį nudobti 275 tūkstančius jaunų ruonių, gyvenančių ant ledo lyčių. Tradicinės medžioklės ypatumas tas, kad ruoniai mirtinai uždaužomi lazdomis.

O klaipėdietis Pavelas Kulikovas galėtų ilgai pasakoti apie bemieges naktis, mišinukus ir inkubatorius, skirtus ne kūdikiams – pingvinų jaunikliams. Jie verčia smarkiau plakti mylinčią jauno biologo širdį. Pingvinus Lietuvos jūrų muziejaus darbuotojas šypsodamasis vadina savo vaikais.

Atradimai laukia kasdien

„Kai dienos šviesą išvysta nauja gyvybė, džiugina kiekviena smulkmena – užtenka net garsesnio cyptelėjimo. Pirmomis dienomis tupinėjant apie mažylius pingvinus dreba rankos“, – prisipažino 27 metų P.Kulikovas. Jaudinančios emocijos ir darnus pingvinų choro pasisveikinimas kiekvieną rytą atperka visus sunkumus.
Į Jūrų muziejų ekologijos studijas baigusį vaikiną prieš penkerius metus atvedė lemtingas sutapimas – įstaiga tuo metu ieškojo darbuotojų savanorių.
P.Kulikovui prieš akis iškart sumirgėjo matyti Žano Žako Kusto filmai, vaikystėje ryti Žiulio Verno romanai ir mėgstamiausia knyga – Hemingvėjaus „Senis ir jūra“.

Pingvinai į naujoką žiūrėjo nepatikliai.
Santykius pavyko apšlifuoti po mėnesio. Tuomet ir prasidėjo visos įdomybės.
„Neįsivaizduojate, kokia hierarchija pingvinų pasaulyje! Kiekvienas turi ir žino savo vietą. Jaunikliams dažnai kliūva nuo vyresniųjų, kol šie išsiaiškina, kurį geriau apeiti“, – šypsojosi P.Kulikovas.

Globotiniai – su charakteriu

Muziejininkas biologas tvirtino, kad pingvinams, kaip ir žmonėms, kartais tiesiog nėra nuotaikos – tada geriau nelįsti į akis.
Darbuotojams tenka perprasti skirtingus paukščių charakterius. „Kai kurie nuo pat gimimo tikri mušeikos, kiti tiesiog nemėgsta draugysčių. Yra toks vienišius pingvinas Naras. Jaunesni už jį jau spėjo poras susirasti, o jis vis dar neskuba“, – apie senbernį pingviną dėstė P.Kulikovas.
Viso būrio pingvinų vardus biologas žino atmintinai. Gegužės mėnesį klaipėdiečiai tradiciškai kviečiami į paukščių mažylių krikštynas.

Kiaušinį lukštena pincetu

Šiuo metu muziejininkų didžiausias rūpestis ir džiaugsmas – du pingvinukai. P.Kulikovo veidą vėl nušvietė šypsena prisiminus pingviną Rūkelį: „Mano pirmas vaikas...“
Muziejuje per metus vidutiniškai išsirita du pingvinai. Patelės kiaušinių nei peri, nei jauniklių maitina. Šie dalykai – darbuotojų rūpestis.
Pamatę, kad kiaušinis jau įskilo, biologai palaukia, stebėdami, ar jauniklis pajėgs pats išsiristi. Dažniausiai mažyliams prireikia pagalbos – kiaušinį tenka atsargiai lukštenti pincetu. Anot P.Kulikovo, šioje situacijoje labai svarbu nepaskubėti ir nepavėluoti, tad jaunas biologas pasikliauja kolegos Arūno Grušo – Jūrų žinduolių ir paukščių skyriaus vedėjo – žiniomis.

Žmona – patenkinta

„Pingvinukams gimus, esame jiems lyg mamos. Gaminame mišinukus iš vienuolikos skirtingų komponentų, rūpinamės, kad paukščiams būtų šilta, kad kas tris valandas jie gautų maisto“, – vardijo P.Kulikovas.
Prie naktinių budėjimų vyras greitai priprato. Anot muziejininko, geriau jau likti nakvoti, nes rytą pramiegotas pirmasis keltas gali kainuoti daug, jeigu jis nespėtų mažylių pašerti.
Žmona Kristina, beje, taip pat biologė, sutuoktinio darbą puikia supranta. Visgi kartais moteris patraukia mylimąjį per dantį: „Mokykis, mokykis. Turėsime savų vaikų, galėsiu naktimis ramiai išsimiegoti.“
Vyras įsitikinęs, kad pingvinų pamokos ruošiantis tėvystei – tik į naudą.
P.Kulikovas pabrėžė, kad kiaušinius dažniausiai peri pora arba tik patinas. „Būsimasis tėtis tada nieko nelesa – tik sniego šiek tiek – ir laukia, kol grįš iš jūros patelė. Pingvinai ištikimi savo partneriams. Vis dėlto jei mylimoji nespėja grįžti, o mažyliai jau išsiritę, tėtis gali susirasti ir kitą draugę. Traukinys nelaukia...“ – juokėsi biologas.

Pingvinus susinešė į lovą

Naktys muziejuje ne visuomet ramios. P.Kulikovas prisiminė, kaip pernai Smiltynėje buvo dingusi elektra. Įsijungė muziejaus generatorius, tačiau ir jis neilgai trukus sustojo.
Biologui teko gelbėti inkubatoriuje buvusius pingvinų mažylius, nes temperatūrai nukritus keliais laipsniais jie pradėjo šalti.
„Pingvinus perkėliau į savo lovą, apklosčiau. Pyliau karštą vandenį į plastikinius butelius ir jais apdėliojau savotišką lizdą. Teko lakstyti su termometru ir vis tikrinti, kokia tame „šiltnamyje“ temperatūra. Jai pakilus, vėdindavau lizdą, nukritus – keisdavau šiltus butelius naujais“, – pasakojo P.Kulikovas.

Kovoja dėl dėmesio

Vienas pingvinukas po dramatiškos nakties žuvo. Kiekvieno augintinio netektį visi darbuotojai skaudžiai išgyvena. „Vis dėlto ilgai negali gedėti – aplink visas būrys, kuriam reikia rūpesčio. Paglostai, nusišypsai išvydęs išdaigą – ir išsyk diena pragiedrėja“, – pasakojo biologas.
Pingvinai glamones tiesiog dievina. „Gali griūti iš juoko pamatęs, kaip stovi tokie kuklučiai, snapus nuleidę... Vos prieini prie vieno, ir kitas pribėga – reikalauja, kad pakasytum pakaklę. Dėl dėmesio net peštynės kyla. Kiekvienas nori būti vienintelis ir nepakartojamas“, – pasakojo P.Kulikovas.
„Pingvinų smurtas? Esu jo patyręs mėgindamas išskirti mušeikas. Gnaibosi jie labai skaudžiai. Įžnybti neužtenka, dar pasuka odą lenktu snapu. Gumbas ir kraujosruva – garantuoti“, – juokėsi muziejininkas.