Prieš kelias dienas anapilin pasitraukė vyriausiasis Lietuvos lėlininkas Stasys Ratkevičius. Pirmojo mūsų šalyje profesionalaus Kauno valstybinio lėlių teatro įkūrėją kolegos vadina įvairiais talentais apdovanotu šviesuoliu.

"S.Ratkevičius suvokė, kaip tais sunkiais metais vaikams trūko tik jiems skirtos scenos, nuo kurios su jais kalbėtų jiems suprantama kalba", – vieną svarbiausių maestro nuopelnų įvardija šiandien Kauno valstybiniam lėlių teatrui vadovaujantis Sigitas Klibavičius.

– Didis menininkas, savo nuopelnais nesididžiavęs iki gyvenimo pabaigos. Ko gero, kitaip ir negalima būtų apibūdinti žmogaus, kuris visuomet pabrėždavo, kad nepretenduoja į lėlių teatro pradininko Lietuvoje vardą, ar tiesa?

– Tiesa. Antra vertus, jis objektyviai suvokė, kad lėlių teatro pradžia buvo gerokai anksčiau. Po karo, 1958-aisiais, jis pirmasis sugebėjo įtikinti tuos žmones, nuo kurių priklausė oficialus teatro įkūrimas, priimti reikiamą sprendimą. Tik po pusmečio analogiškas lėlių teatras įkurtas Vilniuje. Džiaugiuosi, kad jis ilgus metus, jau išėjęs iš teatro, akylai stebėjo mūsų kūrybinę veiklą, džiaugėsi mūsų pasiekimais, buvo mūsų didysis viziris, patarėjas ir kritikas, kurio nuomonę labai gerbėme ir įsiklausydavome.

– 1958-aisiais žiūrovai išvydo pirmąjį režisieriaus spektaklį "Stebuklingas Aladino žibintas", netrukus pastatyti kiti spektakliai. Su savo išugdytų aktorių trupe jis važinėjo po įvairiausias Lietuvos vietoves ir visur buvo šiltai sutinkamas. Kas tada taip žavėjo auditoriją?

– Teatras į gastroles išvažiuodavo mėnesiui. Įsivaizduojate, ką tai reiškia? Aktoriai savaitėmis negrįždavo namo, miegodavo sporto salėse susistatę atsivežtas sudedamąsias lovas, kiekvieną dieną vaidindavo vis kitoje vietovėje. Tai buvo didžiulis švietėjiškas darbas, milžiniškas pasiaukojimas, kurio inspiratorius ir pradininkas buvo S.Ratkevičius. Būtent jo spektakliai, nuvežti į provinciją, buvo tikras stebuklas. Juk tuomet vaikai neturėjo nieko. Televizijos nebuvo, teatras suaugusiesiems gal ir užklysdavo į netolimą rajoninį centrą, bet vaikams jis buvo nesuprantamas ir nepriimtinas. Ir staiga atvažiuoja lėlių teatras, kuris jiems atveria langą į stebuklų pasaulį! Tai iš tikrųjų buvo laikotarpis, kuris paliko ištisoms kartoms ryškius, spalvingus prisiminimus. Visi tie vaikystės potyriai niekur nedingo. Seneliai, atsivedę anūkus į teatrą, prisimena ir savo pirmąjį spektaklį.

– Tapęs pripažintu lėlių teatro režisieriumi, S.Ratkevičius visuomet tvirtindavo: kūrybą vaikams turi lydėti džiaugsmas ir gėrio teigimas, o forma tarnauti turiniui. Jis ragino neužmiršti, kad spektaklių adresatas yra mažas žmogus. Ar šios vertybės aktualios ir jums?

– Be jokios abejonės. Galiu drąsiai pasakyti, kad visi jo priesakai yra tęsiami. Mūsų, visų kūrybinių darbuotojų, tikslas yra pabandyti agresyvioje aplinkoje prašnekinti vaiką dar su ta iš mūsų vaikystės išsaugota šiluma. Siekiame, kad visas grožis, gėris, šviesa, kurią spinduliuoja mūsų sukurti spektakliai, padėtų vaikams bent šiek tiek apsiginti nuo agresyvios realijos, kuri juos ima supti dar darželyje. Manau, kad teatras sėkmingai susidoroja su tais uždaviniais, todėl, kad mūsų repertuare dominuoja pasakos, kuriuos ugdo žmogiškąsias vertybes.

– Kaip jūs pats susipažinote su S.Ratkevičiumi?

– Susipažinau šiek tiek dramatiškomis aplinkybėmis. Dar net negalvodamas, kad galiu dirbti lėlių teatre ir būti S.Ratkevičiaus kolega, buvau vienos sudarytos komisijos narys. Ta komisija turėjo ištirti skundą prieš S.Ratkevičių. Kažkas bandė įtikinti, kad jis naudoja teatro lėšas savo asmeninėms reikmėms. Truputėlį nepatogiai jausdamiesi prieš tada jau pripažintą ir garsų režisierių atvažiavome vykdyti užduoties. Pradėję gilintis supratome, kad skundas nepagrįstas. Atsiprašėme S.Ratkevičiaus ir išvykome.

– Kaip toliau vystėsi jūsų pažintis?

– Dirbdamas "Žinijos" draugijoje suvokiau, kad bendra veiklos specifika ir atmosfera man yra karstelėjusi, bandžiau dairytis aplink, kur galėčiau su savo vadybininko patirtimi patekti. Tada paaiškėjo, kad lėlių teatras liko be direktoriaus. Buvęs direktorius, vienus metus ėjęs pareigas, buvo deleguotas direktoriauti į Muzikinį teatrą. Pradėta dairytis naujo vadovo, S.Ratkevičiaus kolegos. Impulsyviai pajutau, kad ten yra mano vieta. Nesunkiau ją ir užėmiau.

– Kaip galėtumėte apibūdinti darbą su S.Ratkevičiumi?

– Atėjęs į teatrą pamačiau, kad S.Ratkevičius yra puikus žmogus, su juo puikiausiai galima rasti kompromisą, jeigu skiriasi nuomonės. Tarp mūsų nebuvo absoliučiai jokio šešėlio. Jam išėjus iš teatro likome labai dideli draugai. Ankstesni vadovai tikriausiai nesuprato, kad pirmas žmogus teatre yra meno vadovas, o direktorius – tik jo pagalbininkas, organizatorius, kuris turi sudaryti kūrybai palankias sąlygas.

– Kokias profesines S.Ratkevičiaus savybes išskirtumėte?

– Principingas, labai reiklus tiek sau, tiek savo kūrybinei trupei. Jis jautriai išgyveno žiūrovų ir darbuotojų besikeičiantį požiūrį į teatrą. Jis manė, kad teatras turi būti šventovė, o per sceną galima pereiti tik nusiavus batus. Jis buvo maksimalistas, kurio iliuzijas gerokai pakoregavo gyvenimo realijos, pasikeitusi ekonominė ir moralinė situacija. Tada, kai jau neturėjo tiesioginės įtakos sprendimams, jis visąlaik apgailestaudavo, kad ne taip turėtų būti. Jis buvo jautrios sielos žmogus. Kartu darbe jis buvo kietas, reiklus, sugebantis pasiekti, kad žmonės sąžiningai atliktų užduotis.

– Ko menininkai, šiuolaikinė karta galėtų pasimokyti iš kūrėjo?

– Kaip ir iš visos jo kartos – pagarbos savo profesijai, atsakomybės, neiškeliant savo asmeninių ambicijų aukščiau bendrų teatro interesų. Gana dažnai menininkai, ypač jauni, mano, kad jie atėjo ir padarys revoliuciją, ir viskas, kas buvo iki tol, yra labai abejotina, o jų karta parodys, kas yra tikras teatras ar tikras menas. S.Ratkevičius ir jo karta mums gali būti dvasiniai vadovai, jų priesakai galėtų išlikti ne kaip relikvija, o kaip pagalbininkas einant savo tikslo link.

– Vyriausiasis lėlininkas ne kartą yra savo gyvenimą apibūdinęs kaip margą it genelį. Kokias režisieriaus gyvenimo spalvas teko jums pamatyti?

– Suprantate… Aš nebuvau greta jo didžiosios šlovės akimirkomis, kai jį pripažino visa buvusioji Sovietų Sąjunga, kai jis buvo lyderis, autoritetas. Nebuvau jo išskirtinių spektaklių gimimo liudininkas. Man teko dalia būti šalia jo, kai gyvenimas ėmė rodyti aštresnius kampus. Mačiau jį stipriai palaužtą ilgametės kūrybinės bendražygės ir žmonos Valerijos Ratkevičienės mirties. Tikriausiai jis nebūtų realizavęs visų svajonių ir tikslų, jeigu nebūtų Valerijos. Jie buvo ideali pora tiek šeimoje, tiek kūryboje. Ji puikiai sugebėdavo neutralizuoti jo proveržius, staigias reakcijas. Ji buvo – kaip jis pats vėliau charakterizavo – gerasis jo angelas, kuris jį suprato, saugojo, padėjo. S.Ratkevičius išgyveno, kad Valerijai gyvai esant jis nesugebėjo jai šito viso išsakyti ir deramai parodyti. Iki pat atsisveikinimo per mūsų pokalbį, o mes be galo dažnai bendraudavome, S.Ratkevičius pasakodavo apie Valeriją ir jos pėdsaką jo gyvenime.

Jis be galo didžiuodavosi ir savo anūku Laurynu, vienu lietuvių išeivijos lyderių. S.Ratkevičius jautėsi likimo apdovanotas, kad šalia jo po žmonos mirties liko dukra Joana. Pastaruosius du dešimtmečius S.Ratkevičius nebedirbo teatre, bet būdavo čia labai dažnas svečias. Žinote, teatro fojė papuoštas vitražu jo iškiliausio spektaklio "Eglė žalčių karalienė" motyvais. Jis stovėdavo prie vitražo ir sakydavo: "Stoviu čia kaip prieš altorių ir man taip gera matyti, kad mano gyvenimo tikslas toliau įkūnijamas mano kolegų rankomis ir darbu."

– S.Ratkevičius režisavo apie pusšimtį lėlių spektaklių, kuriais žavėjosi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji: jūsų minėtą "Eglę žalčių karalienę", taip pat "Velnių malūną", "Zuikių mokyklą", "Pelenę", "Spindulėlį", "Aš ieškau fleitos", "Joniuką". Kurie jums palikę giliausią įspūdį?

– Man teko matyti pagrindinius spektaklius, nemačiau tik pirmojo. Išskirčiau "Eglę žalčių karalienę", be galo įtaigų spektaklį.

– Koks maestro išliks jūsų atmintyje?

– Šviesus, optimistiškas, mokantis šmaikščiai pajuokauti, iki gilios senatvės išsaugojęs blaivų protą. Jis stebindavo savo iškalba, puikia atmintimi. Paskutinis mūsų vizitas į Vilnių buvo kovo 27 d., kai jam buvo įteikta Kultūros ministerijos padėkos premija. 93-ejų žmogus ten visus sužavėjo savo kalba! Blaivus, logiškas mąstymas, sugebėjimas raiškiai pasakyti, nepamesti minties. Toks jis ir išliks mano atminty – gyvybingas iki pat paskutinių savo dienų.