Savo mintimis vizažo meistrė sutiko pasidalinti su LNK.LT skaitytojais. Ji retoriškai klausė sekėjų, kas skaudžiau – netekti artimojo, kai jis išeina iš gyvenimo, ar matyti jį gyvą, bet akyse regėti tik skausmą ir beprasmybę?

„Bendravimas (jei toks dar įmanomas) remiasi tik paskutiniais vaikystės prisiminimais. Sakoma, kai jauti įtampą kaklo srityje – nori kažką pasakyti, bet nepasakai. Ar apie tai kalbėti, galvojau ilgai, bet ta įtampa gerklėje slegia. Spaudos puslapiai nerimsta (p.s. ačiū žurnalistams, kurie supratingai manęs tiesiogiai neliečia) ir matau, jog kai kuriems mano tėčio likimas tampa įdomesnis nei jų pačių gyvenimai. Lengva smerkti (tenka pripažinti, kad ne visada pavyksta susitvardyti ir pačiai), bet juk niekas nežino kito istorijos“, – ypač atvirą įrašą pradėjo M. Daikerytė.

Ji prisiminė sunkią tėčio praeitį – tragiškas šeimos netektis, krizes, skyrybas ir galiausiai paralyžių po šūvio. Pasak verslininkės, ne kiekvienam pavyksta visa tai įveikti.

„Būti peršautam ir gulėti dalinai suparalyžiuotam be jokios vilties pasveikti ir vėl normaliai funkcionuoti, išgyventi tragiškas šeimos netektis, krizes, skyrybas – kiek žmogus gali pakelti? Kiekvienas skirtingai. Bet pavyksta ne visiems. Mano tėčiui nepavyko ir jo sielvartas tapo stipresnis už jį patį. Tas Artūras, kuris visada atrodė nepalaužiamas, išskirtinai racionalus ir tvirtas, pasidavė“, – rašė Milita.

Vizažo meistrė pabrėžė, kad priklausomybė – ne silpnybė, o gniuždanti liga. Ja serga ir jos tėtis – recidyvistu pripažintas A. Daikeris.

„Ir tai – ne tik mūsų šeimos istorija. Tikiu, kad kiekvieno iš mūsų aplinkoje yra bent vienas žmogus, kuris su tuo susiduria. Ir tik tas, kas tai išgyveno, gali užjausti ir iki galo suprasti, koks jausmas matyti mylimą žmogų, tirpstantį tavo akyse. Su laiku išmoksti su tuo susigyventi – paleidi, atsitrauki, suvoki, kad tai ne apie tave ir ne tavo atsakomybė. Bet kažkur giliai vis tiek rūpi ir skauda. Tiesiog norisi, kad jam gyventi būtų lengviau“, – savo mintis instagrame dėstė ji.

M. Daikerytė pabrėžė nesiekianti pateisinti tėčio poelgių. Anot jos, skiriamos bausmės yra teisinga kaina už neatsakingus veiksmus.

Tai – ne tik mūsų šeimos istorija. 

„Tačiau visiems, kurie stokoja empatijos ir bando mane paliesti tėčio tema, pasakysiu atvirai: jis visada bus mano vienintelis ir mylimiausias tėtis, o jūsų komentarai ir apkalbos nesukuria jokios prasmės – jie tik eikvoja jūsų pačių energiją. Man pačiai dėl tėčio neapsakomai liūdna, skaudu, nors jau retai, bet kartais ir pikta. Bet suprantu – tai jo kelias. Mes šeimoje padarėme viską, ką galėjome. Nenusisukame ir dabar, bet tai jau nebe mūsų galiose“, – atviravo žinoma moteris.

Milita Daikerytė / E. Ovčarenko / BNS nuotr.

M. Daikerytė pripažino, kad augo ne šiltnamio sąlygomis ir patyrė daug išbandymų, tačiau tėčiui iš visos širdies linki stiprybės kovoje, kurioje jis jaučiasi bejėgis.

„Visada būsiu dėkinga, kad esu šiame pasaulyje, ir man jis visada bus Tėtis. Tėtis, jūros mėlynumo akimis, mylintis taip, kaip moka, taip, kaip gali. Nesmerkite – pagundos kvėpuoja mums visiems į nugaras ir niekada nežinai, ką gyvenimas atneš rytoj. Sako, alkoholizmas – nepagydoma liga. Bet artimųjų širdyse visada rusena viltis. Visada“, – rašė ji.