Į išskirtinę kelionę motociklu išsirengęs vienui vienas, grįžęs iš jos savo nuotykiais Marius pasidalijo su tūkstančiais sekėjų "Facebook" tinkle. Daugelis varvino seilę žiūrėdami į pribloškiamus Azijos vaizdus nuotraukose.

Grįžusį Marių pakalbinome ne tik apie jo trijų mėnesių trukmės odisėją, bet ir ateities planus, taupymo kelionėms strategiją ir begalinę meilę gamtai.

– Žinau, kad nukeliavai gerokai daugiau kilometrų, negu buvai užsibrėžęs. Kaip tai nutiko?

– Iš pradžių planavau nukeliauti apie 6 tūkst. kilometrų, bet galiausiai mano maršrutas pailgėjo iki 9,2 tūkst. Taip nutiko, kai vienas "Facebooko" draugas parekomendavo vieną geriausių motociklininkų kelių Rytų Tailande. Tad nukrypau nuo pirminio maršruto maždaug tūkstantį kilometrų. Be to, naujam maršrutui pasiekti prireikė papildomų maždaug 700 kilometrų. Likusieji prisidėjo spontaniškai nusprendus aplankyti įvairias įdomias vietas.

– Konkretaus plano savo kelionei, pavyzdžiui, tikslių vietų, kur nakvosi, neturėjai? Ar dėl to nesusidūrei su nesklandumais?

– Kai kam visa ši kelionė galėtų pasirodyti kaip vienas didelis nesklandumas. Aš nedideliais nesklandumais galėčiau pavadinti nebent tokias situacijas, kai, pavyzdžiui, man iškvietė policiją, kad neleidau namo šeimininkui miegoti su manimi viename kambaryje. Iškvietęs pareigūnus jis teisinosi nenorėjęs palikti manęs vieno, nes manė, kad galiu būti... teroristas!

Arba kitas nesklandumas – nakvynė palapinėje nacionaliniame parke, kur naktį temperatūra nukrisdavo iki vos septynių laipsnių šilumos. Būdavo sunku iki saulėtekio užmigti dėl šalčio. Tačiau tokių kuriozų nesureikšminu ir didžiąją dalį jų jau spėjau pamiršti.

– Ką kitoje savo kelionėje darytum kitaip?

– Neimčiau su savimi telefono. Į šią kelionę važiavau norėdamas pabėgti nuo pabodusios kasdienybės, bet telefonas leido jai mane vis vien pasivyti. Atrasti save šiek tiek trukdė nuolat palaikomas ryšys su pažįstamais, mintys, kuo papildyti savo kelionės tinklaraštį.

Iš kitos pusės, tai labai skatino nuvažiuoti didesnį atstumą, pamatyti kuo daugiau ir įspūdžiais pasidalyti su kitais. Tikrai džiaugiausi, kad tiek daug žmonių domėjosi, kaip man sekasi.

– Ar nepasitaikė smarkiai šokiravusių kultūrinių skirtumų aplankytose šalyse?

– Tailande sukrėtė, kad gyventojai valgo žiurkes, o Vietname – šunis. Vėliau perskaičiau, kad per metus šioje šalyje dėl maisto nužudoma net 5 mln. šunų! Mane, gyvūnų mylėtoją, tai tikrai nuliūdino. Mes juk valgome karves, kurios yra šventos kitų tautų žmonėms, ir tikrai ne iš bado, o štai jiems visiškai normalu vakarienei sudoroti šuniuką. Pamąsčius globaliai, neaišku, kurie iš mūsų yra didesni barbarai.

– Ar grįžęs iš savo kelionės džiaugiesi, kad tavo tėvynė – Lietuva? O gal yra atvirkščiai?

– Tikrai džiaugiuosi! Keliaudamas po Aziją to dar nesupratau, tačiau namie jau mėnuo ir negaliu atsidžiaugti mūsų šalimi, draugais, žalia gamta ir švara.

– Neretai kalbi apie ekologijos problemas, draugus ragini būti mažiau vartotojiškus. Ar visuomet rūpinaisi planetos išsaugojimu? O gal kas nors paskatino pakeisti požiūrį?

– Tikrai ne visą gyvenimą atsakingai rūpinausi aplinka. To manęs nemokė nei tėvai, nei kas nors kitas. Pats rūpintis ekologija ir skatinti taip elgtis draugus pradėjau prieš maždaug penkerius metus.

Greičiausiai šiam pokyčiui turėjo įtakos begalinė meilė gamtai, mano mėgstamos laidos apie ją. Kai matai, kokią nuostabiai graži mūsų planeta, savaime kyla noras tokią ją palikti ir savo vaikams, anūkams.

– Kaip manai, ar būtent tavo elgesys, siekiant saugoti aplinką, pavyzdžiui, nenaudoti plastikinių maišelių, nėra tiesiog kova su vėjo malūnais, kai milijardai žmonių elgiasi priešingai?

– O kas, jei ne mes, turėtų šviesti tuos milijardus, kad bent dalis jų susimąstytų apie savo elgesio padarinius? Savo kelionės per Aziją metu nuolatos tikindavau vietinius, kad parduodant kokosą, tikrai nebūtina jo dėti į du plastikinius maišelius, apvynioti gumyte ir dar įkišti plastikinį šiaudelį. Gal iš visų jų kokie penki nuspręs labiau saugoti aplinką, tai daryti paskatins savo draugus, o šie padarys tą patį. Ir taip, metams bėgant, mūsų bus jau nebe keli procentai, o dauguma.

Šiuo metu mano filosofija iš tikrųjų gali atrodyti tarsi kova su vėjo malūnais, tačiau nuoširdžiai tikiu, kad po 50 metų matysiu jos prasmingus rezultatus.

– Ar daug fizinės ir psichologinės ištvermės pareikalavo kelionė?

– Lengva nebuvo, bet juk to ir siekiau. Man visuomet patiko ekstremalūs, rizikingi dalykai. Jei atvirai, per pirmąsias tris kelionės savaites supratau, kaip jaučiasi moterys, kamuojamos PMS (juokiasi)... Kelionės euforija vis maišėsi su nostalgija, liūdesiu, abejonėmis.

Po kurio laiko persilaužiau ir pradėjau iš tiesų mėgautis matomais vaizdais bei pažintimis su įvairiais žmonėmis. Didžiausią įtaką tam turėjo gamta. Vėliau, atvykus į Laosą, itin daug psichologinės ir fizinės ištvermės pareikalavo itin pavojingi keliai. Save laikau drąsiu, tikrai nejauku buvo kone kasdien matyti nuo siauručio vingiuoto kelio į šimtų metrų nuokalnes nuvirtusius vilkikus. Būdavo, kad prieš staigesnį kalnų serpantino posūkį ne tik signalizuodavau, bet ir persižegnodavau, nors ir nesu religingas.

– Ar ryžtumeisi viską pakartoti iš naujo?

– Ne tik ryžčiausi, bet jau ir planuoju daug sunkesnę kelionę per netgi dešimt Azijos valstybių.

– Tave buvo sulaikę Indijos muitininkai, teko rengtis kovai su vietiniais gūdžiame kaime. Kaip manai, nuo liūdnesnių padarinių tave apsaugojo ant peties tupintis angelo sargas ar kas kita?

– Šį klausimą dažnai užduodu ir pats sau. Gyvenime buvau patekęs į ne vieną situaciją, kuri galėjo pasibaigti labai liūdnai. Visa tai man darė įtakos. Bene daugiausia mane, kaip asmenybę, pakeitė prieš dešimt metų nutikusi nelaimė, kai atsitiktinai buvau sužeistas peiliu į krūtinę ir tik atsitiktinai laiku ir vietoje buvusi ranka išgelbėjo mano gyvybę.

Nuo tada vis susimąstydavau, kaip ir kodėl išgyvenau. Dabar manau, kad už tai turėčiau būti dėkingas mūsų planetai, o dėl to, kad ja rūpinuosi ir skatinu tai daryti kitus, ji mane ir toliau saugo. Be to, papuolęs į tokias situacijas, kaip Mumbajaus oro uosto muitinėje, visada stengiuosi būti draugiškas, žmoniškas, o aplinkiniai tai jaučia ir supranta.

– Koks buvo tavo kelionės bagažas, su kuriuo iškeliavai iš Lietuvos?

– Apie šešis septynis kilogramus sverianti kuprinytė su keliomis poromis šortų, marškinėlių, šiltu džemperiu, pagrindinėmis higienos priemonėmis ir, žinoma, mamos lašiniais ir lietuviška duona.

– Ar artimieji, draugai nebandė atkalbinėti išgirdę, kad vienas keliausi ne pačiais saugiausiais pasaulio keliais į vietas, kur turistai užklysta retai?

– Tiesą sakant, niekam apie savo planus neskelbiau būtent dėl šios priežasties. Savo idėja tikėjau ir man visai nereikėjo, kad mane imtų atkalbinėti ir siūlytų atostogas už tą pačią sumą praleisti kur nors Meksikoje, penkių žvaigždučių viešbutyje. Nenorėjau išvažiuoti kamuojamas abejonių ir negatyvių minčių, taigi, dauguma draugų ir giminių apie mano planus sužinojo tada, kai jau buvau išvykęs.

– Jei ne paslaptis, kiek laiko taupei šiai įspūdingai kelionei po Aziją?

– Istorija įdomi. Prieš kokius trejus metus užsukęs į banką pakeisti suplyšusio pinigėlio, sutikau draugą, besikeičianti maišą monetų. Pasirodo, visus metus jis kasdien į taupyklę mesdavo piniginėje likusius metalinius pinigėlius. Taip sutaupė 3 tūkst. litų ir už juos rengėsi važiuoti slidinėti.

Mane suėmė pavydas, aš irgi norėjau slidinėti, bet 3 tūkst. neturėjau. Nusprendžiau šitaip taupyti ir aš. Taip praėjusiais metais prie savų pinigėlių pridėjęs neblogą sutaupytų 2,3 tūkst. litų įnašą išvykau į Tailandą, o šiemet, atsiradus eurui, sutaupiau 2,4 tūkst. eurų. Tai jau tikrai nemaža suma! Ją išleidau savo šiųmetei kelionei po Aziją.

Taigi, tikrai nereikia būti milijonieriumi, kad galėtum sau leisti keliauti. Vakare tiesiog nepirkite šokoladuko ar butelio alaus, o turimas monetas meskite į taupyklę, ir keliauti galėsite kiekvienas.

– Žinau, kad esi iš tų, kurie kategoriškai nemėgsta smulkaus planavimo, todėl nesiteirausiu, kaip įsivaizduoji save po penkerių ar dešimties metų. Tačiau paklausiu, kokiame amplua ateityje savęs niekaip negalėtum įsivaizduoti?

– Nenorėčiau būti žmogus su kaklaraiščiu, dirbantis nuo aštuonių iki penkių. Būsiu žmogus ilgais plaukais, baigiančiais iškristi (juokiasi), tatuiruotas, atletiškas ir eisiu basas, dar nežinau, kuriame pasaulio krašte, bet šviesiu žmones, kaip reikia saugoti mūsų planetą. Nematau savęs kaip karjeristo ir siekiančio pinigų, nes, jei atvirai, manau, kad didelių banko sąskaitų kaip pagrindinio gyvenimo tikslo matymas sugadina žmones. Manau, kad darant gera jie kažkada ir taip ateis.

– Į kokį pasaulio kampelį šiuo metu svajoji nukeliauti?

– Į Šiaurės ašigalį. Nes ten niekas nenori. Nes ten šalta, nejauku ir pavojinga.