Prabangos kodas – kailiniai nors ir iš kurmio

Prabangos kodas – kailiniai nors ir iš kurmio

2012-12-08 23:59

Praėjo tie laikai, kai kailiniai buvo skirti tik gintis nuo speigo. Dabar jie – savotiškas prabangos ir savivertės matas. Atšalus orams prasideda tikras jų paradas, kurį visada smalsiai stebi kailinių meistrai. Jie be vargo atpažįsta, iš kokio gyvūno kailio pasiūtais kailiniais vilki klaipėdiečiai, ir tikina, kad pastaruoju metu retai besutiksi triušių, nutrijų ar karakulio kailinukais vilkinčius praeivius. O dar ne taip seniai kailinius teko siūti net iš kurmių ar kačių kailiukų.

Lietuviai dirba kinams

Mūsų močiutės dažniausiai visą gyvenimą nešiodavo vienus kailinius. Atidžiai prižiūrimi ir branginami jie ilgą laiką atrodė dailūs ir tvarkingi – lyg nauji.

Dabar itin aukštos kokybės, gerai išdirbtus, gražius ir patvarius kailiukus meistrai čiupinėja vis rečiau.

Mat Lietuvoje užauginti kailiniai žvėreliai yra paklausi ir nepigiai superkama prekė, kuri dažniausiai iškeliauja į Kiniją.

Žinovai pastebėjo, kad šių metų vasarą kinai kailių supirkimo kainas mūsų šalyje pakėlė 30 ar net 40 proc. ir išsivežė visus Lietuvoje užaugintų žvėrelių kailiukus.

Kad ir keista, dabar lietuviai dirba kinams, kurie iš geros žaliavos pagamina prastus daiktus. Pavyzdžiui, vietos meistras švarkeliui sunaudoja nuo 30 iki 35 audinių kailiukų, o kinai sugeba juos taip ištampyti, kad išsiverčia ir su 15 kailiukų. Todėl gaminys dažnai gražus būna tik tol, kol kabo ant pakabos.

Dirbo su vienu lekalu

Vyresnieji kailių meistrai gali išvardyti ko ne pamečiui, kaip Lietuvoje keitėsi kailinių mados.

Tarybiniais laikais bei nepriklausomybės pradžioje daugelis siuvosi kailinius iš Lietuvoje užaugintų triušių, lapių, nutrijų ir net kurmių kailiukų. Dažniausiai jie būdavo prastai išdirbti, tad meistrai šiuos laikus prisimena, kaip sunkiausio darbo metą.

Apie 1995-uosius Lietuvą užplūdo naujos mados, iš užsienio pradėta atvežti pačių įvairiausių modelių kailinių.

Ne vienas meistras prisimena, kad moterys stengdavosi kopijuoti viena kitą. Jei kuri įsigijo kailinukus plačiais pečiais, praplatintomis rankovėmis ir platėjančius į apačią, metus ar net daugiau meistrai daugybei kitų moterų siūdavo kailinius pagal tą patį lekalą.

Kuo daugiau galimybių atsirado išvažiuoti į užsienį, tuo įvairesnių rūbų lietuvaičiai parsiveždavo.

Dėvėti karakuliai iš Vokietijos

Praėjo dar keleri metai ir Lietuvą užplūdo pigūs dėvėti karakulio kailiniai iš Vokietijos. Meistrams tada buvo tapę kasdienybe iš trejų senų, bet dar visai neblogų kailinių siūti puikius vienerus. Įgudę meistrai sugebėdavo pamatyti, kad šie kailiniai buvo ne kartą persiūti dar Vokietijoje, o vėliau ne vieną kartą ir Lietuvoje. Tai bylojo apie puikią karakulio kokybę.

Praėjo visai nedaug laiko, kai pavieniai meistrai pradėjo pastebėti, kad vokiškų kailinių pigių rūbų parduotuvėse neliko. O ne vienas nugirdo, kad naujieji verslininkai, įkūrę didesnes kailinių siuvyklas, nešiotus kailinius pirko maišais pakeliui į mažmeninę prekybą dėvėtais rūbais ir persiuvę masiškai parduodavo parduotuvėse bei turgavietėse kaip naujus.

Dabar pigių rūbų parduotuvėse galima rasti tik labai prastos kokybės kailinių. O meistrams siūti atnešami kailiai stulbina prasta kokybe.

Kailiniuota ir liekna – neįmanoma

Prieš bene šešerius metus tapo populiarūs bebrų kailiniai. Gerai išdirbti, dailiai nudažyti ir nukirpti šie kailiukai yra labai gražūs ir patvarūs. Nors bebrų kailiniai būna sunkesni už audinės, bet kitomis savybėmis šiems nenusileidžia.

Meistrų klientais dažniausiai būna arba labai turtingi klientai, arba labai taupantys žmonės. Siuvėjai tikina, kad siuvant kailinius taupyti negalima, nes rizikuojama įsigyti brangų niekutį, bet tai nebus tikri kailiniai.

Individualius užsakymus priimantys meistrai nenori atskleisti savo klientų paslapčių, tačiau neslepia, kad kartais moterų įgeidžiai vilkėti kailinį rūbą ir atrodyti lieknai – nesuderinami. Tada tenka griebtis psichologijos gudrybių, kad pasisektų klientę atkalbėti nuo neapgalvoto reikalavimo.

Kailiniams – 30 kačių

Vienas klaipėdiečių meistrų, nepanoręs atskleisti savo tapatybės, vardijo, su kokių gyvūnų kailiais yra dirbęs. Prieš porą dešimtmečių, kai Lietuva gyveno visuotinio deficito laikais, kartą atėjo vyras ir atsinešė gal trisdešimt juodų kailiukų ir nenuslėpė, kad tai dažyti kačių kailiai. Meistras dar ir dabar prisimena, kad per juodus dažus matėsi rainumas.

Oda buvo tokia tvirta, kad meistras ją lygina su neperšaunama liemene ir supranta, kodėl yra sakoma, kad katės turi devynis gyvenimus. Tada siuvėjas dirbo kruvinais pirštais.

Prisimindamas įdomiausius atvejus vienas uostamiesčio meistras minėjo, kad jam yra tekę kailinius siūti iš avies kailio kilimėlio. Apie tai bylojo etiketė. Tiesa, kailinius iš tokių kilimėlių jis vadina tikra tragedija.

Kurmių kailiukai būtų labai patvarūs ir gana dailūs, tačiau tokio vargo – siūti rūbą iš daugybės mažyčių gabaliukų, imtųsi ne kiekvienas. Siūti kurmių kailiukus yra beveik tas pats, kas gaminti skiautinį, tik keliskart sunkiau.

Prisimindamas Sibiro voverių kailiukus, iš kurių teko pasiūti dvejus kailinius, meistras net prisimerkia iš malonumo, tokie švelnūs, gražūs jie buvo, bet tokie pat nepatvarūs.

Dar greičiau šeriasi vieni brangiausių pasaulyje šinšilų kailiukai. Jie dažniausiai naudojami tik rūbui papuošti, nes visus kailinius pasiūti vien iš šinšilų būtų ne tik be galo brangu, bet ir neracionalu.

Triušius augina ne kailiniams, o maistui

Siuvėjas negali atsistebėti – šiemet ne vienas klientas, kurio negalėtum pavadinti skurdžiumi, atnešė siūti supelijusius, dvokiančius, dėmėtus kailiukus. Matyt, tai dar vienas gilios krizės požymių.

Stebėdamas paskutinių metų tendencijas siuvėjas konstatuoja, kad išnyko triušių kailiniai. Mat kailiukas siuvimui tampa tinkamas tik po pusmečio.

Dabar daugelis šiuos gyvūnėlius augina ne ilgiau kaip tris mėnesius ir vartoja tik jų mėsą, tačiau kailiukas tada dar būna netinkamas išdirbti ir siūti.

Nunyko ir kai kurios neracionalios mados, kaip antai neapdirbti kailinių kraštai, kurie per keletą metų išsitampė ir tokie rūbai tapo nebegražūs.


Specialistai – apie kailius

Kailinių siuvėjai dažnai aiškina, kad tvirčiausią kailį turi plėšrūnai, o nuo jų bėgantys žvėreliai labiau linkę šertis, kad, aštriais dantimis sugriebti, galėtų prarasti dalį plaukuoto kūno paviršiaus, tačiau sugebėtų išnešti kailį.

Išimtis yra lapė, mat jos kailis yra prastesnis net už triušio. Dėl to, kad kailis greitai plinka, lapės kailinukai gražiai gali atrodyti tik trejus metus, o triušiniai – iki penkerių.

Kailių karaliene laikoma audinė – tai patvirtintų daugelis meistrų bei kailinių prekeivių. Tačiau su audinės kailinukais sėsti prie vairo nepatartina, nes plaukeliai užlinksta į kitą pusę ir atgal jų nebesušukuosi. Be to, toks drabužis bijo lietaus.

Kur kas praktiškesnis yra ne mažesnę vertę turintis karakulis. Nuostata, kad tai sunkus kailis, yra pasenusi. Tinkamai išdirbti dar negimusių ėriukų kailiukai yra ir lengvi, ir labai gražūs, todėl turi nemažą vertę. Kuo ilgiau gyveno ėriukas, tuo jo oda tampa storesnė, o kailiukas nedailesnis.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra

Daugiau naujienų