Pripažinimą pelnęs iranietis kino kūrėjas Abbasas Kiarostami (Abasas Kiarostamis) mirė Prancūzijoje, būdamas 76 metų, pirmadienį pranešė Irano žiniasklaida.

A. Kiarostami, laimėjęs prestižinį „Auksinės palmės šakelės“ apdovanojimą per 1997 metų Kanų kino festivalį už filmą „Vyšnių skonis“ (Taste of Cherry, Ta'm-e gilas...), išvyko iš Irano praėjusią savaitę į Prancūziją gydytis dėl žarnyno ligos, nurodė naujienų agentūra ISNA. Ji pridūrė, kad jo mirtį patvirtino Irano kino rūmai.

Teherane gimęs kino kūrėjas pelnė tarptautinį pripažinimą XX a. 10-ame dešimtmetyje, o garsus prancūzų režisierius Jeanas-Lucas Godard'as (Žanas Liukas Godaras) yra paskelbęs, kad „kinas prasideda nuo D. W. Griffitho (D. V. Grifito) ir baigiasi Abbasu Kiarostami“.

Pranešimai apie kino kūrėjo ligą buvo prieštaringi: vieni žiniasklaidos kanalai teigė, kad jis sirgo vėžiu, o kiti – kad tai buvo žarnyno liga.

ISNA nurodė, kad A. Kiarostami buvo grįžęs į Iraną iš savo namų Paryžiuje, kad jam nuo vasario iki balandžio būtų atliktos kelios operacijos, o praėjusią savaitę vėl atvyko į Paryžių toliau gydytis.

Kitas garsus Irano režisierius, Asgharas Farhadi (Asgaras Farhadis), sakė Didžiosios Britanijos dienraščiui „The Guardian“, kad yra „visiškai sukrėstas“. „Jis buvo ne vien kino kūrėjas, – pabrėžė A. Farhadi. – Jis buvo šiuolaikinis mistikas – tiek savo kine, tiek asmeniniame gyvenime.“

A. Kiarostami tarptautinė sėkmė suteikė galimybę iškilti tolesnėms Irano kino kūrėjų kartoms, pridūrė jis.

„Jis neabejotinai nutiesė kelius kitiems ir padarė įtaką daugybei žmonių“, – pripažino A. Farhadi.

Dar praeitą savaitę A. Kiarostami buvo pakviestas tapti Holivudo akademijos nariu.

Tarptautinis pripažinimas

1940 metų birželio 22 dieną Irano sostinėje gimęs A. Kiarostami iš pradžių studijavo tapybą Teherano universitete, o vėliau dirbo grafikos dizaineriu ir reklamų režisieriumi.

1969-aisiais A. Kiarostami tapo Vaikų ir jaunimo intelektinio vystymosi centro filmų departamento vadovu, ir tai atvėrė jam kelią kurti savo juostas.

Po dvejų metų A. Kiarostami pristatė savo pirmąjį darbą – trumpametražį filmą „Duona ir gatvė“ (Nān o Kūcheh), o 1973 metais sukūrė ilgametražę juostą „Keliautojas“ (Mosāfer), kuri įtvirtino jo, kaip kino realizmo mokyklos pionieriaus, statusą. 

Po 1979 metų Islamo revoliucijos A. Kiarostami tęsė darbą Irane, tačiau susidūrė su daugybe griežtų suvaržymų, įskaitant draudimą savo filmuose rodyti moteris, neryšinčias musulmoniškų skarelių.

Vis dėlto jam pavyko įgyvendinti ekrane savitą nepriklausomą kinemotografinę viziją, o jo 1987 metų filmas „Kur draugo namas?“ (Khane-ye doust kodjast) pelnė A. Kiarostami tarptautinį pripažinimą.

Tai buvo pirmoji iš trijų juostų, vadinamų Kokero trilogija pagal Irano šiaurėje esančio kaimo, kuriame jos buvo nufilmuotos, pavadinimą. Šios juostos pelnė A. Kiarostami vieno geriausių pasaulio režisierių vardą. 

Jo filmai pasižymi kukliu stiliumi, tamsiu realizmu ir paslėptu humoru. Beveik visos A. Kiarostami juostos nufilmuotos realiose vietovėse, o daugelyje jų galima išvysti paprastus, ten gyvenančius žmones.

1997-aisiais laimėta „Auksinė palmės šakelė“ A. Kiarostami sukėlė problemų namuose, nes režisieriui apdovanojimą įteikusi prancūzų kino žvaigždė Catherine Deneuve (Katrin Denev) jį pabučiavo, ir tai Irane išprovokavo konservatyvių veikėjų pykčio bangą. 

Po dvejų metų A. Kiarostami pelnė Venecijos filmų festivalio specialų žiuri prizą už juostą „Ir vėjas mus neš tolyn“ (Bād mā rā khāhad bord).

Vėliau jis daug keliavo po pasaulį ir dirbo įvairios šalyse, įskaitant, Italiją, kur nufilmavo juostą „Kopija tikra“ (Copie conforme) su Juliette Binoche (Žiuliet Binoš), bei Japoniją, kur sukūrė filmą „Tarsi įsimylėję“ (Raiku Samuwan In Rabu).

Režisierius sakė, kad keliaudamas po pasaulį jis mėgina pasakoti istorijas apie universalius veikėjus, kurie gali būti pažįstami kiekvienam.