Prancūzų virėją Philippe'ą Ferellecą gurmanai vadina vienu geriausių šalies ambasadorių. Nuolat keliaujantis po pasaulį virėjas Frankofonijos dienų proga užsuko ir į Lietuvą.

Čia jis ne tik dėstė virtuvės meną jauniesiems virėjams, bet ir sukūrė prancūzišką valgiaraštį viešbučio "Radisson" restoranui.

Ph.Ferellecas kukliai tarstelėjo: "Suteikti malonumą kitiems – mano darbas." Užkandžiams jis pasiūlė raviolių su didžiosiomis jūrų šukutėmis, trumais ir šparagais, į oto filė įsuktų lašišos putėsių su garstyčių padažu ir keptos kefalės su kmynų padažu ir daržovių lazanija.

Pagrindiniai patiekalai: į kalmarą ir šoninę įsukta triušienos išpjova su bazilikų padažu, juodomis alyvuogėmis ir keptais česnakais. Dar – garuose virta avienos nugarinė, įsukta į špinatus ir porus. Ypatingiausias naujojo valgiaraščio patiekalas – pagal Ph.Ferelleco močiutės receptą gaminti jaučių žandai, kurie ruošiami kone pusę dienos.

Desertų sąrašas – vertas pamiršti visas pavasarines dietas. Tai – baltojo ir juodojo šokolado putėsiai šokolado lakšte, šokolado lazdelė su kriaušėmis ir lašeliu alkoholio bei sviestinės pynės riekelė (brioche) su ryžių šerbetu.

"Bet didžiausią malonumą dažnai teikia paprasti patiekalai", – pripažino Ph.Ferellecas

– Kaip gimė jūsų aistra virtuvei?

– Tapti virėju norėjau nuo dvylikos metų. Gal kad turėjau puikiai gaminančias močiutes, gyvenau Bretanės regione, kurio virtuvė – labai turtinga.

– Ar tiesa, kad virėjas savų namų virtuvėje – itin retas svečias?

– Išties, kai visą dieną gamini valgį, laisvu laiku neturi noro tai daryti. Vis dėlto namie šiek tiek gaminu, ypač jei turime svečių. Gamina ir mano žmona. Tiesa tai, kad kai visą dieną gamini sudėtingus patiekalus, grįžęs namo renkiesi paprastą maistą. Tai gali būti tiesiog melionas su kumpiu, pomidorai su mocarela.

– Kulinarija – pašaukimas ar amatas?

– Abu. Turi kažką jausti savy ir išmanyti taisykles. Norint kurti, reikia ir pašaukimo. Neįsivaizduoju, kaip virėjas, kuris nemėgsta valgyti, ragauti, suteiktų malonumą kitiems.

– Prancūzai tvirtina, kad jų virtuvė – geriausia pasaulyje. Ar ne per drąsu taip teigti?

– Visos tautos turi įdomių patiekalų, bet jei jų virtuves objektyviai palygintume su Prancūzijos virtuve, manau, kitos tokios turtingos nėra. Mums labai pasisekė, kad turime daug skirtingų regionų, ilgą virtuvės istoriją, įvairiausių produktų pasiūlą. Prancūzijos virtuvę išaukštino ir daugybė maisto gaminimo technologijų. Sutikau žmonių, kurie nemėgsta tailandiečių, rusų, ispanų ir kitų virtuvių, bet neteko sutikti nemėgstančių prancūzų virtuvės.

– Kiek receptų esate pats sukūręs?

– Neskaičiavau ir nuoširdžiai nemanau, kad mes, virėjai, sukuriame kažką svarbaus. Realiai maistą gaminti pradėjome prieš aštuonis amžius, taigi būtų labai pretenzinga sakyti, kad kažką sukūriau. Ar galime žinoti, kad prieš keletą šimtų metų koks nors virėjas nebuvo pagaminęs kažkokio panašaus patiekalo?

– Turite minčių išleisti savo knygą?

– Taip, jau kelerius metus galvoju apie tai. Aš nemėgstu kopijuoti, todėl vis dar ieškau knygos koncepcijos – ar tai bus receptai su nuotraukomis, ar mano mėgstamiausi patiekalai.

– Jaučiate silpnybę kokiam nors produktui, patiekalui?

– Labiausiai mėgstu didžiąsias jūrų šukutes (coquilles Saint-Jacques). Man tai išties kažkas ypatinga. Jos dera ir su vanile, ir su cinamonu, ir su trumais, ir su šparagais. Mėgstu ir omarus, trumus.

– O yra produktų, kurių negalite pakęsti?

– Ne. Sunkoka tik su Provanso "violet", nes šios jūrų gėrybės turi labai daug jodo. Jūrų ežių nemėgau, bet išmokau juos kitaip paruošti, o štai "violet" reikia valgyti žalius. Matyt, reikia tik rasti receptą.

– Koks patiekalas jums sugrąžina gerą nuotaiką, suteikia laimės pojūtį?

– Žiemą – klasikinis karštpuodis (pot-au-feu), jaučių žandai, šiltuoju metų laiku – daržovių troškinys (ratatouille), gera žuvis, su žiupsniu krapų kepta ant grotelių. Ne visuomet sudėtingiausi patiekalai suteikia daugiausia malonumo.