PUSĘ PASAULIO APKELIAVUSI ŽURNALISTĖ: SVARBIAUSIA – KUO MAŽIAU PLANUOTI

Neprisidėkite per daug daiktų, fotografuokite tik save, o ne objektus, ir kuo mažiau planuokite kelionę iš anksto. Tokiais atostogų patarimais dalijasi LRT televizijos laidos „Emigrantai“ žurnalistė Akvilė Kavaliauskaitė, neseniai grįžusi iš, kaip sako ji pati, kelionės aplink pusę pasaulio.

Paryžius – Stambulas – Buenos Airės – Montevidėjus – Stambulas – Kroatija – Vengrija – Lietuva. Tokiu maršrutu lygiai mėnesį su širdies draugu keliavusi A. Kavaliauskaitė pasakoja savo įspūdžius ir patirtus nuotykius.

– Neseniai grįžote iš ilgos kelionės. Papasakokite apie ją.

– Filmuodama reportažus „Emigrantų“ laidai labai dažnai keliauju po Europą, tad laisvalaikiu norisi nukeliauti kažkur toliau. Turime tokią tradiciją – kadangi vasarą darbo nėra tiek daug, visada leidžiamės į ilgą kelionę. Vienais metais keliavome į Balkanus, kitais – į Kaukazą, o šiais metais – į Pietų Ameriką, Balkanus ir net pati nesuprantu, kur. Tai buvo kelionė per pusę pasaulio (juokiasi – LRT.lt). Kelionė truko lygiai mėnesį, nuo birželio 5 iki liepos 5 d.

– Kaip sugalvojote vykti į tokią kelionę?

– Kai tik pradėjau uždirbti pinigus, iškart pradėjau keliauti. Tai yra labai didelis malonumas, labai geras būdas atitrūkti nuo darbų. Mano darbas yra protinis ir gana sunkus, o keliauti ir niekuo nesirūpinti mėnesį ar du, manau, yra geriausia, ką žmogus gali užsidirbti.

Mūsų kelionės tikslas buvo gerai praleisti laiką, išvėdinti galvą ir patirti įvairių dalykų: paragauti kuo daugiau patiekalų, pamatyti įvairių pasirodymų, pvz., tango šokio gatvėje, ar pasiklausyti vietinių muzikantų, pavažinėti dviračiu, pakalbėti ispaniškai, nes moku šią kalbą. O Kroatijoje susitikome su draugais.

– Kiek laiko užtruko planavimas ir maršruto dėliojimas?

– Kelionę iš esmės suplanavo skrydžių tvarkaraštis. Susiplanavome skrydžių datas, o viešbučius visada užsisakome iš vakaro, kad turėtume kuo mažiau įsipareigojimų kur nors vykti. Nes galbūt netikėtai paaiškės, kad dar visai nesinori važiuoti kitur, kur esi suplanavęs.

Kuo mažiau turi išankstinių užsakymų, tuo laisvesnis toje kelionėje jautiesi. Juk atostogos ir yra tas laikas, kai reikia daryti viską, ką nori, žinoma, proto ribose. Paliekame kuo daugiau vietos spontaniškumui. Pvz., netikėtai sutinki žmogų ir jis tampa tavo geru draugu, o tu ryt esi suplanavęs kelionę į Montevidėjų ir turi su tuo draugu išsiskirti. O jei nekeliauji į Montevidėjų, dar gali pabūti.

– Tad labiau esate aktyvių atostogų šalininkė?

– Nesmerkiu tų žmonių, kurie išvažiuoja į Turkiją ir savaitę tiesiog guli prie baseino daugiau nieko neveikdami. Manau, kad visų pirma atostogos turi tikti žmogui; kaip jam patinka, tegul taip ir daro. Aš taip pat kartą esu Turkijoje visą savaitę praleidusi prie baseino ir neiškėlusi kojos iš viešbučio, bet tuo metu jaučiausi labai pavargusi fiziškai ir man reikėjo būtent tokio poilsio.

Šios atostogos buvo ilgos – truko visą mėnesį, tad mes ir pakeliavome, ir pailsėjome paplūdimyje, ir į Lietuvą grįžome laimingi.

– Kuri iš matytų šalių Jums paliko didžiausią įspūdį?

– Turbūt Buenos Airės Argentinoje. Tai yra nuostabus miestas, įsivaizduokite, juk jų liaudies šokis yra tango, kai pas mus – kepurinė, kurios beveik niekas nešoka. O jie šoka visur.

Argentinoje gali nueiti į turgų, rasti kokį paviljoną, jame nusipirkti nuostabų didkepsnį vos už penkis eurus, kuris tirpsta burnoje ir kurio Lietuvoje niekur negautum, nes argentiniečiai turi geriausią pasaulyje mėsą. Ir valgydamas tą nuostabų didkepsnį gali stebėti, kaip vietiniai šoka tango. Ko daugiau gali reikėti?

Ten žmonės labai atsipalaidavę, tame mieste tvyro gera atmosfera. Dar vienas įdomus dalykas – argentiniečiai labai daug skaito. Buenos Airės yra vienas iš miestų, kur gali rasti daugiausiai knygynų pasaulyje. Pas mus ant kiekvieno kampo yra kavinukės kavai išsinešti, o ten – knygynai. Be to, ten dauguma muziejų yra nemokami, kas yra gana neįprasta pas mus.

– Ar Jums lengva išsirinkti atostogų kelionės kryptį, kai tiek daug šalių esate aplankiusi?

– Nebesidairau į Europą, nes ją esu išvažinėjusi. Žinoma, niekada neapkeliausi jos visos, nes tai – neįmanoma, bet dabar jau stengiuosi vykti vis toliau. Pvz., Naujuosius metus sutikau Kinijoje, buvo labai smagu, ką tik aplankėme Pietų Ameriką, o dabar jau svajoju apie Centrinę Ameriką. Stengiuosi skristi ten, kur nebuvau, ir man įdomu yra visur. Jei manęs paklaustų, ar noriu į Tadžikistaną, atsakyčiau, kad žinoma, noriu. Keista būtų nenorėti (juokiasi – LRT.lt).

– Atostogas labiau mėgstate planuoti pati?

– Yra tekę rinktis ir iš kelionių agentūrų pasiūlymų. Viskas priklauso nuo atostogų trukmės. Kai atostogoms turi daug laiko, gali planuoti pats, leistis į nuotykius ir pan. O kai turi tik savaitę, nemanau, kad blogai pasinaudoti kokiu pasiūlymu.

Lygiai prieš metus, kai tik pabaigiau rašyti knygą, nenorėjau nieko. Todėl išvažiavome į Graikiją ir buvo puiku: viskuo pasirūpinta, galėjome tiesiog gulėti viešbutyje ir skaniai valgyti. O kartais būna atvirkščiai – norisi nuotykių. Tad reikia klausyti savęs.

– Nuolat keliaujate su „Emigrantų“ laida. O kiek kartų per metus Jums pavyksta pakeliauti savo malonumui?

– Su „Emigrantais“ keliaujame beveik savaitę kiekvieną mėnesį, tad savo keliones suplanuoti yra gana sunku, nes reikia derintis prie darbų grafiko. Nors ir dirbu laisvu grafiku, darbai turi būti padaryti. Tad paprastai į didesnes keliones išvykstu dukart per metus, į mažesnes – tris.

– Kur rekomenduotumėte atostogauti dar neapsisprendusiems skaitytojams?

– Rekomenduočiau atostogauti tose šalyse, kuriose viskas labai greitai keičiasi. Pvz., Mongolija, į ją pati šiuo metu svajoju nukeliauti. Iš artimesnių – Gruzija, kurioje dabar vyrauja laukinis kapitalizmas ir viskas labai greitai keičiasi. Buvau ten prieš pusę metų, viskas atrodė vienaip, o apsilankius prieš mėnesį – visai kitaip. Tai yra tauta, kuri turi unikalumo, yra išsaugojusi svetingumo tradicijas, ką globalizacija paprastai labai greitai „suvalgo“.

Taip pat siūlyčiau nukeliauti į Mianmarą, kol turizmas netapo jų pragyvenimo šaltiniu. Juk, ko gero, Turkija ar Graikija jau per daug nepasikeis, o tas šalis, kurios yra ant kažkokio istorinio slenksčio, pamatyti, manau, yra verta.

– Ar turite kokių atostogų tradicijų?

– Turiu tradiciją iš kiekvienos didesnės kelionės padaryti kelionės filmuką (A. Kavaliauskaitės filmuką apie šias atostogas galite matyti straipsnio apačioje – LRT.lt). Galbūt nuskambės kvailokai, bet turiu tradiciją per atostogas daryti tai, ką noriu. Nesistengiu žemėlapyje užsižymėti visų žinomų objektų ir lieku ten, kur man patinka. Kad nebūtų taip: „Oi, kaip gera būti prie Eifelio bokšto, bet jau reikia lėkti į Luvrą“.

Žinoma, toks laisvas atostogų stilius nereiškia, kad miegi viešbutyje kiauras dienas. Kita vertus, jei labai nori miego, tai ir miegi.

– Kelionė buvo ilga. Ar per ją pailsėjote, ar labiau pavargote?

– Kai keliauji kokias dvi savaites, dar galvoji, kad keliauji. O paskui įvyksta kažkoks lūžis ir tai tampa tavo gyvenimo būdu. Paskui jau atrodo, kad visi lagaminai savaime susikrauna, apie tokius dalykus, kaip pasas ar panašius, išvis nebereikia galvoti. Ir tai yra labai geras jausmas bent trumpam pakeisti savo gyvenimo būdą.

Prieš kelerius metus keliavau į Kaukazą dviem mėnesiams ir tada supratau, kad keliaudamas sugebi jaustis patogiai ir gali visiškai sumažinti savo poreikius, negalvoti apie manikiūrus ir pedikiūrus, o tik apie tai, kur važiuoji. Galbūt kitus žmones ir išvargintų tokie dalykai, o man tai yra vienas malonumas. Esu nuotykių mėgėja. Tik ir laukiu progos „prasinešti“ pro kokią šalį.

– Ką patartumėte keliaujantiems ar tik dar besiruošiantiems keliauti?

– Kelionei pasiruošti labai paprasta – reikia imti kuo mažiau daiktų. Ypač tai aktualu moterims – turi įsidėjusi kokius penkis drabužių derinius, ir ramu. Priešingu atveju – kuo daugiau prisidedi, tuo daugiau reikia nešti ant kupros. Be to, kam atsidarius lagaminą galvoti, ką rengsies, jei gali tiesiog išsitraukti, ir viskas. Ir siūlyčiau mažiau fotografuoti. Nefotografuokite Eifelio bokšto ir pan., nes tai niekam neįdomu. Fotografuokite tik save. 

***

Paprašyta papasakoti įsimintiniausią atostogų nuotykį, A. Kavaliauskaitė prisiminė patirtį susidūrus su keistoka Argentinos viešojo transporto sistema, kurią kelionės metu aprašė socialiniame tinkle „Facebook“.

„Keliaudama laikausi tokios tradicijos – kiekviename dideliame mieste nueinu į šiuolaikinio meno muziejų, ten praleidžiu gerą pusdienį, o paskui sėdžiu muziejaus kavinėj ir po atmintį varinėju tik ką matytus vaizdus – ryškius paveikslus, instaliacijas iš sportinių batelių ir žmones, kurie tuose muziejuose labai gražūs: su Woody Alleno akiniais ir vintažinėmis suknelėmis.

Aplankytų muziejų kolekcija jau nemaža: nuo Prahos iki Glazgo, nuo Bukarešto iki Nicos, Paryžiaus, Londono, net Debreceno ir taip toliau.

Atsikeliu iš ryto ir puošiuosi išvykai į Buenos Airių šiuolaikinio meno centrą. Buenos Airės – milžiniškas miestas. Susirandam žemėlapyje muziejų ir nusprendžiam ten važiuoti viešuoju transportu, nes lig tol važinėjom taksi, kas turbūt nėra pigiausias keliavimo būdas. Pradedu aiškintis, kaip tas transportas veikia. Skaitykite dabar ir mokykitės:

Šalyje, kur cirkuliuoja nenormalus kiekis grynų pesų, viešajame transporte grynųjų nepriima. Autobuse ar metro bilieto nenusipirksi – taip, gali mojuoti savo „Visa Gold“, kiek nori, jie tik pasijuoks. Eini į kažkokį ofisą, nusiperki „Sube“ kortelę ir ją pasipildai. Tų ofisų per visą miestą yra vos vienas kitas. Įlipęs į metro ar autobusą, vairuotojui pasakai savo niekingos kelionės tikslą ir jis nuskaičiuoja reikiamą sumą pinigų.

Kai kurios metro linijos važiuoja tik į vieną pusę. Priklausomai nuo paros meto ir savaitės dienų, to paties numerio autobusas gali keisti maršrutą.

Taigi einam pirkti tos „Sube“ kortelės, o tada jau į muziejų. Išsikeičiam gatvėj dolerius į pesus, randam ofisą rūsy. Ten stovi apsauginis ir eilė, kaip pas mus buvo prie naujojo prekybos centro. Sulaukiu savo šanso, mojuoju „Visa Gold“, o darbuotoja man parodo vidurinį pirštą. Na, gerai, neparodo, bet sako, kad be asmens dokumento jokios kortelės aš negausiu ir dabar turiu eiti pusvalandį atgal į viešbutį ir grįžti pas ją. Bet jau greitai pietūs, be to, dirbam tik iki 16.30 val., tai, žinokit, šiandien turbūt nebesigaus.

Bet labai reikia į muziejų. Siaubingai! Su Šarūnu esam ryžtingi žmonės, nusprendžiam eiti pėsčiomis. Ir mes einam. Neįsivaizduoju, kiek laiko. Gerą valandą tai tikrai. Vos nuklystame nuo maršruto, įsijungiam navigaciją ir varom toliau. Ir tada mes randam muziejų. Kuris nedirba. „Ateikit 7 val. vakaro“, – sako apsaugininkas.

Keturias valandas prasitrinam baruose, nes gi kaip čia nenueisim į tą muziejų, kai jau esam taip arti. Mes – muziejuje! Ir tai yra prasčiausias šiuolaikinio meno muziejus, kokį esu mačiusi. Vaikiški paveikslai, kur visa drobė užpildyta kvadratukais, kažkokios popierinės snaigės ir išvis nieko, kas būtų nors kiek įdomu. Prisiekiu, mano namo laiptinėj įdomiau nei tame muziejuje. Koks niekingas buvo mūsų kelionės tikslas!

Ir čia istorija galėtų baigtis, bet ne. Tada mes nueinam į barą ir randam draugą. Franco yra operatorius statytojas, juokiasi iš tų pačių pokštų, kaip ir mes, ir pasakoja „nesveikas“ istorijas. Draugas – nuostabus, įdomesnis už bet kokį muziejų, rodo mums geriausias Buenos Airių vietas, valgo su mumis didkepsnius ir tiesiog džiugina. Jis irgi buvo tame muziejuje, jautėsi taip pat, kaip mes.

Ir jei dar norisi moralo, tai jis toks: ne vietų, o žmonių reikia ieškoti. O jie jau nusives ten, kur gerai.“