R. ŠIMUKAUSKAS: APIE VEŠLIUS ŪSUS IR BESIILSINČIUS PASPIRTUKUS

Ko jau ko, bet geros nuotaikos net ir šiuo nelinksmu pandemijos laikotarpiu aktorius Ramūnas Šimukauskas turi su kaupu. "Geros nuotaikos vitaminas dabar ne mažiau svarbus nei apsauginės kaukės", – įsitikinęs teatro ir kino profesionalas.

– LRT žiūrovai žino, kad kai atsiduriate pono Erkiulio iš "Dviračio žinių" kailyje, esate puikus specialistas erkių gaudymo klausimais. Kas pavasarį, suaktyvėjus erkėms, prisimenu jūsų sąmokslo teoriją, kaip erkių gaudyklę kūrėte įkvėptas Erkinės piramidės. Gal tas pats kūrybos principas tiktų ir norint sugauti baisųjį COVID-19?

– Ponai žurnalistai, na, nemaukite visų pasaulio bėdų ant vieno kurpalio! Galiu nebent išduoti, ką, vos prasidėjus šiems keistiems Žiurkės metams, įtariau nutiksiant. Erkiulio nuomone, šis š… turbūt prasidėjo nuo erkės, kuri, matomai, buvo pasiutusi, tad ta bjaurybė įkando skujuočiui, o skujuotis pasiuto dar labiau ir įkando kinui. Vargšelis kinas net pasiuto iš pasiutimo ir… suvalgė gripu sergantį šikšnosparnį! Štai jums ir visa sąmokslo teorija.

– Suprantu… Ir net turiu savo teoriją, iš kur esate toks gudrus. Ar tik ne ūsai (dauguma jūsų kuriamų personažų su ūsais) prideda jūsų nuomonei svarumo? O kaip kasdienybėje – ar norėtumėte būti ūsuotasis-barzdotasis?

– Tegul ūsai lieka Erkiuliui iš "Dviračio žinių". Nuosavos barzdos ir ūsų nė neketinu auginti, nesiūlau ir kitiems. Juk tai paprasčiausia tinginystė! Kai tingi skustis, tai apsimeti, kad neva augini barzdą… Bet ji juk ji auga pati – be tavo įsikišimo: čia juk ne kokie pomidorai, kuriuos reikia laistyti ir prižiūrėti.

Perspektyvos nėra labai šviesios. Bet šviesti turime mes patys. Kaip žvaigždės naktį ar kaip saulė dieną.

– O ką apie ūsus mano Zoltanas Karpatis iš visų laikų populiariausio amerikiečių miuziklo "Mano puikioji ledi", kurio premjera šį kovą taip ir nespėjo įvykti Kauno valstybiniame muzikiniame teatre?

– Ach, kokie jūs greiti… Šis personažas dar visai naujas ir labiau galėtų pafilosofuoti apie lingvistinius niuansus nei apie plaukuotąsias vyrų kūnų dalis. Aiškinu: šiame spektaklyje profesorius Henris Higinsas su bičiuliu pulkininku Pikeringu susilažina, kad per pusę metų išmokys gėlių pardavėją Elizą kalbėti dailia literatūrine anglų kalba, iki kurios jai labai toli... Maniškis Zoltano Karpačio vaidmuo čia tikrai šmaikštus ir linksmas. Apskritai šiame teatre turiu daug šmaikščių vaidmenų.

– Tik jau nesakykite, kad šiame miuzikle nėra meilės linijos. Girdėjau, kad kai kurie jaunuoliai, grįžę Lietuvon iš užsienio studijų, nesiveržia pas savo gimdytojus į namus, bet karantinuojasi drauge su mylimosiomis kokiuose nors tuščiuose giminės būstuose. Ar nemanote, kad po karantino bendrojo gimstamumo rodiklis Lietuvoje turėtų gerokai pakilti?

– Nežinau. Aš už tai, kad visi laikytųsi Vyriausybės nurodymų ir liktų saugūs namuose. O kalbant apie meilę ir atstumą… Tas tiesa. Dabar nebeliko jokios romantikos. Ilgesingų atodūsių esant vienam toli nuo kito. Juk išsiskyrimas – tai tiesiog būtina sąlyga, kurią ne tik teatro ar televizijos scenoje įsimylėjėlis turi įveikti. Tai tiesiog pagrindinė meilės ilgaamžiškumo sąlyga ir meilės karštumo patikrinimas. Mylėti laikant savo mylimąją glėbyje gali kiekvienas mulkis. O tu pamėgink mylėti keletą mėnesių per atstumą, be fizinio kontakto…

– Apie ką dar, be meilės šeimai, kūrybai, o gal net buičiai, šiuo metu sukasi jūsų mintys?

– Apie marą, pavadinimu COVID... Reikia pasakyti, kad mūsų sričiai (spektaklių ir koncertų veiklai) jis padarė kol kas sunkiai suvokiamą žalą. Ir perspektyvos nėra labai šviesios. Bet šviesti turime mes patys. Kaip žvaigždės naktį ar kaip saulė dieną. Kad neprarastume geros nuotaikos. Tad kasdien skaitau, šį bei tą rašau, kuriu ateities kūrybinius planus, žiūriu filmus ir mėgaujuos bendravimu su šeima. Kol kas tokia paprasta buitinė terapija padeda.

– Kažkur interneto platybėse prie besišypsančio R.Šimukausko veido radau tokią citatą: "Komedija – klasikinis žanras, kaip ir tragedija. Pastaroji žmogaus sielą taurina, o komedija žmogui suteikia vilties. Man smagu žmonėms suteikti vilties." Tai kas dabar, po šimts, pasaulyje vyksta: komedija ar tragedija?

– Kas vyksta pasaulyje? Vyksta gero dramaturgo parašyta drama. Gamtos, Dievo, Likimo, Kūrėjo ar kad ir kaip mes tą jėgą pavadintume. Viena aišku – kad žmonija jos negali valdyti. Tad turi priimti ir mokytis. Suprasti, kad mūsų likimas nepažinus ir kad žmonija nebuvo teisi manydama, kad viskas šitam pasaulyje yra jos rankose… Dabar matome, kaip viskas trapu. Ir kas iš tiesų tokiu laiku yra svarbu. Kad tik susivienijus ir veikiant kartu, jaučiant atsakomybę ne tik už save, bet ir už visą visuomenę, galime išlikti.

– Ką dabar veikia jūsų elektriniai paspirtukai – ilsisi balkone ar vis dar išleidžiate juos pasiganyti? Kokį judesį šiuo metu kultivuojate, kad neprarastumėte sceninės formos? Beje, ar aktoriui ji svarbi: gal užtenka tik turinio?!

Balandžio 1-oji? Oi ne, tai tikrai ne mano diena. Jau seniai nemėginu tądien nieko apgauti, nes esu prastas melagis.

– Paspirtukai kol kas ilsisi garaže. Laikomės maksimalaus karantino. Stengiamės išvažiuoti į mišką ir pasivaikščioti su šeima arba pabūti kieme, pažaisti su dukra lauko žaidimus. Aktoriui, žinoma, labai svarbu išlaikyti gerą formą, ne tik fizinę (čia galėčiau sau palinkėti ir geresnių rezultatų). Kalbu apie aktoriaus vidinį turinį. Kadaise dar maestro Juozas Miltinis sakė, kad aktorius turi būti filosofas-akrobatas. Daug kas traktuoja šitą pasakymą, neva aktorius turi mokėti žongliruoti kamuoliukais ir cituoti F.Nietzsche's ar I.Kanto traktatus, bet aš manau, kad maestro čia taikė kur kas giliau. Jis norėjo pasakyti, kad aktorius pirmiausiai turi būti minties akrobatas.

– Ar toks esate?

– Ne man spręsti, reikėtų klausti žiūrovų. Jie didieji mūsų kritikai. Tegaliu priminti savo mėgstamiausius vaidmenis. Su kolege Egle Jackaite vaidiname žiūrovų itin pamėgtą Dario Fo pjesę "Santuoka be Įsipareigojimų", televizijoje gyvuoja mano mėgstami personažai iš "Dviračio žinių" – daktaras Imunikauskas, Viktoras Uspaskich, žavusis ponas Erkiulis. Galėčiau vardyti ir vardyti, bet, kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti nei dešimtkart išgirsti. Dabar, sėdėdamas karantine, turiu daug laiko naujiems personažams kurti. Kad tik greičiau pasaulyje baigtųsi tas maras ir žiūrovai grįžtų į teatrų sales.

– Karantino metu abu su žmona dirbate iš namų, šlifuojate santuokos kampus. Gal, prasidėjus karantinui, įvedėte kokias nors Šimukauskų namų elgesio taisykles, kurių nebuvo anksčiau?

– Mano žmona Roberta yra įsirengusi ofisiuką namuose ir jau keletą metų dirba iš namų. Tad jai kaip ir niekas nepasikeitė. Skirtumas tik toks, kad dabar aš niekur neišeinu. Ši pandemija labiau pakenkė mūsų finansinei situacijai, nei, manau, pakenks mūsų tarpusavio santykiams. Stengiamės kurti tolesnius postmaro planus ir tikimės geriausio finalo. Ypatingų ritualų kol kas nesukūrėme, bet stengiamės laikytis dienos režimo ir darbų plano, dukros Elzės lavinimo ir kasdienių pasivaikščiojimų kieme ar miške.

– Jūsų kuriami personažai iš "Dviračio žinių" žiūrint per TV ekraną atrodo tokie komiški. O kai atsisėdate ant sofos namuose su šlepetėmis ir chalatu, ar dar yra noro trykšti sąmoju?

– Komikai, kaip ir kiti žmonės, yra labai įvairūs. Aš, tarkim, esu gana uždaro būdo, intravertiškas tipas, bet pažįstu ir puikių komedijos meistrų, kurie šmaikštauja tiek scenoje, tiek gyvenime.

– Prieš kelias dienas šventėme Melagių dieną. Šįsyk jau ir be "Auksinių svogūnų" apdovanojimų… Prisiminkite patį linksmiausią pokštą, kurį kada nors kam nors esate iškrėtęs tądien.

– Balandžio 1-oji? Oi ne, tai tikrai ne mano diena. Jau seniai nemėginu tądien nieko apgauti, nes esu prastas melagis. Atvirai sakant, mane dažniausiai tą dieną apgauna visi, nes esu linkęs pasitikėti draugais ir artimaisiais. Todėl jie, niekšeliai, ir naudojasi šita mano savybe, ir mausto Balandžio 1-ąją mane į valias. O aš tyliai kenčiu jų išdaigas ir kurpiu ateities keršto planus. Kol kas dar nesukūriau rimto nė vieno… Ach, tiesa, šią balandžio 1-ąją išvis nekėliau telefono ragelio. Užtat ir nepasimoviau ant eilinio jų pokšto.

– Kokio melo šalininkas esate – balto ar juodo?

– Kalbant apie melavimą rimtai, manau, kad spalva čia ne nesvarbu. Melas būna niekšiškas, kai siekiama savanaudiškų tikslų. Kai panašių tikslų nėra, tai jau ne melas, o fantazija, kuri aktoriams – visos kūrybos pagrindas. Taigi, mieli žiūrovai, verčiau nemeluokime nei sau, nei kitiems, o fantazuokime į valias. Kad ir koks būtų laikas – geras ar blogas!