Pristatant naujausią Gedimino Jankaus dramą "Kybartų aktai", išryškėjo prieštaringos nuomonės dėl vieno dramos veikėjų – prezidento Antano Smetonos perlaidojimo Lietuvoje ir pastebėta, kad nerasta atsakymo į klausimą, kuris iki šiol kirba daugelio galvose.

Sugriovė sovietmečio mitą

Istorinė prezidentūra Kaune lūžo nuo kauniečių, nekantravusių išgirsti šviežią žodį apie du pagrindinius ir vienintelius dramos veikėjus: A.Smetoną ir Augustiną Voldemarą. Vis dėlto tiek autoriaus, tiek kitų renginio dalyvių kalba dažniau sukosi apie pirmąjį Lietuvos prezidentą, jo vaidmenį SSRS agresijos akivaizdoje. Mat ir šiomis dienomis kai kurie istorikai perša visuomenei sovietmečiu karikatūriškai pavaizduotą prezidentą, 1940 m. birželio 15-ąją bėgantį per upelį paraitotomis kelnėmis iš Lietuvos.

Dramos autorius, remdamasis šūsnimis dokumentų, daugybe kitų istorinių šaltinių, praktiškai sugriauna nuo sovietmečio paplitusį mitą apie bailų prezidento pabėgimą, išnagrinėdamas to gerai apgalvoto pasitraukimo priežastis. Visa tai išryškėja A.Voldemaro ir A.Smetonos menamo susitikimo Kybartuose (jie galėjo susitikti šioje vietoje, tačiau vieno sugrįžimą, o kito išvykimą iš tiesų skyrė kelios paros) dialoguose ir monologuose.

Prieštarauja perlaidojimui

"Norėjau, kad dramoje Lietuva iškiltų kaip kurianti, tikinti ateitimi, o ne besišaipanti ir besityčiojanti žmonių bendruomenė – scenos veikalas turi dorinti tautą. Esu tikras – mes nesidžiaugsime dabartimi, jei neišmoksime gerbti praeities", – teigė G.Jankus, pažymėjęs kad jau laikas grąžinti A.Smetonos palaikus į Lietuvą. Deja, šis ketinimas sulaukė netikėto oponento – pirmojo prezidento giminaičio Rimanto Smetonos.

Pasidžiaugęs, kad taip teisingai apie pirmąjį Lietuvos Respublikos prezidentą, nuo kurio žūties Klivlande prabėgo beveik 70 metų, kalbama bene pirmą kartą, A.Smetonos brolio anūkas patikino: prezidento šeima, giminaičiai mano, kad sugrąžinti buvusio šalies vadovo palaikus į Lietuvą dar anksti. Čia esą dar daug komunistinio tvaiko. "Atsirastų tokių, kurie tuoj pat išniekintų A.Smetonos kapą – esu tuo tikras. Todėl prieštarauju skubotam sumanymui perlaidoti prezidento palaikus", – sakė R.Smetona.

Dramos laukia scena

Teatrologė Elvyra Markevičiūtė atkreipė dėmesį į tai, kad teatras turi didžiulių, įtaigesnių nei knyga, galimybių paveikti visuomenę. Todėl teatralai neturėtų atidėlioti dramos atėjimo iki žiūrovo. "Ir visai nesvarbu, ar tai apsimokės komercijos prasme", – pabrėžė R.Markevičiūtė, atkreipusi dėmesį į istorinės tiesos reikmę ir reikšmę.

Istorikas ir rašytojas Rimantas Marčėnas buvo bene vienintelis prisipažinęs, kad atidžiai išnagrinėjęs istorinę dramą nerado atsakymo į klausimą – kodėl A.Smetona, būdamas Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas, turėjo klausti savo ministrų ir generolų nuomonės dėl pasipriešinimo Sovietų Sąjungos ultimatumui. Nepaisant to, "Kybartų aktai" atsako į daugelį kitų klausimų, kurie iškildavo diskutuojant apie 1940 m. birželio 15-ąją, prezidento vaidmenį tomis lemtingomis birželio dienomis ir jo pasitraukimą į Vakarus.