Vienas originaliausių Roko projektų – „Močiučių restoranai“, kurių idėja gimė iš begalinės meilės savo babai Veronikai ir noro parodyti, kad šiluma, tikrumas ir žmogiškas ryšys yra tai, ko labiausiai stinga šiuolaikiniam pasauliui.
Šiandien Rokas žengia dar vieną žingsnį – pristato realybės šou „Močiučių Zanzibaras“, kuriame gyvenimo džiaugsmo nestokojančios senjorės patiria nuotykių kupinas atostogas Afrikoje.
– Ar tiesa, kad viskas prasidėjo nuo jūsų babos? Beje, kodėl ji ne močiutė? Gal ir ją galime sutikti vienoje iš jūsų maitinimo įstaigų?
– Anot mano babos Veronikos, kuriai dabar 91 metai, močiutė yra ponia, kuri vaikšto su skrybėlaite, o aš, sakė ji, esu baba ir griežtai neleidžiu vadinti savęs močiute.
Kadangi mano baba jau labai garbaus amžiaus, natūralu, kad ji pas mane nedirba. Ir į Zanzibarą nevyko. Važiavome ten atostogauti drauge su kitomis aštuoniomis močiutėmis.
– Puiku, kad prašnekote apie kitą ne mažiau įdomų savo projektą – realybės šou „Močiučių Zanzibaras“, kurį LNK ir LNK GO žiūrovai galės stebėti nuo birželio 30 d.
– Taip, vakarais nuo pirmadienio iki ketvirtadienio LNK eteryje karaliaus močiutės (šypsosi).
Mintis iš mūsų kelionės padaryti realybės šou į galvą šovė netikėtai. Įvykius pradėjome fiksuoti dar prieš išvykdami, o grįžę pamatėme, kad sukaupta beveik 50 valandų vaizdo medžiagos. Joje tilpo ir močiučių nuotykiai, ir kulinariniai atradimai, ir nepakartojami vaizdai iš Zanzibare aplankytų vietų.
Per keletą mėnesių viską sudėliojome į dešimt laidų ir dabar nekantraujame jomis pasidalyti su LNK žiūrovais. Garantuoju, kad bus įdomu: ir ašarą nubrauksite, ir raitysitės iš juoko matydami, kaip baba Zita moko zanzibariečius kalbėti lietuviškai, arba kaip močiutė Aušra ragauja smirdančius vietinius vaisius, o Virgutė į džiungles išsiruošia avėdama lietuviškus kaliošus. Artistės tos mano močiutės – ne kitaip!
– Į Zanzibarą keliavote su aštuoniomis močiutėmis, o kiek iš viso jų turite?
– Per visas maitinimo įstaigas jų bus gal koks 40?.. Vyriausiajai močiutei, kuri aptarnauja klientus, – 77-eri, jauniausiai – gal 55-eri? Tačiau ji irgi močiutė. Tikrų tikriausia, nes aš apie savo darbuotojus žinau viską. Per darbo pokalbį visada paklausiu: ar jūs jau močiutė? Kiti man svarbūs kriterijai – šiluma ir bendravimas. Su kiekviena iš jų palaikau asmeninius ryšius. Žinau visus savo darbuotojų vardus, visus jų vaikų vardus, vyrų ir mamų, nes beprotiškai daug su visais bendrauju, skiriu jiems dėmesio.
Bandome laužyti Lietuvoje įsigalėjusius stereotipus, kad vyresnis žmogus negali dirbti aptarnavimo srityje. Kodėl?! Juk kitose užsienio šalyse senjorai kuo puikiausiai dirba su žmonėmis. Pas mus kažkodėl šios pareigos atiduotos jaunimui.
Noriu keisti šį nusistatymą ir skatinti močiutes dirbti. Todėl visada ir pats jas motyvuoju, ir džiaugiuosi dėl jų, kai pavyksta įveikti susikaustymą, kartais net gėdą. Juk jei močiutė yra atsipalaidavusi ir šiltai priima svečius, tai ir svečiai jaučiasi lygiai taip pat. Juk kokį toną lankytojams užduodi, su tokia emocija jie maistą ir valgo.
– Ar nebijote, kad močiučių sveikata jau ne tokia stipri kaip jaunesnio amžiaus darbuotojų?
– Cha cha cha (juokiasi). Visų pirma, aš jau seniai nieko nebebijau. Bandote paklausti, ar neliksiu įtemptu vasaros sezonu be močiučių? Tikrai ne. Turime jų užtektinai. Be to, vyresnių žmonių požiūris į darbą visiškai kitoks. Kitokia atsakomybė nei dabartinio jaunimo.
– Smalsu sužinoti, kaip į galvą šovė tokia novatoriška mintis atidaryti pirmąjį visoje Lietuvoje „Močiučių restoraną“?
– Vienas pagrindinių motyvų buvo, kad mudviejų su baba ryšys labai glaudus. Su ja užaugau. Ji yra vienas svarbiausių žmonių mano gyvenime ir aš ją beprotiškai myliu. Tėvai ūkininkavo, buvo labai užsiėmę, todėl mane patikėjo prižiūrėti močiutei.
Iš jos, manau, visas mano darbštumas. Niekada nemačiau kitokio pavyzdžio, t. y. kad būtų galima nedirbti. Mes su ja visada dirbome.
Ketvirtą ryto eidavome pas karves, tačiau nebuvo jokios prievartos. Tai buvo natūralu. Ir dabar nesuprantu, kaip vaikai nenori padėti savo tėvams, seneliams.
Man ji leisdavo šeimininkauti, nebarė dėl nešvarių indų ar prisvilusių puodų. Esu jai be galo dėkingas, kad investavo tiek rūpesčio į mane.
Kai gimiau, ji jau buvo išėjusi į pensiją, tad visą dėmesį skyrė man – su ja ir daržus drauge ravėjau, ir viščiukus perinau, ir iš molio lipdžiau. Absoliučiai su ja gyvenau. Net viename kambaryje su ja augau.
Negyvenome labai turtingai, bet mūsų namai visada būdavo pilni žmonių. Ir visada pas mus būdavo daug skanaus maisto. Ne tik mes – visa mūsų giminė labai svetinga. Galima sakyti, aš užaugau baliuose. Supraskite teisingai – nesu iš alkoholikų šeimos (juokiasi), bet visada pas mus būdavo didelis šurmulys, daug maisto ir žmogiška šiluma. Ne šeima, o… restoranas!
Labai abejoju, ar kas iš lietuvių yra viręs cepelinus ar gaminęs šaltibarščius Zanzibaro paplūdimyje. Mes su močiutėmis tai padarėme!
– Žinau, kad jūsų baba Veronika į išankstinę realybės šou „Močiučių Zanzibaras“ peržiūrą taip pat atvyko. Ir ne tuščiomis?
– O, taip. Tai buvo pati jautriausia dienos akimirka. Mano baba daugiau nei 300 km važiavo senutėle senelio „Volga“, kad galėtų „Močiučių rezidencijos“ atidarymo proga ją man padovanoti. Pamatęs žmogų, kuris nuo vaikystės mane visko mokė ir nuo kurio apskritai prasidėjo visos mano mintys apie močiučių restoranus, nebegalėjau sulaikyti ašarų. Verkiau ne tik aš, bet ir visi susirinkusieji.
Beje, pirmasis „Močiučių restoranas“ Palangoje, S. Daukanto gatvėje, buvo mano padėka babai Veronikai už viską, ką ji dėl manęs padarė. Dažniausiai tokias padėkas išsakome, kai žmogus išeina anapilin, o aš norėjau padėkoti savo babai, kol ji dar gyva. Kad galėtų ja pasidžiaugti, o kartu – ir anūku!
– Turiu jums priekaištą: kodėl diskriminuojate diedukus? Ar nežadate kada nors atsidaryti ir diedukų restorano?
– Ne, nežadu (šypsosi). Tačiau diedukų mes jokiu būdu nediskriminuojame. Jie pas mus dirba ūkvedžiais. Dažnai kviečiame koncertuoti diedukų ansamblį – šaunią armonikininkų kompaniją. Diedukai pas mus atsiranda ten, kur pramogos, alus ir šokiai. Vyrai kaip visada – ant gatavo (kvatojasi).
– Minėjote, kad šiuolaikiniam žmogui trūksta ryšio su vyresniąja karta ir kad „Močiučių restoranai“ yra kaip atsakas jaunimui, kad ir senjorai daug ką gali. Kodėl, jūsų nuomone, mes taip nuvertiname vyresnius žmones?
– Nežinau. Gal kad jaunimas pamažu praranda ryšį su vyresniąja karta? Beje, šių dienų žmogui trūksta ne vien ryšio, o paprasčiausio mokėjimo bendrauti. Mano restoranų sėkmės raktas – bendravimas ir žmogiška šiluma.
Tarp mano darbuotojų yra ne tik močiučių, bet ir daug jaunų žmonių. Pastebėjau, kad jie nebemoka būti tikri. Mane baba to išmokė, todėl noriu tuo tikrumu, nuoširdumu dalytis ir su kitais.
– Naujai atsidariusiame Palangos restorane „Močiučių rezidencija“ pristatote ne tik gausų valgiaraštį, bet ir senųjų lietuviškų buities reikmenų ekspoziciją. Vadinate jį restoranu-muziejumi. Ar eksponatai – iš jūsų asmeninės kolekcijos?
– Tikrai ne. Visi jie yra iš Lietuvos kulinarinio paveldo muziejaus, kuris buvo Vilniuje, bet dabar uždarytas.
Pamažu tuos eksponatus vis gabenamės iš sostinės į Palangą, nes Lietuvos kulinarinio paveldo muziejaus registre jų yra apie 14 tūkst.
Belaukdami valgių restorano-muziejaus lankytojai jau gali pasižvalgyti po apatiniame aukšte įrengtą senųjų lietuviškų buities reikmenų ekspoziciją „Močiučių raštai“. Antrame pastato aukšte įkurdinta porceliano, stiklo indų ir įvairių serviravimo reikmenų kolekcija.
– Na, ir apsukrus gi jūs – viską numatėte: jei nepavyks su restoranu, pavyks su muziejumi, ir atvirkščiai?
– Rokui visada viskas pavyksta! Beje, už sėkmę esu dėkingas ir Palangai. Ar pastebėjote, kokia ji gyva? Kokia atsigavusi, užaugusi ir tikrai tapusi prestižiniu kurortu.
– Ar jūsų valgiaraščiuose svarbiau skonis, ar vis dėlto nostalgija seniems močiučių laikams?
– Manau, kad viskas. Nostalgija kokiems nors laikams? Tai ne mums. Mūsų nostalgija – šiluma ir tikrumas.
Bandome laužyti Lietuvoje įsigalėjusius stereotipus, kad vyresnis žmogus negali dirbti aptarnavimo srityje. Kodėl?! Juk kitose užsienio šalyse senjorai kuo puikiausiai dirba su žmonėmis.
– Kuo „Močiučių restoranai“ skiriasi nuo kitų maitinimo vietų Lietuvoje?
– Apie šilumą ir tikrumą jau kalbėjome. Kitas dalykas – absoliučiai viską gaminame patys, savo rankomis. Nėra jokių pirktinių paruoštukų, laukiančių šaldytuvų kamerose. Turime keletą savo cechų, tiekiančių reikiamus produktus restoranų virtuvėms.
– Priartėjome prie didžiausios šios vasaros intrigos – „Močiučių Zanzibaro“. Kodėl ši pusiau autonominė, Tanzanijai priklausanti, vieta, esanti rytinėje Afrikos pakrantėje, tapo jūsų kelionės tikslu?
– Tiesiog šoviau į žemėlapį, ir viskas. Afrika – karšta, o mano močiutės – irgi karštos, ištroškusios pramogų. Todėl nugalėjo šiluma, karštis ir gera nuotaika. Buvome Zanzibare dvi savaites.
Nusprendžiau palepinti savo močiutes po sezono.
Iš viso važiavo aštuonios močiutės, bet filmuotis panoro tik keturios. Kodėl? Juk ne visi žmonės jaučiasi vienodai drąsiai prieš kameras.
Viską darėme kartu, o filmavosi tik tos, kurios norėjo.
Atostogų planą sudėliojau pats. Susirinkau visas vietas, kurias norėčiau aplankyti. Buvome ir Zanzibaro sostinėje Stountaune, ir vėžliukų pažiūrėti, aplankėme Freddie Mercury muziejų.
– Be abejonės, pažindinotės ir su vietine maisto kultūra?
– Žinoma. Užsukome į mėsos ir žuvies turgus. Įsivaizduokite, lauke daugiau kaip +30 °C, o jokio šaldytuvo. Viskas dorojama vietoje, aplink maistą – tuntai musių. Kvapas? Apie jį iki šiol negaliu kalbėti. Viena iš močiučių jo neatlaikė…
– Koks vietinis maistas jums patiko labiausiai?
– Važinėjome po vietinius restoranus, ragavome šviežių jūrų gėrybių. Tokių Lietuvoje nėra… Išvados? Kad maistas ten labai primityvus – kokybiškas, bet labai paprastas. Kavinėse nėra didelio pasirinkimo.
Į akis krito nešvara. Užėjome pavalgyti į vietinį restoraną, o iš jo išėję pamatėme tiesiog ant gatvės išdėstytą visą jų virtuvę – šalia važiuoja automobiliai, pilna dulkių, vabzdžių, plikomis rankomis minkoma mėsa… Sąlygos absoliučiai antisanitarinės.
– Kuris epizodas iš atostogų Zanzibare jums pačiam įstrigo labiausiai?
– Galbūt visų nuotykių kulminacija buvo improvizuotos vestuvės. Kai močiutė Zita juokais ištekėjo už vietinio zanzibariečio. Sakė, žadėjome Rokučiui Zanzibare atidaryti restoraną, o nesusituokus ten žemės negausi, tai pažadą reikia vykdyti.
Jaunikis buvo labai gražus ir jaunas. Į vestuves atjojo ant žirgo. Tiesa, į Lietuvą žmonos nepalydėjo. Pasiskundė, kad mūsų krašte jam bus per šalta.
Toms vestuvėms ruošėmės dar būdami Lietuvoje: Zita pasiėmė skystų žemaitiškų „vaistų“, vestuvinę suknelę. Kitos močiutės pasirūpino puodais, bulvių tarkavimo prietaisais.
Labai abejoju, ar kas iš lietuvių yra viręs cepelinus ar gaminęs šaltibarščius Zanzibaro paplūdimyje. Mes su močiutėmis tai padarėme! Skutome bulves, gaminome vištienos ir žuvies įdarus, maišėme produktus ir galiausiai medinį paplūdimio stalą nuklojome lietuviškais patiekalais.
Į mūsų surengtą lietuviško maisto fiestą atėjo visas būrys smalsuolių – nuo vietinių gyventojų iki ten atostogavusių lietuvių. Visi stebėjosi, kaip įmanoma tai padaryti.
Iš tiesų – nieko ypatingo: tereikėjo trupučio pastangų ir kūrybiškumo. Viską gaminome iš to, ką galėjome įsigyti vietoje.
Vietiniai gyventojai galėjo paragauti šaltibarščių, cepelinų, tinginio, grybukų, rankų darbo saldainių ir kitokių gardėsių.
– Pirmas tris „Močiučių Zanzibaro“ serijas jau parodėte Palangoje. Kaip jas įvertino premjeros svečiai? Ar sėkmės atveju galima laukti tęsinio, kaip, pavyzdžiui, „Močiučių Balis“ ar „Močiučių Indija“?
– Klausiate, ar bus tęsinys? Na, čia jau viskas priklausys nuo LNK žiūrovų. Premjeros dieną į „Močiučių rezidenciją“ Palangoje susirinko daug mūsų gerbėjų, stebinčių mūsų veiklą socialiniuose tinkluose, todėl natūralu, kad jiems patiko. Visi juokėsi, džiaugėsi močiučių nuotykiais.
Klausėte, kas labiausiai įstrigo iš kelionės? Gal… vietinių žmonių požiūris. Jie vadovaujasi šūkiu „hakuna matata“, kuris vietine svahilių kalba reiškia „jokių problemų“. Tie žmonės kartoja šį šūkį kiekvieną dieną ir juo gyvena. Ir tikrai – kai į gyvenimą žvelgi su šypsena, ar gali būti kokių nors problemų?
Tos atostogos Zanzibare priminė, kokie mes esame laimingi ir turtingi.
– Gal vienas keliaujate ir dažniau?
– Deja, ne. Maitinimo verslas yra kaip gyvenimo būdas. Žmonės turbūt nelabai supranta, ką tai reiškia.
O reiškia, kad man kiekviena diena – tarsi šventė ir man daugiau nieko nereikia. Vakar – dvejos vestuvės, užvakar – trejos. Kasdien esu vis kitoje Lietuvos vietoje. Keičiasi lokacijos, žmonės. Grįžtu namo po visų renginių antrą, trečią nakties ir kaifuoju nuo to, ką mes padarėme! Rutinos mano dienotvarkėje nėra. Su cechais ir arenomis bus gal trylika maitinimo įstaigų. Kol apvažiuoji visas, pasikalbi su ten dirbančiais žmonėmis – žiūrėk, savaitės jau ir nėra.
Jaunajai kartai palinkėčiau mylėti tai, ką darys, o svarbiausia – nesitikėti visko iš karto.
– Pasidalykite, koks Roko Galvono gyvenimo moto, vedantis į priekį, – ne tik į Zanzibarą?
– Hmm… Gal net ne moto, o mano charakterio savybė. Aš visada kalbu apie darbštumą, nes viską, ką dabar turiu, pasiekiau vien tik savo jėgomis.
Taip, esu darboholikas, ir dažnai savo darbuotojams kartoju, kad darbas išgelbės pasaulį.
Draugai gąsdina mane perdegimu, bet aš žinau, kad tikrai neperdegsiu! Jei būčiau perdegęs, tai jau dešimtis kartų, nes normaliam žmogui ištverti tiek, kiek kasdien patiriu aš, būtų tiesiog neįmanoma.
Kur mano stiprumo paslaptis? Tiesiog… meilė savo darbui. Ir jaunajai kartai palinkėčiau mylėti tai, ką darys, o svarbiausia – nesitikėti visko iš karto. Man irgi maitinimo verslas pradėjo sektis gal tik po kokių septynerių metų įdirbio.
Naujausi komentarai