RUGSĖJO 1-OSIOS SKAMBUTIS IR DŽIUGINA, IR KELIA NERIMĄ

Kardelių jūra, nedrąsūs pirmokėlių žingsniai, laimingų tėvelių šypsenos įprastai paskelbdavo apie Rugsėjo 1-ąją. Tačiau jau kelintą rudenį Žinių ir mokslo dieną tėvai pasitinka nerimaudami: koks mokymo modelis jų vaikams bus taikomas šiemet, kiek valandų atžaloms teks praleisti prie kompiuterio, kaip bus su būreliais ir kita popamokine veikla.

Aktorė Eglė Jackaitė: pasiilgome nenuotolinio gyvenimo

Aktorės Eglės Jackaitės sūnus Elijas Malinauskas rugsėjį bus šeštokas. Jis užtikrintai seka mamos pėdomis ir su nekantrumu laukia kino filmo "Drugelio širdis" premjeros, kuriame sukūrė pagrindinį Juozapo vaidmenį. Naująjį režisierės Inesos Kurklietytės darbą įkvėpė Modestos Jurgaitytės knyga "Ypatingas", o ilgametražiame filme, be kitų garsių Lietuvos aktorių, nusifilmavo ir Elijo mama – Eglė Jackaitė. Ji vaidina Juozapo mamą.

"Nuostabus jausmas – mano sūnus Elijas šiais metais didžiajame ekrane jau antrą kartą. Šiuo metu kino teatruose rodomas Walto Disney filmas "Lukas", kuriame Elijas įgarsino pagrindinį filmo herojų Luką", – džiaugiasi garsi mama.

Ji nebijo, kad vyrukas išpuiks. Jos žodžiais tariant, Elijas – ne pagal amžių brandi, išmintinga, stipri asmenybė. Gal toks yra todėl, kad turi vyresnįjį brolį Jokūbą (26 metų), kuris Elijui – didelis autoritetas. Tarp brolių – itin stiprus ryšys, jie puikiai sutaria ir vienas kitą palaiko.

Mano intuicija ir visa moteriška, motiniška patirtis sako, kad mokykla ir mokytojai turi, visų pirma, pamatyti vaiką ir padėti jam atsiskleisti.

Nors gyvenime Elijas yra ekstravertas ir lyderis, filme jam teko  intraverto Juozapo vaidmuo. Tai istorija apie ypatingą berniuką, apie draugystę, supratimą, meilę...

"Ji yra apie kiekvieną iš mūsų – suaugusįjį ar vaiką, – aiškina aktorė. – Mes galime nugalėti savo baimes, jei tik su mumis yra žmonės, mokantys mylėti, išgirsti, suprasti, atleisti ir priimti kitokį. Tai pasakojimas apie jausmus, apie patiriamas patyčias, kai esi kitoks nei visi", – intriguoja ji ir kviečia nepražiopsoti premjeros.

Kaip Elijas nusiteikęs pradėti mokslų metus? Anot E.Jackaitės, noriai ir pozityviai. Kadangi tikro mokymosi penktoje klasėje buvo labai mažai, o mokslai baigti namuose, apie normalias pamokas juodu dažnai pasikalba. Kaip ir apie tai, kad išaugęs iš pradinuko ir tapęs Klaipėdos Simono Dacho progimnazijos penktoku, Elijas beveik neturėjo galimybės susipažinti su savo naujais klasės draugais.

Šventiškai: E.Jackaitė su jaunėliu sūnumi Eliju praėjusių metų Rugsėjo 1-ąją. Eglės Jackaitės asmeninio archyvo nuotr.

Nors anksčiau, baigiantis vasarai, sūnus nerodydavo didelio noro grįžti į mokyklą, šįkart Elijas daug apie ją kalba. Prisipažįsta labai pasiilgęs tikrų pamokų ir klasės draugų. "Ne tik vaikai, bet ir mes, suaugusieji, po tų begalinių karantinų pasiilgome tikro, o ne nuotolinio gyvenimo!" – įsijautusi kalba Eglė Jackaitė, Rugsėjo 1-ąją vadinanti ypatinga dar ir dėl to, kad pati jau daug metų dirba dėstytoja. Klaipėdos socialinių mokslų kolegijoje ji moko studentus scenos kalbos, vaidybos ir režisūros pagrindų.

Anot pašnekovės, anksčiau, kai dar žmonės normaliai gyveno, vaikai rugsėjo pradžios dažniausiai nelaukdavo. "O dabar viskas apsivertė. Supratome, kad esame vieni dėl kitų. Kad norime ir kitus pamatyti, ir save parodyti, ir pabūti bendrystėje. Tad šįmet tiek aš, tiek ir Elijas Rugsėjo 1-osios be galo laukiame!" – entuziastingai kalba ji.

Sakoma, kad nuo 2000-ųjų į pasaulį žengia nauja karta, kuriai reikalingas ir naujas auklėjimas. Tad ko garsi aktorė tikisi iš šiuolaikinės mokyklos ir jos mokytojų?

"Mano intuicija ir visa moteriška, motiniška patirtis sako, kad mokykla ir mokytojai turi, visų pirma, pamatyti vaiką ir padėti jam atsiskleisti. Juk, pripažinkime, ne visi iš jų bus matematikai, fizikai ar rašytojai. Pedegogo darbas turėtų būti pažinti ir parodyti vaikui, kur yra jo stiprioji pusė. Suprantu, kad klasėje mokinių daug, bet… Šiandien aš noriu labai padėkoti savo mokytojams, nes jie manimi patikėjo. Literatūros, fizinės kultūros srityse jie mane drąsino, siūlė stoti į aktorinį. Tėvų žodis dažnai, deja, nebūna toks autoritetingas kaip mokytojų. Todėl pirmiausia aš esu už tą žmogiškąjį ryšį tarp mokinio ir pedagogo, o tik paskui už žinių suteikimą", – sako E.Jackaitė.

Artėjančios šventės proga aktorė linki mokytojams žmogiškumo, empatijos, meilės jausmo, kantrybės ir kviečia juos pamatyti, pajausti, suprasti savo mokinius. "Mokytojo darbas – išmokyti mokinį būti žmogumi ir parodyti jam pavyzdį", – sako aktorė ir dėstytoja.

Solistė Akvilė Garbenčiūtė-Bučienė: nebepatiriame įtampos

Neseniai dešimtąjį gimtadienį atšventusi Akvilės Garbenčiūtės-Bučienės dukra Liepa nuo rudens pradės lankyti Lapių pagrindinės mokyklos ketvirtąją klasę. Kadangi mergaitė labai komunikabili, draugų jau pasiilgo ir mokslo metų pradžios laukia su nekantrumu. Garsi mama juokiasi, kad vasarą dažnai girdėdavusi iš dukters klausimą: "Ką man veikti?!" Ji tikisi, kad, prasidėjus mokslo metams, tokių klausimų mergaitei daugiau nekils.

Visuomet pirkdavom tik vieną baltą didžiagalvę rožę, kuri kvepėdavo pakalnutėmis. Mąstydavau, ar mokytoja supras, su kokia meile mes ją rinkome.

Kita mokyklos pasiilgimo priežastis – noras pasipuošti naujais drabužėliais, susidėti į kuprinę visus naujus mokyklinius reikmenis, parodyti juos draugams. "Pati prisimenu tuos laikus, kai nauji flomasteriai, pieštukai, penalas ar mamos siūta suknelė sukeldavo tiek daug gerų emocijų. Nuoširdžiai laukdavau, kada galėsiu viskuo pasidžiaugti su klasės draugais", – neria į mokyklinių prisiminimų sūkurį solinių vaidmenų atlikėja.

Liepa jau tokio amžiaus, kai svyruoja tarp lėlių ir paneliškų dalykų, tad mamai įspėti dukros skonį darosi sunku. "Turbūt šiuolaikiniams dešimtmečiams madas diktuoja "TikTok". Kiek žinau, dabar jo topas – avokadai. Tad didžioji Liepos svajonė – kuprinė su avokadais. Ačiū Dievui, kad ne kokie mėsainiai, – vis sveikesnis pasirinkimas", – juokiasi aktorė, prisimenanti, kaip vaikystėje Liepa alpo dėl filmuko "Ledo šalis" herojų.

Iki šiol neturėjusi mokyklinės uniformos, Liepa per daug jos nepasigenda. "Negaliu dėl to kaltinti savo vaiko, nes ir pati mėgstu išsiskirti. Pilkumas ir vienodumas mane varo į neviltį. Nuo pat mažens siūdavau dukrai įdomesnius drabužėlius ir džiaugdavausi originaliu, o ne tuo vienodu, visų mažų mergyčių nucackintu, kičiniu stiliumi", – atvirauja megzti ir siūti mokanti mama.

Vis dėlto ji sutinka, kad vienodos uniformos duoda ir naudos. Juk tą pačią klasę lanko vaikai iš skirtingos socialinės aplinkos, tad uniforma juos visus sulygina. Akvilė svarsto, kaip būtų puiku, jei mokykla tik parinktų vienodas medžiagas, o uniformų modeliukais galėtų pasirūpinti patys tėvai. "Tuomet išvengtume tų senamadiškų sarafanų, kurie, mano akimis žiūrint, nelabai patrauklūs", – svajoja šablonų nemėgstanti mama.

Rugsėjo 1-osios išvakarėse mama su dukra turi gražią tradiciją: drauge eina rinkti gėlių mokytojai. Niekada nedovanoja didžiulių puokščių, bet perka vieną didelį gražų žiedą. Dažniausiai tai hortenzija.

"Ši tradicija atėjusi iš mano vaikystės laikų. Mokiausi Plungėje. Rugsėjo pirmosios išvakarėse su mama važiuodavom pas tokią moterį, kuri augino rožes šiltnamiuose. Visuomet pirkdavom tik vieną baltą didžiagalvę rožę, kuri kvepėdavo pakalnutėmis. Mąstydavau, ar mokytoja supras, su kokia meile mes ją rinkome", – pasakoja Akvilė, kuriai kiekviena Mokslo ir žinių diena – dviguba šventė. A.Garbenčiūtės-Bučienės mama – lietuvių kalbos mokytoja, net 46-erius metus dirbusi mokykloje. Tad su Rugsėjo 1-ąja Akvilė sveikina ne tik savo dukrą, bet ir mamą.

Žavios: dvi puoštis mėgstančios princesės – mama Akvilė ir jos dukrelė Liepa – svajoja, kad uniformos modelį būtų galima pasirinkti pačioms. Eglės Knygauskaitės-Liakienės nuotr.

Dėl galimo nuotolinio mokymo ji nenuogąstauja. Įtampa, stresas, nesuvokimas, kas, kaip ir kodėl, – viskas likę užmarštyje. "Aišku, – sutinka Akvilė, – visuomet vaikams smagiau gyvas kontaktas. Bet nuostabios mokytojos dėka nei dukra, nei mes, tėvai, jau nebepatiriame įtampos. Mūsų mokytoja Jūratė Silenkovienė nelaiko savo mokinių be reikalo prie kompiuterio, o puikiai viską išaiškinusi liepia atsijungti ir dirbti savarankiškai", – džiaugiasi Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė.

Jai labai patiko ir mokytojos taikytas mišrus mokymo modelis, kai vieni mokiniai pamokose dalyvavo iš namų, o kiti sėdėjo klasėje. Tėvams nebuvo jokio spaudimo: tik geranoriškas dialogas.

Anot Akvilės, kai mokinys mato užtikrintą, nesutrikusią savo mokytoją, ir pats persiima ta ramybe. Todėl, pasitikdamos rugsėjį, Akvilė su Liepa drąsiai sako: "Kad ir kaip vyktų mokslai – mes viskam pasiruošusios!"

Lengvaatletė Austra Skujytė: atlikau namų darbus

Septynkovininkė Austra Skujytė su vyru Valdu Grigaliūnu šį rugsėjį į pirmą klasę išleidžia vienturtį sūnų Jokūbą. Garsi moteris pasirinko netoli nuo namų esančią Kauno "Varpelio" pradinę mokyklą. Ar ilgai ieškojo, kam patikėti sūnaus išsilavinimą ir auklėjimą? "Na, prisipažinsiu, dariau namų darbus. Bet tikrai negalėčiau sakyti, kad parašiau visą mokslinį darbą apie visas Kauno pradines mokyklas", – kvatojasi linksmų plaučių sportininkė.

Ji stengėsi pabendrauti su žmonėmis, kurių vaikai lanko tą mokyklą, naršė po internetą, feisbuką. Atlikusi išsamius tyrimus, Austra išsirinko vieną mokytoją, apie kurią susirinko daugiausia gerų atsiliepimų. Pati jai paskambino ir paklausė, ar būtų galima Jokūbui patekti į jos klasę. Gavusi teigiamą atsakymą, labai nudžiugo. Pagal gyvenamąją vietą šeimai priklausytų lankyti Kauno Kazio Griniaus progimnaziją. "Bet mes neseniai įsikraustėme į naujus namus, nuo kurių minėta mokykla toli", – aiškina būsimo pirmoko mama.

Anot Austros, sūnus nekantriai laukia mokslo metų pradžios. Neseniai abu lankėsi uniformų parduotuvėje, įsigijo tamsiai mėlyną uniforminį megztuką. Mėlynas kelnes žadėjo atiduoti Austros giminaičiai, turintys panašaus amžiaus vaikų. "Mokytoja sakė, kad turi atitikti tik mokyklinės aprangos spalva, tad kol kas nebūtina pirkti visą komplektą iš specializuotos parduotuvės", – džiaugėsi tvarų ir ekologišką gyvenimo būdą praktikuojanti A.Skujytė.

Pyrago? Nežinau, gal nekepsime. Matote, pas mus rugpjūtis – gimtadienių mėnuo.

188,5 cm ūgio sportininkė sako tiksliai nežinanti, koks dabar yra jos sūnaus Jokūbo ūgis. Galinti pasakyti tik tiek, kad septynmetis auga kaip ant mielių. "Kol kas dar daug drabužių Jokūbui atiduoda pusbroliai, bet jei tokiais tempais sūnus augs ir toliau, drabužius kitais metais turėsime atiduoti jau mes", – juokiasi aukštaūgė mama.

Pernai Jokūbas keliavo į parengiamą darželio grupę rugsėjo viduryje, nes šeima atostogavo Latvijoje. Šiemet mama žada sūnų į mokyklą atvesti laiku. Pasveikinti anūko ypatinga Mokslo ir žinių dienos proga iš Biržų nori atvykti ir Austros tėvai.

"Pasidžiaugsime visi namuose, ir tiek. Pyrago? Nežinau, gal nekepsime. Matote, pas mus rugpjūtis – gimtadienių mėnuo. Todėl apie tortus po tokio saldumynų maratono nesinori ir pagalvoti", – aiškina Austra, rugpjūčio 8-ąją švenčianti sūnaus Jokūbo gimtadienį, rugpjūčio 12-ąją – savąjį, o rugpjūčio 23-iąją – vyro Valdo.

Kauno sporto mokyklos "Startas" trenerė turi kelias sportininkų grupes, kuriose treniruojasi lengvaatlečiai nuo septynerių iki 20 metų. Vaikus ji tvirtina treniruojanti daugiakovės principu: žiūri, kuris kokiai rungčiai yra gabesnis.

Paklausta, ar naujojo amžiaus vaikai yra kitokie, ar su jais dirbant reikia taikyti kitokią pedagogiką, Austra pritariamai linksi galvą. "Tiems vaikams turi įrodyti ir maksimaliai išaiškinti, kodėl reikia daryti taip, o ne kitaip. Jei nebus aiškios motyvacijos – jie nepasijudins iš vietos", – aiškina ji.

Trenerė pastebi, kad šiuolaikiniams vaikams dažnai stinga motyvacijos: jei tėvai liepia, į treniruotes eina, tačiau jei neranda tinkamo motyvo, nerodo jokio džiaugsmo. Pati Austra augo dar sovietiniais laikais, kai tėvų ir mokytojų žodyne egzistavo žodis "reikia". Dabartinė karta vis dažniau vartoja kitą žodį – "kodėl?" Jie nori žinoti, kodėl turėtų įgyvendinti tėvų ar trenerių sugalvotą planą, kodėl turėtų bėgti, šokti į tolį ar aukštį.

Viltis: Austra su Valdu tikisi, kad pirmokėliui Jokūbui neteks mokytis per nuotolį. Austros Skujytės asmeninio archyvo nuotr.

Kadangi A.Skujytė rinko sūnui mokyklą ir mokytoją pati, jos prioritetų sąraše – bendražmogiškųjų vertybių ir žinių visuma. To ji tikisi ir linki savo pirmokėliui. Mokytoja ir vaiko šeima, anot jos, turi virsti vienu fabriku, kuris dirbtų išvien.

Paklausta, kas jai svarbiau – žinios ar mokytojo mokiniams diegiamos moralinės-etinės vertybės, Austra sako, kad pastarosios. "Sutikite, kad šiais laikais jaunas žmogus jau žino, kur susirasti trokštamos informacijos. Laikai keičiasi, ir jei nebūtų visagalio interneto, kažin ar mes patys galėtume taip gerai prisiminti, ko išmokome mokykloje?" – retoriškai klausia ji.

Austra nenorėtų, kad jos sūnus kimštų į galvą viską, ko jam gyvenime reikės ir nereikės. Dar sportininkei būtų labai nesmagu, jei tektų įsigyti papildomą kompiuterį ir jau nuo pirmos klasės Jokūbui mokytis nuotoliniu būdu.

"Liūdesys būtų. Šiuo metu nežinau, ko tikėtis. Užimu stebėtojos vaidmenį. Griežtai ribojame laiką, kurį Jokūbas gali sėdėti prie kompiuterio. O jei prie jo vyktų pamokos?!" – net pagalvoti bijo pašnekovė ir sako, kad jos vaikas labai mėgsta konstruoti.

Ar jau žino, kokią gėlę Rugsėjo 1-ąją Jokūbas neš pirmajai mokytojai? "Tiktai kardelį! Man ta šventė asocijuojasi su šiomis gėlėmis. Kai tik pamatau juos, išsyk grįžta ir mano pačios prisiminimai", – atvirauja Biržuose vidurinę mokyklą lankiusi Austra.