„Videometros“ archyvo nuotr.

S. BALANDIS: UŽ LIETUVĄ SERIALE PADĖKOSIME PAPRASTIEMS ŽMOGELIAMS

2016-08-10 13:15
Miglė Talalytė, LRT.lt

„Norisi parodyti, kad be tautos, Lietuvos žmonių nieko nebūtų buvę. Tie paprasti žmogeliai, tie savanoriai, kurie niekieno neverčiami ėjo į Lietuvos kariuomenę, – būtent jiems turėtume būti dėkingi, o ne valdžios vyrams: šie nuolat pykosi, o ministrai pirmininkai, prezidentai nuolat keitėsi“.

Taip apie kuriamą istorinį serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“ pasakoja režisierius Saulius Balandis. Žinomas aktorius teigia, kad šis projektas, kurį LRT televizijos žiūrovai išvys naujame sezone, išsiskirs ne tik savo idėja, bet ir netradiciniu formatu.

– Rudenį LRT televizijos žiūrovai išvys Jūsų kuriamą naują istorinį serialą „Laisvės kaina. Savanoriai“. Papasakokite apie jį plačiau.

– Šio serialo idėja – priminti mūsų Nepriklausomybės paskelbimo metus. Serialas prasideda nuo Nepriklausomybės Akto pasirašymo, kiek dabar jį galima atkurti. Valstybės kūrimosi istorija pasakojama vaizduojant paprastų žmonių gyvenimą. Periodas, su kuriuo dabar dirbame, tos dvylika serijų, apima laikotarpį nuo 1918 iki 1939 m.

– Serialo idėja gimė Jums pačiam?

– Šią idėją brandinau ne vienerius metus, ieškodamas medžiagos, kaip per paprastų žmonių santykius, gyvenimą pavaizduoti valstybės įvykius. Žinoma, laikui bėgant ši idėja kažkiek pakito. Stengiamės tautos istoriją papasakoti pasitelkdami tam tikrus epizodus, atkuriamos ir kai kurios istorinės asmenybės.

– Iš kur rinkote medžiagą?

– Iš grožinės literatūros – ne vien leistos Lietuvoje, bet ir išeivijos rašytojų prisiminimų. Norisi parodyti, kad be tautos, Lietuvos žmonių nieko nebūtų buvę. Tie paprasti žmogeliai, tie savanoriai, kurie niekieno neverčiami ėjo į Lietuvos kariuomenę, – būtent jiems turėtume būti dėkingi, o ne valdžios vyrams: šie nuolat pykosi, o ministrai pirmininkai, prezidentai nuolat keitėsi.

– O iš kur sėmėtės idėjų, kaip atkurti aplinką? Turbūt nelengva dabartinėje Lietuvoje ją atkurti tokią, kokia buvo prieš šimtą metų.

– Tikrai taip. Dabar vietas Vilniuje, kur galima būtų filmuoti istorines scenas, suskaičiuotume ant vienos rankos pirštų. Pastatų eksterjerai pasikeitę: visur pakeisti langai, durys, ant sienų – grafičiai, pastatyti rakinami vartai, kiemuose pilna automobilių, gatvėse – baisus triukšmas, tad filmuoti nėra taip paprasta, kaip atrodo.

Stengiamės ieškoti ir tinkamų interjerų, daugiausiai jų atrandame Kaune. Jaučiamės dėkingi rašytojų, poetų, kompozitorių, dainininkų memorialiniams muziejams. Ačiū Dievui, mus ten noriai įsileidžia ir galime ramiai dirbti.

– Kur dar Lietuvoje filmuojate?

– Daug laiko praleidžiame Rumšiškėse. Labai džiaugiuosi, kad turime tokį unikalų dalyką – Lietuvos liaudies buities muziejų, kur daug autentikos iš visų Lietuvos regionų. Yra netgi pastatytas bažnytkaimis. Manau, kad niekur kitur nepavyktų taip atkurti senojo Lietuvos kaimo.

– Jei sudėtinga atkurti aplinką, su kostiumais tikriausiai taip pat nelengva?

– Esu labai laimingas, kad turbūt pirmą kartą turiu dailininkę, dirbančią su savo komanda. Be dailininkų nėra įmanomas joks normalesnis projektas. Jie atsako už kadro vizualumą, autentiškumą. Kostiumų dailininkės įdeda daug darbo, yra nuolat užsiėmusios paieškomis. Pvz., aktoriams, vaidinantiems kariškius, reikėjo ne vienos uniformos, nes jos keitėsi metams bėgant. Dalis kostiumų buvo pasiūti, dalis atsivežti iš kaimyninės Lenkijos.

– Ar lengvai atrinkote aktorius vaidmenims?

– Šioje sferoje sukuosi ne pirmus metus, pats esu aktorius ir pažįstu savo kolegas – tiek vyresnės, tiek jaunesnės kartos. Jau esu filmavęs juos, patikrinęs. Čia darbas turi būti gana greitas, neturime daug laiko, o scenos kartais būna labai sudėtingos, tad aš turiu pasitikėti savo žmonėmis.

– Ar reikėjo aktoriams specialiai ruoštis vaidmenims – pvz., ryžtis išvaizdos pokyčiams ar atsikratyti baimių?

– Visa istorija rodoma per pagrindinę aktorių grupelę. Jų vaidinami herojai keičiasi, po truputėlį sensta. O dėl fobijų problemų neiškilo: reikia joti – aktorius joja, reikia kristi – aktorius krenta.

Labai pasitikiu aktoriais ir visa komanda – tiek jie, tiek aplinkiniai, kurie mus įsileidžia, yra labai geranoriški, kartu siekiame kuo geresnio rezultato. Visi suprantame, kad mūsų projektas yra šiek tiek neeilinis. Ir vadinti serialu man jo nesinori, pats tas žodis man turi tam tikrą šleifą. Stengiamės padaryti viską kiek kitaip.

– Minėjote, kad žiūrovai šiemet išvys dvylika serijų.

– Taip, ir jos bus valandos trukmės. Tad tai yra kiek kitoks formatas, nei pratę televizijos žiūrovai. Kiekvienoje serijoje vaizduojamas vis kažkoks naujas įvykis.

– Filmavimo darbai dar tebevyksta?

– Taip. Šiuo metu, kai kalbamės, mūsų filmavimo aikštelėje – pertrauka. Manau, kad filmuosime dar apie pusantro mėnesio. Pasiruošimą pradėjau prieš Kalėdas, o kada prasidėjo pats filmavimas, net neįsidėmėjau. Nežinau, ar tai bus vienintelis sezonas, tai priklauso ne nuo manęs, bet man norisi, kad šis serialas gyventų.

– Esate šio serialo režisierius. Ar išvys žiūrovai Jus atliekant kokį vaidmenį?

– Kiekviename seriale, kurį aš režisuoju, pats bent kartą ekrane visada pasirodau. Šis serialas bus ne išimtis.