Vokiečių pora arkliais per tris mėnesius įveikė daugiau nei 1,8 tūkst. kilometrų ir atkako iš Berlyno į Klaipėdą vien tam, kad pamatytų giminės namus.
Į tėvo žemę – arkliais
„Norėjau pamatyti savo tėvo gimtinę. Suradau namą Liepų gatvėje, kuriame jis kadaise gyveno“, – pasakojo 40-metė Sabina Mačkus.
Moteris ir jos gyvenimo draugas 47-erių Rolandas Bergas, uostamiestyje pasirodę vedini dviem kumelėmis, sukėlė aplinkinių nuostabą. Vieni miestiečiai piktinosi matydami žingsniuojančius žirgus miesto gatvėmis, tačiau dauguma linksmai mojo ir kalbino keistą šviesiaplaukių porelę.
„Visą gyvenimą norėjau pamatyti tą kraštą, kuriame gyveno mano tėvas. Juk ir aš pati turiu lietuviško kraujo“, – savo išsipildžiusiais ketinimais džiaugėsi moteris.
Pora iš Vokietijos į Lietuvą nusprendė vykti ne keltu, ne automobiliu, o arkliais, nes toks keliavimo būdas leidžia daugiau pamatyti.
„Ką reiškia vien kvapai ir gamta. Keliaudamas mašina viso to nepajusi“, – tikino Sabinos bičiulis Rolandas.
Lietuvą pasiekė per 3 mėn.
Pora Vokietiją paliko birželio 18-ąją, į žygį išsiruošę kumelėmis – 12-os metų Aponi ir 20-ies Amira.
„Turime tik šiuos du žirgus. Aponi vardas reiškia „Indijos drugelis“. Daugybę metų žirgų lenktynėse dalyvavusi kumelė savo karjerą baigė lūžus kojai“, – apie savo augintinę pasakojo Sabina.
Antroji – Hanoverio veislės ristūnė Amira – turi Trakėnų kraujo. Abi kumelės, pasak Sabinos ir Rolando, ištvermingos ir puikios keliauninkės.
Šią vasarą kaitinant daugiau nei 30 laipsnių karščiui kumelės kelionę atlaikė be didesnių bėdų.
„Per dieną įveikiame 15–25 kilometrus. Tačiau būna ir nepalankių dienų. Naktį susirandame laukymę ir miegame palapinėse“, – pasakojo Rolandas.
Policininkai palydėjo šypsenomis
Geodezininkė Sabina ir elektros inžinierius Rolandas tikino, kad kelionė žirgais per kelias valstybes jiems yra viso gyvenimo nuotykis.
„Niekur nebuvome piktai sutikti. Net mieste, sustabdyti policininkų, nesulaukėme bausmių, o buvome palydėti šypsenomis“, – tikino keliauninkai, prisipažinę, kad Lenkijoje ir Lietyvoje rinkęsi maršrutus per kaimus.
„Atrodo, kad čia laikas sustojęs. Skirtingose valstybėse žmonės yra vienodai svetingi. Daugybę kartų buvome pakviesti nakvynei bei pavaišinti vakariene. Dažnai tekdavo susikalbėti vien gestų klaba“, – įspūdžiais dalijosi Sabina ir Rolanduas.
Žirgus apavė batais
Po mėnesio kelionės pora pateko į ilgai trukusią liūtį. Teko ieškoti prieglobsčio ilgesniam laikui.
„Esame dėkingi mūsų rėmėjams – vienai Amerikos įmonei, kuri gamina specialius batus arkliams. Be jų žirgai nebūtų įveikę tokios kelionės“, – pasakojo Rolandas.
Firmos „Easyboot“ pagaminti užsegami batai arkliams atstoja pasagas.
„Nereikia žaloti kanopų. O reikalui esant visuomet galima juos nuimti. Ketvirtadienį buvome Klaipėdos pajūryje, tad žirgų batukus palikome krepšiuose“, – tikino Rolandas.
Su arkliais – keltu
Uostamiestyje, Liepų gatvėje, aplankę namą, kuriame gyveno Sabinos tėtis Petras Mačkus, vokiečiai bandė pasikalbėti su čia gyvenančiais lietuviais.
„Nepavyko daugiau sužinoti dėl kalbos barjero. Tačiau Lietuvoje mes jau turime draugų. Gal jiems padedant pavyks daugiau sužinoti apie giminę“, – tikino Sabina.
Sabinos tėtis P.Mačkus mirė 2008-aisiais.
Moteris prisipažino, kad, be uostamiesčio, jai susidomėjimą dar kelia Dovilų miestelis. Jo apylinkėse amžiaus pradžioje gyveno jos močiutės giminės.
Iš Klaipėdos patraukę Plungės link, Sabina ir Rolandas tikino dar savaitę kitą praleisiantys Žemaitijoje.
„Norime apžiūrėti Plungę ir kitas apylinkes. Vėliau teks ieškoti specialaus žirgams pervežti skirto sunkvežimio. Keltu bandysime žirgus pargabenti į Vokietiją“, – tikino keliautojai.
Kiek atsipūtusi namuose pora žada leistis ristele į Ispaniją.
„O ir Lietuvoje mes – tikrai ne paskutinį kartą“, – patikino keliautojai.
Naujausi komentarai