– Esate tinklalaidės „Penki kilometrai“ autoriai ir ieškote į įprastas gyvenimo normas netelpančių žmonių ir jų istorijų. Įdomu, ką veikiate tada, kai nesate radijo laidų vedėjai? Kaip dar galėčiau Jus pristatyti skaitytojams?
S. D.: Esu klimato kaitos tyrinėtojas ir komunikatorius. Apie klimato kaitą, tvarumą, ekologiją kalbu visuomenei, rašau straipsnius šiomis temomis, vedu renginius.
Per LRT Plius esu vedęs televizijos laidą „Aš gyvenu iliuzijų pasaulyje“, skelbęs orus, todėl kartais save pristatau ir kaip televizijos laidų vedėją.
I.K.: Mano profesija – šeimos gydytojas, tačiau radijo laidų vedimas užima ne mažesnę mano gyvenimo dalį. LRT radijo eteryje vedu dar kelias laidas apie mokslą, mediciną ir sveikatą.
– Kada LRT.lt radiotekoje pirmą kartą pasirodė tinklalaidė „Penki kilometrai“?
S. D.: Prieš ketverius metus. Šis vasaros sezonas bus jau penktasis. Bandėme pasivaikščioti ir žiemą, tačiau supratome, kad tai nemažas iššūkis tiek mums, tiek mūsų pašnekovams.
Pamenu, kartą į draugiją pasikvietėme atlikėją Vaidą Baumilą. Žmogus atėjo be kepurės, matyt, taip ir nesupratęs, kad visas pokalbis vyks ne studijoje, o lauke, kur buvo –5 °C. Mes su Ignu su kepurėmis, pirštinėmis, o Vaidas šąla. Laimei, nesusirgo, nors vaikščiojome geras dvi valandas.
Nuo to karto savo pašnekovų nebešaldome (juokiasi). Grįžtame su laida tada, kai atšyla orai. Naujam sezonui paruošėme dvylika intriguojančių epizodų.
– Jei reikėtų trumpai apibūdinti Jūsų tinklalaidę žmogui, kuris jos niekada negirdėjo…
S. D.: Pagrindinis laidos akcentas – ją įrašydami mes keliaujame pėsčiomis kartu su žmogumi, kuris savo gyvenimą patiria kaip nors ypatingai – ne taip, kaip dauguma iš mūsų. Keliaujame tiek per pašnekovui artimą vietovę, tiek ir per jo gyvenimą. Kelionės metu ne tik klausomės, bet ir dalijamės savo patirtimis, įžvalgomis.
Kitas įdomus dalykas – tai yra ir garsų kelionė. Eidami mes girdime visą aplinką: nuo drabužių šiugždėjimo iki paukščių balsų, vandens čiurlenimo ar automobilių ūžesio. Viskas lieka laidoje. Ne kartą klausytojai mums rašė, kad klausydamiesi jaučiasi taip, lyg patys eitų drauge su mumis. Ypač jei laidos klausosi per ausines ir tuo metu patys kur nors eina.
I.K.: Dažniausiai žmonės studijoje statiškai sėdi vienas priešais kitą ir kalbasi. Mes nė vienos laidos nesame įrašę sėdėdami. Eidami kalbiname įvairių sričių žmones, gyvenančius kitaip, nei esame įpratę matyti. Kalbamės ne tik apie darbą, bet ir neriame į gilesnius vandenis. Jaučiame, kad pats ėjimo procesas atrakina tokias žmonių savybes, kurių nepavyktų atskleisti užsidarius radijo studijoje.
– Jūs kalbinate kitokius žmones, o patys, ar jaučiatės kitokie – galbūt gyvenantys šiek tiek prieš srovę?
S. D.: Buvo laikas, kai nesinaudojau automobiliu. Eksperimentas išsiversti be jo truko ketverius metus. Neseniai man atiteko šeimos automobilis, kurį dabar naudoju kelionėms už miesto ribų. Vis dėlto jis netrukdo man daug vaikščioti pėsčiomis.
I. K.: Kiek man teko bendrauti su žmonėmis, kuriuos laikome keistais, dažniausiai jie patys apie save taip negalvoja. Galbūt kam nors atrodo neįprasta, kad šeimos gydytojas dar dirba ir radijo laidų vedėju. Kai kas mane net pavadina žurnalistu, nors pats šios etiketės vengiu – juk neturiu žurnalistinio išsilavinimo.
Savo gyvenimo nelaikau keistu, tačiau kitų žmonių istorijos, kurias pasakojame laidose, mane labai supurto.
– Ar renkantis pašnekovus Jums svarbu, kad jie būtų įpratę daug vaikščioti ar judėti?
S. D.: Nebūtinai. Anksčiau iš tiesų ieškojome žmonių, kurie vienaip ar kitaip būtų susiję su ėjimu. Tą patį V. Baumilą kvietėme pokalbio todėl, kad jis yra įveikęs Camino de Santiago piligriminį kelią, taip pat pėsčiomis keliavęs iš Vilniaus į Klaipėdą. Vis dėlto šį sezoną vaikščiojimas nebebus pagrindinis kriterijus.
– Kaip ir kada supratote, kad geriausi pokalbiai vyksta ne studijoje ar kavinėje, bet einant?
S. D.: Ignas veda radijo laidas ir gali palyginti, kaip vyksta pokalbis uždaroje studijoje ir einant. Eidamas žmogus dažnai užmiršta, kad jo kalba įrašoma… Kartais pokalbis taip įsisuka, kad pamirštami visi formalumai ir jis tampa labai natūralus. Tai ir yra antroji mūsų laidos „Penki kilometrai“ savybė – kai žmogus atsipalaiduoja, jis atsiveria visai kitaip. Dažnai tarp mūsų ir pašnekovo užsimezga toks stiprus ryšys, kad su juo bendraujame ir toliau.
– Gal prisimenate, kas buvo Jūsų pirmasis pašnekovas?
S. D.: Pirmą kartą abu su Ignu keliavome iš Vilniaus į Trakus ir kalbėjomės tik dviese. Pamenu, užtrukome apie aštuonias valandas. Antrą laidą taip pat įrašėme dviese – eidami nuo LRT pastato iki oro uosto ir kalbėdamiesi apie įvairius keliavimo būdus. Tuomet manėme, kad visos laidos bus tokios, tik kartais pasikviesime kitų žmonių.
Vis dėlto trečiuoju mūsų pašnekovu tapo Andrius Mamontovas. Keliavome po Antakalnį, po jo vaikystės vietas. Kadangi Andrius buvo bendras mudviejų su Ignu pažįstamas, nesijaudinome – tiesiog smagiai vaikštinėjome ir kalbėjomės.
– Kaip žmonės – Jūsų būsimi pašnekovai – reaguoja sužinoję, kad reikės vaikščioti? Ko labiau išsigąsta – paties pokalbio ar vaikščiojimo.
S. D.: Tikrai niekas nesibaimina ėjimo – priešingai, žmones labai suintriguoja toks formatas. Kartais kviečiame ir tuos, kurie patys klauso mūsų laidos. Šį sezoną bus bent keli tokie atvejai.
Be abejo, pasitaiko žmonių, kurie mažiau juda, – tuomet tenka dažniau sustoti ir atsikvėpti.
I. K.: Esu labai dėkingas žmonėms, kurie sutinka vaikščioti, – skiria savo laiką ir mintis. Juk jie tarsi įsileidžia mus į savo gyvenimus, dažnai – ir į realią aplinką, kurioje gyvena. Esame ne kartą pas pašnekovus ir nakvoję.
Mes nesistengiame jų kaip nors kompromituoti, bet norime atskleisti jų įdomybes. Kartais juokais įspėju žmogų, kad po mūsų pokalbio jis gali pasijusti šiek tiek nuogas. Daugelis mielai sutinka išbandyti tokį netradicinį pokalbio formatą.
– Laidą „Penki kilometrai“ vedate dviese, esate seniai pažįstami. Kaip atradote vienas kitą?
S. D.: Kažkada susipažinome darbo reikalais. Aš jau buvau pagarsėjęs vaikščiotojas (šypsosi) ir savo pasivaikščiojimais dalydavausi feisbuko paskyroje. Ignas pamatė, kad tai labai smagu, ir pats pabandė. Tuomet išėjome pasivaikščioti drauge – pasiūliau eiti iki pat Baltarusijos sienos. Ėjome apie 40 km nesustodami ir visą laiką kalbėjomės. Buvo be galo smagu ir įdomu. Tada Ignui ir kilo mintis ką nors su tuo daryti. Kai LRT radijas paskelbė laidų konkursą, įrašėme savo bandomąjį variantą.
I.K.: Kodėl Silvestras? Todėl, kad jis be galo įdomi asmenybė, gyvenime daug ką veikęs. Nors yra klimatologas, aš jį vadinu dar ir filosofu. Jis tikrai nėra trijų temų ekspertas – gali laisvai kalbėti įvairiomis temomis: socialinėmis, medicinos, egzistencinėmis ir kt. Tam turi daug drąsos ir erudicijos. Silvestras – puikus pakeleivis. Ne tik laidų įrašams, bet ir šiaip smagiems pasivaikščiojimams.
– Kodėl būtent „Penki kilometrai“? Ar tai simbolinis atstumas, kurį turite nueiti? Ar per tiek laiko žmogus atsiveria?
S. D.: Kažkada buvau Lietuvos pėsčiųjų asociacijos prezidentas ir domėjausi visuomeniniais judėjimais, atsakingais už pėsčiųjų teises, jų saugumą ir pan. 5 km/val. yra vidutinis ėjimo pėsčiomis greitis – tokia ir pavadinimo mintis: kai einame vidutiniu tempu ir kalbamės, per valandą nueiname maždaug 5 km. Nors būna, kad nueiname ir 2 km, ir 10 km ar net daugiau – viskas priklauso nuo pašnekovų.
I.K.: „Penki kilometrai“ reiškia vidutinį ėjimo pėsčiomis per valandą greitį, bet iš klausytojų esame girdėję įvairiausių interpretacijų – ir tai labai žavu. Kartais reikia tų 5 km, o kartais ir daugiau, kad žmogus atsipalaiduotų, atsivertų. Esame su pašnekovais praleidę ir parą ar net daugiau. Iš pradžių, vos susitikę, kurį laiką tiesiog einame be įrašo. Kai jau kraujas nuo ėjimo suplūsta į smegenis, prasideda pokalbis.
– Kas renkasi vaikščiojimo vietą? Ar vykstate pas pašnekovą ir vaikštote jo pamėgtais takais?
S. D.: Važinėjame po visą Lietuvą. Maršrutus renkamės įvairiai – kartais juos pasiūlome mes, kartais pašnekovas turi savo mėgstamą trasą. Esame įrašę ir Vilniaus senamiestyje, ir Kaune eidami palei Nemuną. Tačiau maršrutas čia nėra esminis dalykas. Tiesa, labiau mėgstame pokalbį įrašyti gamtoje, nes ten garsai kur kas gražesni, – pravažiuojantys automobiliai neretai išbalansuoja įrašą.
– Ar būna, kad pašnekovas iš pradžių ateina pasiruošęs „teisingai“ kalbėti, o po kelių kilometrų pokalbis pasisuka visai netikėta kryptimi?
S. D.: Būna, žinoma. Žmogus atsipalaiduoja, kai pamato, kad pokalbis nesudėtingas ar formalus. Be to, mūsų tikslas nėra ištraukti pikantiškų detalių ar skaudulių.
Dažnai, kai įrašas baigiasi, dar turime grįžti iki automobilio. Tuomet užsimezga dar vienas – neoficialus – pokalbis, kuris nepatenka į eterį. Yra buvę, kad ta antroji dalis, kai mikrofonai jau išjungti, būna net įdomesnė. Su Ignu juokaujame, kad iš tokių antrų dalių galėtų gimti atskiras pokalbių ciklas.
I.K.: Mygtukas „record“ sukuria tam tikrą įtampą, bet vos jį išjungus žmogus atsipalaiduoja ir ima kalbėti laisviau. Kadangi radijuje dirbu ne vienus metus, kartais pajuokauju, kad būtų įdomu turėti laidą „Po eterio“ – įrašyti, ką žmonės kalba po oficialaus pokalbio, jiems nežinant. Žinoma, tai būtų neetiška ir to niekada nedarytume, bet pats fenomenas – kaip keičiasi žmogus – išties įdomus.
– Ar buvo istorijų, patirčių, kurios Jus pačius įkvėpė ką nors keisti – laikytis miego režimo, sveikiau maitintis ar net įveikti piligriminį kelią?
S. D.: Man būtų sunku įvardyti vieną konkretų dalyką, kurį būčiau pakeitęs savo gyvenime, nes jau turiu nusistovėjusią kryptį, kurios laikausi. Praėjusį sezoną skyrėme ilgaamžiškumo temai – kalbėjomės su filosofais, kurių įžvalgos man išties padarė didelį įspūdį.
„Penki kilometrai“ nėra sėkmės istorijų formatas – mes ieškome žmonių, kurie įgyvendina savo troškimus ir svajones, gyvena kitaip nei dauguma, nepasiduoda aplinkos spaudimui. Iš jų semiuosi drąsos, vidinės stiprybės.
I. K.: Tikrai buvo. Vienos tokios laidos įrašą klausytojai išgirs naujajame sezone. Jos herojus taiko labai įdomų kūrybingumo skatinimo metodą – 30 dienų iššūkį, kai kiekvieną dieną išbando ką nors naujo. Nebūtinai grandiozinio: vieną dieną jis gali paragauti naujo skonio, kitą – eiti į darbą kitu keliu, trečią – dalyvauti renginyje, kuriame dar nebuvo.
Šį metodą nusprendžiau išbandyti ir pats. Tiesiog susirašiau ant lapo įvairių patirčių, kurių dar nesu patyręs, ir bandysiu jas įgyvendinti. Tikiu, kad įgysiu daugiau kūrybingumo ir pamatysiu gyvenimą iš kitokių kampų. Tai nelengva, nes protas vis klausia: „Kam tau to reikia?“ Tačiau bandau, lipu per save, per savo baimes ir viliuosi, kad šį iššūkį pavyks įveikti.
– Jūsų tinklalaidėje daug įdomių žmonių, dažnai ne tų, kuriuos įprastai matome televizijoje. Kur jų randate?
S. D.: Ieškome visais įmanomais būdais. Vienus sutinkame keliaudami po Lietuvą, kitus randame socialiniuose tinkluose, trečius rekomenduoja laidos klausytojai. Anksčiau kalbindavome ir Lietuvoje gerai žinomus žmones, bet pastaraisiais metais to vengiame.
Šiame sezone bus daug asmenybių, kurios interviu duoda pirmą kartą ir nėra plačiai žinomos. Pavyzdžiui, bitininkystės muziejuje sutiktas edukatorius Lukas, kuris kadaise man su draugais vedė žvakių liejimo dirbtuves. Jį prisiminėme ir su Ignu nuvažiavome į svečius. Šio sezono laidose Lukas – pirmasis mūsų pašnekovas.
I. K.: Procesas išties sudėtingas. Abu su Silvestru nuolat pildome juodraštį – įdomių žmonių sąrašą. Stebime juos socialiniuose tinkluose, dažnai jiems patiems to nežinant.
Esame kalbinę žmogų, kuris jau dešimtmetį neperka maisto parduotuvėje, o renka išmetamą. Tai iš pirmo žvilgsnio visiškai nesutampa su įprastais visuomenės standartais, bet žmogus taip gyvena. Mums tai įdomu.
– Ar vykdami į susitikimą būnate pasiruošę klausimų, ar jie gimsta pokalbio metu?
S. D.: Be abejo, iš anksto aptariame, ką su pašnekovu kalbėsime, tačiau neturime griežtos struktūros, todėl pokalbis gali pasisukti visai kita kryptimi. Kai ruošiesi interviu su žinomu žmogumi, gali pasiskaityti apie jį ir sugalvoti klausimų, o kai žinai tik tiek, kad jis užsiima įdomia veikla... Todėl patys geriausi mūsų pokalbiai yra tie, kurie vyksta natūraliai.
I. K.: Su Silvestru turime tradiciją dar prieš laidą aptarti žmogaus biografiją, kartais net susiskambiname su pačiu pašnekovu. Tačiau tai, ką pasiruošiame, – klausimai ar kryptys – dažniausiai neveikia, ir pokalbis nuveda visai kitur. Taigi, tie klausimai taip ir lieka tik mūsų galvose.
– Pafantazuokite: kokį žmogų svajotumėte pakviesti į „Penkis kilometrus“, jei turėtumėte laiko mašiną?
S. D.: Kadangi studijuoju filosofiją, norėčiau susitikti su kokiu nors praeities filosofu. Gal Friedrichu Nietzsche – su juo pasivaikščioti kalnuose, pasižiūrėti jo maršrutų. Galbūt visą laiką tylėtume, bet vis tiek būtų labai įdomu.
I. K.: Pirmoji mintis, kuri šovė į galvą, – Immanuelis Kantas. Jis garsėjo savo pasivaikščiojimais – apie juos net sklando mitai, kad žmonės pagal jo išėjimą iš namų derindavo laikrodžius. Dar vienas mitas, kad jis niekada nebuvo išvykęs iš Karaliaučiaus, bet parašė pasaulinės reikšmės filosofinių tekstų. Norėčiau ne tik pasivaikščioti su juo, bet ir pakalbėti apie jo gyvenimo būdą – kodėl jis buvo toks ir ką jam davė tas vaikščiojimas.
– Ką per tuos metus supratote apie žmones eidami kartu?
I.K.: Galbūt tapo lengviau priimti jų gyvenimo nestandartus. Nenoriu sakyti, kad tapau tolerantiškesnis kitokiam gyvenimo būdui, bet supratau, kad visai normalu, jog gali būti ir kitaip. (Šypsosi.)
Esame įpratę kritiškai vertinti kitų žmonių pasirinkimus, tačiau kalbėdamasis su skirtingais žmonėmis supranti, kad nereikia dėti lūkesčių į svetimus gyvenimus, – tegul jie būna nestandartiniai, ne pagal vadovėlį. Tegyvena žmonės taip, kaip jiems geriausia, o mes pasinaudokime jų pavyzdžiu kaip įkvėpimu.
– Kokių temų ar pašnekovų šiemet gali tikėtis tinklalaidės „Penki kilometrai“ klausytojai?
S. D.: Šįkart nebus vienos viską jungiančios temos. Kalbinsime žmones, kurių laisvės ar patirčių išraiška gerokai skiriasi nuo to, kas mums įprasta. Mūsų visuomenėje dar labai gajus „ką kiti pagalvos“ aspektas, o vieša nuomonė dažnai per daug lemia. Mūsų pašnekovai dėl to visai nesuka galvos, ir man tai labai patinka.
I.K.: Kalbinsime žmogų, kuris yra gyvenęs oloje. Taip pat žmogų, kuris užsiima neįprastų garsų registravimu aplinkoje – ne tik vandens čiurlenimo ar paukščių balsų. Jis naudoja specifinę techniką ir klausosi, kaip medžio kamienu teka sula ar skruzdėlės dirba savo darbus skruzdėlyne. Bandysime suprasti, kodėl jis tai daro, ir patys tuos garsus išgirsime. Tad laukite, klausykitės mūsų laidų ir, jei norite, darykite tai eidami – nuo to bus tik dar smagiau!
Naujausi komentarai