Širdies keliu: nuo Londono šurmulio iki Dubingių ramybės Pereiti į pagrindinį turinį

Širdies keliu: nuo Londono šurmulio iki Dubingių ramybės

2025-07-06 18:00

Aistė Maria Gazdar – ne tik žinomas vardas sveikatingumo pasaulyje, bet ir įkvepiantis pavyzdys, kaip sąmoningas gyvenimo būdas, meilė augalams ir gili vidinė transformacija gali virsti prasminga veikla, paliečiančia tūkstančius žmonių visame pasaulyje.

Tandemas: pažintį su savo vyru Joelu A. Gazdaru vadina stebuklinga. Jie pora ne tik šeimoje, bet ir versle, kūryboje. Artimi: moterų iš Gvatemalos draugystę Gazdarai labai vertina. „Ši šeima aktyviai puoselėja majų kultūrą, išmintį, dvasinius mokymus, kalbą. Su ja draugaujame jau trylika metų“, – aiškina Aistė. Bendramintės: akimirka iš „Augalais įgalintos moters“ stovyklos. Dukra: mažoji Upė turi ir daugiau vardų, bet gyvenant Lietuvoje – upių ir ežerų krašte – šis tėvams atrodo prasmingiausias.

Anglijoje, Aistė drauge su vyru Joelu Gazdaru sukūrė vieną pirmųjų žaliavalgiškų restoranų Londone, vadovavo sveikatingumo mokyklai, išleido knygą, tapusią kelrodžiu daugeliui augalinės mitybos šalininkų. Šiandien Aistės gyvenimo epicentras – jos namai, šeima, bendruomenė Dubingių miestelyje, esančiame apie 20 km į pietus nuo Molėtų.

Garsesnė užsienyje

Aistė gimė Vilniuje. Baigusi mokyklą išvyko į Londoną studijuoti tarptautinės politikos mokslų. Ten gyvendama ėmė domėtis joga ir sveikesne mityba.

Londone Aistė sutiko ir būsimą vyrą Joelį Gazdarą, su kuriuo įkūrė „Wild Food Cafe“ – novatorišką augalinės virtuvės erdvę, greitai pelniusią tarptautinį pripažinimą. Apie jų veiklą skelbė BBC, CNN, „The Guardian“, „Vogue“ ir kita žinoma žiniasklaida.

Paklausta, kaip pati prisistatytų, moteris susimąsto. „Esu žmona, mama. Dar – augalų įgalinta moteris, kūrėja visomis prasmėmis. Daug dirbu su laukiniais augalais. Taip pat esu gyvybiškai prasmingo ir įgalinto gyvenimo mentorė, knygos apie sveikatingumą ir sveiką gyvenimo būdą, jo ritualus autorė“, – vardija.

Aistė pasakoja, kad nuo aštuoniolikos metų gyvena pagal augalinio maisto principus – nuo ajurvedos iki veganizmo ir žaliavalgystės, kol galiausiai apsistojo ties įgalinta, autentiška mityba.

Kartu su vyru Londone įkūrė sveikatingumo mokyklą, kurią maždaug per dešimt veiklos metų aplankė tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio – per renginius, kursus. Dabar ši mokykla veikia internete ir vadinasi „School of Paradise“ (liet. „Rojaus mokykla“).

2019 m. Aistė kartu su vyru išleido knygą „WILD: Plant Based Recipes & Rituals to Nourish your Wild Essence“ (liet. „LAUKINĖ: augaliniai receptai ir ritualai tavo laukinei esybei puoselėti“), kurioje yra daugybė sezoninių žaliavalgiškų receptų ir sveikatingumo praktikų, ritualų. Šiuo metu, sako, abu yra pribrendę rašyti antrąją knygą – tai ir daro Dubingiuose.

Dukra: mažoji Upė turi ir daugiau vardų, bet gyvenant Lietuvoje – upių ir ežerų krašte – šis tėvams atrodo prasmingiausias.

Nuo jogos iki žaliavalgystės

Londone Aistė atrado jogos filosofiją, kuri padėjo merginai labiau pažinti save. Ėmė domėtis vegetariška ir veganiška mityba, gilintis į tokio maisto gamybos paslaptis.

„Londonas – įvairių kultūrų katilas. Naują vietą norėjosi pažinti ne tik per žmones, bet ir per jų ragaujamą maistą. Kiekviena kultūra turi savo skonio ir meilės išraišką per maistą“, – aiškina A. M. Gazdar ir išduoda dar vieną priežastį, dėl kurios ieškojo sveikesnių mitybos būdų.

„Buvau labai lieso kūno sudėjimo, man niekaip nesisekė priaugti svorio. Net kol dar valgiau gyvulinės kilmės produktus, vis tiek sirgau anemija (mažakraujyste)“, – pasakoja ji.

Atsigręžusi į savo jaunystės dienas, Aistė prisimena ir dar vieną faktą – kontraceptines tabletes, dėl kurių vartojimo patyrė daug šalutinių poveikių – odos bėrimų, hormonų pusiausvyros sutrikimų. Kai Londone perėjo prie sveikatai palankesnės gyvensenos ir mitybos, sveikatą jai pavyko pataisyti.

Bendramintės: akimirka iš „Augalais įgalintos moters“ stovyklos.

Lemtinga pažintis

Vis dėlto daugiausia pokyčių ir permainų savo gyvenime Aistė patyrė susipažinusi su J. Gazdaru, kuris tais dalykais domėjosi kur kas seniau ir giliau.

„Mano vyras Joelas gimė Londone, bet jo šaknys mišrios. Viena šeimos pusė labiau indiška, kita – europietiška. Mus suvedė viena pažįstama feisbuke. Susitikome ir nuo to laiko prasidėjo kitas mano gyvenimo etapas“, – lemtinga pažintimi džiaugiasi Aistė.

Laiką po jos pašnekovė vadina stebuklingu, nes įvykiai klostėsi vienas po kito kosminiu greičiu. Po devynių mėnesių pačiame Londono centre abu jaunuoliai atsidarė vegetariško maisto restoraną „Wild Food Cafe“.

„Politikos studijas jau buvau baigusi, tuo metu link pabaigos ėjo fotografijos studijos. Niekada neplanavau veltis į restoranų verslą, bet po pažinties su Joelu viskas vyko labai greitai ir, kaip jau sakiau, stebuklingai. Beveik per dešimt restorano gyvavimo metų išėjau intensyvią verslo ir gyvenimo mokyklą – nuo maisto iki žmonių kolektyvo valdymo. Atidarėme dar vieną restoraną“, – verslininkės laikus mena A. M. Gazdar ir priduria, kad maždaug apie 2011-uosius restoranas sulaukė ypač daug lankytojų ir žiniasklaidos dėmesio.

Mes nesame vien sveiko maisto žinovai. Mums svarbu ir kiti jo lygmenys: energiniai, dvasiniai.

Tuo metu visame pasaulyje jautėsi ryškus veganiškos mitybos bumas. „Galima sakyti, mes buvome to bumo pradininkai. Per Maždaug per dešimtmetį sveiku maistu pamaitinome beveik 1,5 mln. žmonių“, – įspūdingus skaičius vardija pašnekovė.

Planuose – ne vien maistas

Vis dėlto nei į Aistės, nei į Joelo ateities planus neįėjo noras valdyti restoranus ir dirbti vien prie maisto.

„Labiau norėjome sukurti energinę oazę didmiestyje, kur žmonės galėtų puikiai jaustis. Nesvarbu – su maistu ar be jo. Nesame vien sveiko maisto žinovai. Mums svarbu ir kiti jo lygmenys: energiniai, dvasiniai“, – šypsosi Aistė, panašiu metu pradėjusi gilintis į iniciacinių tradicijų subtilybes.

Laisvu laiku Gazdarai daug keliavo po pasaulį, sutiko daug tradicinių išminties sergėtojų ir mokytojų. Šiandien juos kviečiasi pas save į Dubingius.

„Keliavome po Meksiką, Gvatemalą, Ameriką, Havajus, Egiptą. Tai nebuvo vien gražių ir įdomių vietų lankymas. Kiekviena kelionė vyko ne šiaip sau – su kvietimu mokymų“, – aiškina Aistė.

Anot jos, Gvatemaloje yra senolių, su kuriais jie draugauja nuo 2012-ųjų. Iš jų mokosi tradicinės kakavos, ugnies ceremonijų, nes visur yra savitos šių dalykų tradicijos. Gilinimąsi į jas lietuvė vadina savo užklasine veikla.

Artimi: moterų iš Gvatemalos draugystę Gazdarai labai vertina. „Ši šeima aktyviai puoselėja majų kultūrą, išmintį, dvasinius mokymus, kalbą. Su ja draugaujame jau trylika metų“, – aiškina Aistė.

Viską išsprendė karantinas

Kai Aistė pradėjo lauktis pirmagimės, ne juokais susirūpino, kaip reikės išeiti motinystės atostogų ir palikti restoranus.

„Neįsivaizdavau, ką reikės daryti. Tačiau visata pasirūpino už mane: pasaulį sukaustė koronaviruso pandemija. Nors negerai taip sakyti, bet mums ji atėjo labai laiku. Tuomet uždarėme abu restoranus ir grįžome į Lietuvą“, – šypsosi ji.

Kadangi buvo pavargusi nuo miesto ir didelio darbų tempo, norėjo ramybės. „Sodyba Dubingiuose irgi atsirado stebuklingai, todėl priėmiau šį faktą kaip visatos dovaną ir kvietimą kuriam laikui apsistoti Molėtų rajone. Norėjau visiškai perkrauti save, savo darbo tempą, kūrybos prasmę. Ėmiau burti sąmoningų šeimų ir moterų bendruomenes gamtoje“, – pasakoja ji.

Kai sugrįžo į Lietuvą, dukrelei Upei buvo vieni. Pasak Aistės, dukra turi daugiau vardų, bet šis lietuviškas kol kas naudojamas dažniausiai.

Kokiomis veiklomis Aistė užsiima gyvendama Dubingiuose? Jas puikiai atspindi socialiniai tinklai. Asmeniniuose feisbuko ir instagramo puslapiuose moteris dalijasi ypatingais receptais. Kaip pati sako, jie visi iš gamtos, nes mūsų protėviai savo kasdieniame mitybos racione naudojo daug laukinių valgomųjų augalų, pasižyminčių vertingomis gydomosiomis savybėmis.

„Šiandien jų vis dar egzistuoja apie 30 tūkst. – laukiančių, kada žmogus pagaliau prisimins, kad draugystė su gamta – didelė dovana“, – aiškina Aistė.

Buria bendruomenę

Rugpjūčio pradžioje Aistė rengia susitikimą su Nana Marina Cruz iš Gvatemalos – dvasine senųjų majų tradicijų vedle iš tzutujil genties. N. M. Cruz yra gyduolė, terapeutė, naudojanti tradicinius ir natūralius gydymo metodus.

„Su ta šeima bendraujame jau trylika metų. Nana Marina taip pat veda tabako, kakavos ir pirties ceremonijas, aktyviai puoselėja majų kultūrą, išmintį, dvasinius mokymus, kalbą“, – pristato ypatingą moterį, su kuria atvyks dar kelios majų senolės.

Susitikimų dalyvėms Aistė žada transformuojančią kelionę į savo pačių vidinę išmintį.

„Lietuviai be galo įdomūs savo tradicijomis, senąja lietuviška pasaulėjauta. Jie turi gilų ryšį su gamta. Mokymasis iš kitų tradicijų saugotojų jokiu būdu nesumažina mūsų pačių paveldo ir išminties. Priešingai – tai suteikia galimybę iš naujo atrasti tai, ką jau seniai nešiojamės viduje, – aiškina šių susitikimų organizatorė. – Šiandien mes atitrūkę nuo širdies, sielos vedimo ir labiau vadovaujamės protu. Šios ceremonijos moko žmogų grįžti į save ir primena, kas yra tikrieji mūsų gyvenimo prioritetai.“

Aistė kiekvieną vasarą kviečia pas save tradicinės išminties sergėtojus iš viso pasaulio. Taip ji buria bendruomenę, kuriai įdomu, kaip transformuoti savo gyvenimą į klestėjimą, darną, sveikatą, kūrybinius verslus.

Dvasinga moteriška erdvė

Vienas pagrindinių Aistės projektų Lietuvoje – „Plant Empowered Woman“ – padeda kurti palaikymo erdvę moterims, trokštančioms tvarios augalinės mitybos, didesnio ryšio su gamta.

„Moterys susipažįsta su skirtingais augalais, kurių galima rasti Lietuvoje, išbando sveikatai palankių receptų“, – pasakoja ji ir priduria, kad gamindamos augalinį maistą jos kalbasi įvairiomis moteriškomis temomis, tik ne buitiniu, o kur kas gilesniu lygmeniu.

„Dar vedu pirtis, kakavos ceremoniją. Pastaroji – majų medicina, o ne šokolado plytelė, su kuria mūsų žmonėms dažniausiai asocijuojasi kakava, – juokiasi Aistė. – Mes kalbamės, ragaujame, šokame ir nuostabiai praleidžiame savaitgalį.“

Anot jos, moterys, patekusios į tokią dvasingą ir išimtinai moterišką erdvę, labai išlaisvėja. Tada Aistė griebiasi gitaros, dainuoja ritualines dainas. Mažoji Upė irgi dalyvauja. Padeda mamai.

Ar vietinė miestelio bendruomenė nelaiko atvykėlių keistuoliais? Moteris šypsosi ir sako, kad juodu su vyru seniai perėjo tą stadiją, kai jiems rūpėjo, ką apie juos mano kiti.

„Esame daug keliavę, gyvenę svetur, bendravę su vietiniais, todėl mokame integruotis ir rasti bendrą kalbą su visais žmonėmis. Žmonija – tai jungtis, nepriklausomai nuo to, kaip mes atrodome ir kuriame pasaulio krašte gyvename“, – reziumuoja ji.

Transformuojanti patirtis

Kokia įprasta Aistės diena Dubingiuose? Keliasi prieš 6 val. Porą valandų užsiima savo ryto praktikomis, o paskui pereina prie šeimos rutinos – gamina pusryčius, penkiametę Upę veda į darželį.

Grįžusi namo kartu su vyru imasi kūrybos ir verslo reikalų, susitinka su žmonėmis, atsako į e. laiškus. Poilsio pertraukėles skiria sportui ir kūno judesiui.

„Visos mūsų dienos Dubingiuose bėga laisva, ramia tėkme. Po vakarienės – truputis žaidimų su Upe, pasakėlių skaitymas ir miegelis“, – dalijasi dienos rutina.

Ar nepasiilgsta Londono daugiakultūriškumo, žmonių šurmulio, miesto kvapų, restoranų?

„Nemeluosiu, adaptacinis periodas nebuvo labai lengvas. Gyvenimas Dubingiuose – transformuojanti patirtis, bet nepasakyčiau, kad labai pasiilgstu Londono. Nuvažiuojame, pabūname, bet su malonumu grįžtame į Lietuvą. Kiek ilgai čia būsime, dar nežinau“, – atsisveikina Aistė ir kviečia nepamiršti jos vasaros renginių.

Naujausi komentarai

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.

Komentarai

  • HTML žymės neleidžiamos.
Atšaukti
Komentarų nėra