Lietuviškoje sporto televizijoje SPORT1 dirbantis žurnalistas darbo reikalais keliauja nedaug, bet kelionės – svarbiausios jo hobių sąraše. Draugai pastebi, kad Aurimas, kur buvęs, kur nebuvęs, ir vėl ką nors planuoja, ieško pigesnių bilietų, kraunasi kuprinę.

– Esate sporto komentatorius. Galite pakomentuoti viską: futbolą, krepšinį, bušido kovas, plaukimą, kitas sporto šakas. Prašom pakomentuoti mūsų skaitytojams, kaip užsikrėtėte kelionių virusu.

– Teisingas pastebėjimas. Iš tiesų pandemijos laikotarpiu užsikrėčiau koronavirusu ir sirgau labai stipriai. Iki panardinimo į dirbtinę komą nepriėjau, bet gyvybei pavojus grėsė. Štai tada pirmąsyk rimtai susimąsčiau apie gyvenimo trapumą, laikinumą. Nusprendžiau, kad kai tik išsikapstysiu, pradėsiu daugiau keliauti: juk nė vienas nežinome, kiek mums dar liko.

– Keliauti mėgote ir anksčiau. Vienas ar su šeima?

– Visaip būdavo. Dabar dažniausiai keliauju su draugais. Į Kirgiziją vykome penkiese. Kas tuo metu, kai pasirodo pigūs bilietai, gali, su tais ir kooperuojamės, nes laukti nėra kada. Turiu keletą mėgstamų svetainių, kurios pateikia gerų skrydžių pasiūlymų, tai nuolat jas ir tikrinu. Viena mano mėgstamiausių – travelfree.info.

Darbas? Jis gali keliauti kartu su manimi. Varžybų per nuotolį, aišku, nekomentuoju, bet visus kitus darbus, kuriuos įmanoma dirbti kompiuteriu, pasidarau.

– Ar teisingai supratau: kelionių kryptis renkatės pagal skrydžių bilietų pigumą?

– Kaip jau sakiau, radus gerą pasiūlymą, reikia greitai apsispręsti. Sykį bandėme per naktį pagalvoti, tai kaina išaugo trigubai. Kiek esu susidūręs, akcinių bilietų skaičius visada ribotas. Tarkim, pernai, kai skridome į Tailandą iš Atėnų, bilietai pirmyn ir atgal žmogui kainavo tik 300 eurų.

– Tolimiausios jūsų kelionės – Mauricijus, Šri Lanka, Tailandas. Minėjote, kad kelionė į Šri Lanką buvo ypatinga. Kuo?

– Skridau į ją vienas 2022 m. vasario 22 dieną per… Kyjivą. Likus dviem dienoms iki kelionės pradžios (ji turėjo vykti vasario 20 d.) „Wizzair“ atšaukė gal pusę skrydžių į Ukrainą. Nežinojau, ar išvis pavyks išskristi. Kai vasario 22 d. Kyjive įsėdau į taksi ir paklausiau vairuotojo, kokios nuotaikos, jis atšovė: „Išvažiavau penktą ryto į darbą, matau – tankų kolona. Tai kokios nuotaikos?“

Vasario 24 d. prasidėjo karas, o mano atgaliniai bilietai – per Kyjivą. Visų kitų skrydžių kainos po šio fakto šoktelėjo 2,5 karto į viršų. Ką daryti? Nutariau nepanikuoti ir palaukti keletą dienų. Pasiteisino. Pavyko įsigyti bilietus namo už realią kainą.

Isyk Kulis: šis ežeras – kirgizų pasididžiavimas, dėl druskingumo ir dydžio dažnai vadinamas jūra. Kadangi vanduo jame buvo šaltokas,  Aurimas vietoj maudynių pasirinko... nuotrauką. / A. Budraičio asmeninio archyvo nuotr.

– Dažnai rimti keliautojai žymi aplankytas šalis specialiuose žemėlapiuose, programėlėse. Gal ir jūs?

– Taip, ir aš. Esu gavęs dovanų ir didelį žemėlapį, bet, dar nespėjus jo pasikabinti, šuo apkandžiojo. Todėl dabar naudojuosi internetiniu. Pasižymiu šalis, miestus, kuriuose yra tekę apsilankyti.

– Kirgizija, viena iš buvusių penkiolikos Sovietų Sąjungos respublikų, Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugpjūčio 30 d., beje, pati dar būdama SSRS sudėtyje. Tų pačių metų gruodį Kirgizijos nepriklausomybę pripažino ir Lietuva, o dar po metų abi šalys užmezgė diplomatinius santykius. Sakykite, kuo jus sudomino Kirgizija?

– Visų pirma, nematyta šalis, kurios dar nebuvo mano aplankytų šalių žemėlapyje. Antra, pigūs skrydžio bilietai iš Diuseldorfo į Biškeką – tik 165 eurai. Vadinasi, gali pamatyti dar vieną miestą, o tai, mano supratimu, yra puiku.

Man kur kas didesnį įspūdį palieka ne žmogaus, bet gamtos kūriniai: kalnai, ežerai, kriokliai, kanjonai, upės, lygumos.

Kirgizija garsėja kalnais, ypač Tian Šanio kalnų grandine. Aukščiausias Tian Šanio taškas, stūksantis Kinijos pasienyje, – Pergalės viršukalnė. Ji siekia 7 439 m.

Šalyje yra gražių ežerų, tokių kaip Isyk Kulis, prie kurio lankėmės ir mes. Žinau, kad tai antras pagal dydį druskos ežeras pasaulyje.

Dar vienas Kirgizijos pranašumas, kad šalis nenualinta masinio turizmo. Pigus transportas, maistas. Trijų dienų ekskursija nauju automobiliu, su vairuotoju penkiems asmenims kainavo 300 dolerių. Beje, kaip ir kitose Vidurinės Azijos valstybėse, ir čia reikėjo derėtis. Pradžioje kaina buvo gerokai didesnė.

– Kartais keliautojai, rinkdamiesi pigius skrydžius, apsigauna ta prasme, kad nusigauti iki skrydžio vietos jiems atsieina brangiau nei pats bilietas į norimą šalį. Gal ir jums taip buvo?

– Tiesą sakant, keliaujant į Kirgiziją išėjo panašiai (juokiasi). Iš Vilniaus važiavome į Kauną, iš Kauno skridome į Briuselio pietinį oro uostą, neoficialiai vadinamą Briuselio Šarlerua. Apžiūrėjome Briuselį – jo irgi dar nebuvau matęs. Tuomet autobusu 3,5 valandos važiavome iki Diuseldorfo. Panašiai – ne tiesiai, bet aplinkui – vyksta dauguma mano kelionių. Aišku, jei galvoji, kad tai sunku, tuomet išties sunku, bet jei manai, kad šitaip tik dar įdomiau, pamatai daugiau šalių, miestų, tuomet viskas puiku.

Į Tailandą pigią kelionę radau iš Atėnų. Per dvi savaites – devyni  skrydžiai. Pasilikome dvi su puse dienos pabūti Atėnuose, pusdienį laiko turėjome Singapūre ir visą parą – Londone.

Pramogos: „Isyk Kulio regione važiavome į kalnus. Vietiniai pasiūlė pajodinėti žirgais. Tokiose jurtose galima nakvoti, bet mes nerizikavome ir nakčiai grįžome, kur daugiau civilizacijos“, – aiškina Aurimas. / A. Budraičio asmeninio archyvo nuotr.

– Spėju, kad, renkantis sudėtingesnį kelionės planą, lagaminus paliekate namuose – keliaujate su kuprinėmis?

– Tikrai taip. Su lagaminais niekada neskrendame. Tokiam keliavimo būdui jie visiškai netinka.

– Esate aplankęs kone pusšimtį pasaulio šalių. Paklausiu kitaip: kokia vieta jūsų kelionių žemėlapyje buvo pati neįdomiausia?

– Turbūt… Priština – Kosovo sostinė. Kaip mes į ją patekome? Suradome pigų skrydį į Makedoniją, o iš ten taksi nuvykome į Kosovą. Taip savo kelionių žemėlapį papildėme dar vienu miestu ir šalimi. Nors Priština – pats neįdomiausias kada nors mano matytas miestas, vis tiek džiaugiuosi, kad jį pažinau ne iš straipsnių, o gyvai. Vietiniai, kai jų paklausėme, ką įdomaus galėtume čia pamatyti, atsakė, kad… viešbutį. Dar pasiteiravo, ar tikrai mes čia pataikėme (juokiasi).

– Taigi auditorija – jūsų. Laukiame įspūdžių iš Kirgizijos…

– Kirgizijoje buvome truputį daugiau nei penkias paras. Aplankėme sostinę Biškeką, bet jis mūsų nesužavėjo. Sovietinių reliktų nebuvo matyti, bet pats miestas atrodė tarsi 1980-ųjų Vilnius. Labai stipriai jie dar atsilieka nuo mūsų. Kiek pasivaikščioję po miesto centrą, paprašėme vairuotojo vežti mus prie Isyk Kulio, vieno didžiausių ir gražiausių kalnų ežerų pasaulyje.

– Gamta jums svarbiausia?

– O, taip! Visur, kad kur keliaučiau, gamta man svarbesnė už bet kokius pastatus, kad ir kokios ypatingos architektūros jie būtų. Tarkim, Singapūras ir jo „Marina Bay Sands“ – trijų dangoraižių kompleksas, viršuje sujungtas baseino terasa. Šis pastatas dėl savo unikalios architektūros ir panoraminio vaizdo į miestą vadinamas Singapūro ikona. Sutinku – gražu, bet man kur kas didesnį įspūdį palieka ne žmogaus, bet gamtos kūriniai: kalnai, ežerai, kriokliai, kanjonai, upės, lygumos.

Skanaus: be nuostabios gamtos, gerų kainų, nuoširdžių žmonių, sporto komentatoriui labiausiai patiko maistas. Argi galima atsisakyti, kai vietiniai siūlo tokį gardų upėtakį?! / A. Budraičio asmeninio archyvo nuotr.

– Ar savo kelionių maršrutą pats planuojate?

– Šiuo metu patikiu šį darbą dirbtiniam intelektui. Paklausiu, ką rekomenduotų aplankyti vienoje ar kitoje vietoje. Tuomet ieškau ten buvusių keliautojų. Skaitau jų tinklaraščius, komentarus. Paskui vėl bendrauju su „Chat GPT“, klausiu, ar nereikėtų pridėti dar vienos ar kelių privalomų pamatyti vietelių. Taip po išsamaus pokalbio bendromis jėgomis gimsta galutinis maršrutas.

– Smalsu, ką „Chat GPT“ jums patarė aplankyti Biškeke?

– Ala-Too aikštę, vieną svarbiausių miesto vietų. Čia vyksta įvairūs renginiai. Dar siūlė pasivaikščioti Panfilovo parke – ramioje, žalioje oazėje miesto centre. Aplankyti botanikos sodą. Pakilti ant Tunkuruchuk kalno, esančio netoli Biškeko, pasigrožėti miesto ir aplinkinių kalnų panorama. Ne visais pasiūlymais susigundžiau, nes pamatyti tik dėl to, kad pamatytum, tikrai ne man.

Vieną dieną paskyrėme Ošo turgui – vienam didžiausių ir autentiškiausių turgų Biškeke. Man jis priminė dar didesnius Gariūnus, kuriuose galima rasti visko: nuo šviežių vaisių, daržovių iki vietinių amatininkų dirbinių, kilimų, papuošalų. Sakyčiau, puiki vietelė patirti Kirgizijos kultūrą ir jos skonius.

– Tai pažintį su Kirgizija pradėjote nuo turgaus?

– Ne. Turgui pasilikome paskutinę dieną, o vos atvykę į Biškeką važiavome į Ala Arčos nacionalinį parką. Jis įsikūręs Tian Šanio kalnų papėdėje, garsėja žaliuojančiais slėniais, stačiais kalnais, upėmis, kriokliais. Čia galima eiti įvairaus sudėtingumo žygius: nuo lengvų pasivaikščiojimų iki sudėtingų kalnų trasų. Viena iš populiariausių – į Ala Arčos slėnį, iš kur matyti įspūdingos kalnų viršūnės, kriokliai.

Tą dieną truputį pavaikščiojome parke ir grįžome ilsėtis į viešbutį, o jau kitą dieną nuo pat ankstyvo ryto išvykome į Isyk Kulį, esantį maždaug už 300 km. Kadangi kelias nebuvo toks geras kaip automagistralė Vilnius–Klaipėda, atstumą įveikėme per kokias šešias valandas.

– Ar tiesa, kad kirgizams Isyk Kulis – kaip mums, lietuviams, Palanga?

– Kažkas panašaus. Tikrai pati populiariausia šalyje kurortinė vieta. Tik  Biškeke oro temperatūra buvo maždaug + 34 °C, o Isyk Kulio regione – vos +19 °C.

Ten radome jurtų kompleksą, kur mums siūlė nakvoti. Atsisakėme, bet nesusilaikėme neparagavę čia pat iškepto didžiulio upėtakio. Kai valgėme žuvį, prie mūsų prisistatė pramogų su žirgais rengėjai. Siūlė jais pajodinėti po kalnus. Žinojau, kad jodinėjimas yra svarbi kirgizų kultūros dalis ir puikus būdas pažinti šį regioną – pasiekti ežero pakrantę, išbandyti kalnų trasas, iš kur atsiveria nuostabių vaizdų į ežerą ir aplinkinę gamtą.

Beje, Isyk Kulio ežerą dėl savo druskingumo, dydžio ir gylio kirgizai vadina jūra. Vanduo ten, kai lankėmės, buvo sušilęs iki +12 °C temperatūros ir maudytis nerizikavau. Keli mano draugai pabandė.

Kolekcija: aplankytą šalį ar miestą Aurimui primena suvenyrinės taurelės. / A. Budraičio asmeninio archyvo nuotr.

– Isyk Kulio pavadinimas kazachų kalba „karštas vanduo“ („issik“ – karštas, „kulis“ – vanduo). Ar tai reiškia, kad toje vietoje trykšta karštosios versmės? Gal teko maudytis jose?

– Pavadinimas atspindi pagrindinę ežero savybę – jis neužšąla visus metus. Klausėme vietinių, kodėl aplink ežerą trykšta karštosios versmės, o jo vanduo – ledinis. Atsakymo negavome.

Vienos žymiausių karštųjų versmių, kurias išbandėme, išsidėsčiusios aplink Aksu-Chemen upę. Versmės išsiskiria ne tik vandens temperatūra, bet ir mineralų gausa. Vietiniai gyventojai jas vertina dėl gydomųjų savybių.

Beje, šis regionas garsėja ne tik karštosiomis versmėmis, bet ir unikaliomis geoterminėmis sąlygomis, kurios leidžia natūraliam mineraliniam vandeniui tekėti tiesiai į paviršių. Čia žmonės gydosi odos, sąnarių, kai kurias virškinimo trakto ligas.

Mums, tiesą sakant, tų versmių aprašymas skambėjo kur kas įspūdingiau nei vaizdas, kurį pamatėme. Tiesiog atsisėdi į karštą sūkurinę vonią ir sėdi.

– Kadangi Kirgizija – viena iš buvusių sovietinių respublikų, turbūt nesunkiai susikalbėjote rusų kalba?

– Taip.

– Įdomus faktas šios šalies istorijoje, kad kirgizai iš kalėjimo ištraukė, o paskui išrinko savo šalies prezidentu Sadyrą Japarovą. Kokios nuotaikos vyravo šalies gatvėse, jums ten viešint?

– 2021 m. sausį S. Japarovas laimėjo pirmalaikius prezidento rinkimus – surinko apie 80 proc. balsų. Nuo to laiko visi kirgizai savo prezidentą tiesiog dievina. Ta tema kalbinome daugiau kaip dešimt žmonių ir visi jie vienbalsiai buvo už jį.

Įdomu, kad prezidentas – prorusiškų pažiūrų, bet visi žmonės, paklausti apie Rusijos ir Ukrainos karą, nepalaikė Putino. Balsai, tiek palaikantys Rusiją, tiek Ukrainą, pasiskirstė maždaug po lygiai.

– Vis dėlto kas labiausiai patiko Kirgizijoje?

– Maistas ir jo kainos. (Beje, visos kainos čia buvo labai draugiškos turistams.) Paskutinę dieną nuėjome į „Chat GPT“ rekomenduotą restoraną Biškeke. Užsisakėme barščių, šašlyką, plovą, salotų, arbatos, kavos, limonado dviem žmonėms ir už viską sumokėjome tik 11 eurų.

Vienas populiariausių jų tradicinių patiekalų – bešbarmakas. Tai virtos mėsos (dažniausiai avių, ožkų arba arklių) gabalėliai, sumaišyti su virtais makaronais, svogūnais, pagardinti mėsos sultiniu.

Dar vienas populiarus Vidurio Azijos šalių patiekalas yra plovas, kurį mums vietiniai labai rekomendavo, tik man jis nepaliko didelio įspūdžio. Kur kas gardesni už plovą man pasirodė dideli garuose virti koldūnai su jautienos arba ėrienos įdaru – mantai. Jei esate kada ragavę gruziniškų chinkalių, tai labai primena juos.

Teko ragauti ir arklienos. Tiesa, kaip vyniotinį. Pasirodė kaip šiek tiek prastenė lietuvių mėgstamo liežuvio versija.

– Paskutinę dieną praleidote Ošo turguje. Ką pirkote lauktuvių namiškiams?

– Nieko ypatingo. Norėjosi greičiau iš ten pasprukti, nes vietiniai prekybininkai labai įkyrūs. Vis dėlto taksistai oro uoste – dar įkyresni.

Aplankėme milžinišką batų skyrių, radome daug padirbinių, imituojančių garsius prekių ženklus. Iš esmės tai, ką ten matėme, buvo dešimtojo dešimtmečio Gariūnai. Lauktuvėms pirkome vietinių prieskonių, riešutų. Taurelių, kokias ne vienus metus renku iš kelionių, ten nebuvo.

– Ką turite omenyje, sakydamas – taurelių?

– Renku suvenyrines taureles su miestų ir valstybių ženklais. Biškeko turguje išvis tokių nebuvo. Teko važiuoti į centrinę universalinę parduotuvę, ten radau tik vienos rūšies – su Kirgizijos vėliava. Iš kitų šalių dažnai parsivežu net po kelias. Pradėjau jas rinkti prieš dvejus metus, dabar turiu daugiau kaip pusšimtį.

– Vadinasi, iki šios dienos esate aplankęs 50 šalių?

– Ne visai. Kažkiek šalių aplankiau dar iki pandemijos, kai taurelių dar nerinkau. Daugiau yra ir dėl to, kad atsivežu iš tos pačios šalies, bet skirtingų miestų. Kai keliavau po Florenciją, Veneciją, Romą, Vatikaną, taurelių pirkau visur.

– Kokia nacionalinė Kirgizijos valiuta? Ar galėjote atsiskaityti eurais?

– Kirgizijos somas (KGS). Buvo tikrai lengva skaičiuoti, nes 1 euro vertė – 99 somai, beveik 100. Galbūt labiausiai trikdė tos didelės sumos. Tarkim, už viešbutį Biškeke reikėjo mokėti dvidešimt kelis tūkstančius somų, pavertus eurais – apie 200. Prieš išvykdamas buvau girdėjęs, kad už eurus čia nieko nenupirksi, bet tai mitas. Gal tik kortele sunkiau atsiskaityti.

– Jei skaitytojai, įkvėpti jūsų rekomendacijų, užsimanytų aplankyti Kirgiziją, ką jiems patartumėte?

– Daugiau laiko skirti Isyk Kuliui ir visai jo neskirti Biškekui. Mes spėjome apžiūrėti tik vieną ežero pusę ir labai gailėjomės, kad pritrūkome dar poros dienų kitai.