S.Valiulis vis dar tikisižalios šviesos pornografijai

Lietuvos Erotu laikomas kino kritikas draudimus vadina beviltišku reikalu

Kino kritikas, fotografas, menotyrininkas, Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto dėstytojas ir būsimo erotikos muziejaus įkūrėjas Skirmantas Valiulis, be įprastinės veiklos, kiekvieną pavasarį suserga kinu. Tiesa, trumpam. Po „Kino pavasario“ S.Valiulis vėl atsideda erotikos muziejaus steigimo reikalams.

– Kada gi atvers duris tas garsusis erotikos muziejus, apie kurio steigimą šnekama nebe pirmus metus?

– Ten dar tik – pati pradžia. Aš taip greitai nedirbu kaip filme, kurį mačiau per šventes. „Kino magnatai“ pavadintas. Herojai iš Amerikos miestelio. Jie sėdo ir per savaitę sukūrė pornofilmą. Muziejus ne taip greitai kuriamas (juokiasi). Darbas vyksta ir teoriniu lygiu, kaupiamos ir analizuojamos kitų šalių patirtys, ieškoma medžiagos visose srityse, atliekamos daiktų ir, objektų paieškos, ir žinoma, rūpinamasi, kur visa tai parodyti.

– Ar jau žinoma, kur tiksliai įsikurs muziejus?

– Vietų daug numatytų, bet jos labai brangios. Norėtųsi, kad muziejus būtų istorinėje vietoje, kur ir virdavo tas gyvenimas. Kol kas į tai ir orientuojamės, bet ne į Valdovų rūmus. Ten pakaks ir medžioklės trofėjų (juokiasi).

– Gal jau esate numatęs ir erotikos muziejaus simbolį?

– Manau, kad tai bus tikrai ne svogūnas. Greičiau kokia morka. Kiek girdėjau, surandama tokių kičinių daiktų. Netgi anksčiau, kai nieko panašaus nebūdavo, pasidarydavo kas medinę bobą, kas dar ką. Tie radiniai nepasirodo kokioje Kaziuko mugėje kaip meno kūriniai, bet jie atlieka tą gražią funkciją.

– Galėtumėte paminėti eksponatus, kuriais labiausiai didžiuojatės?

– Yra toks vaikščiojantis eksponatas, kuris gali patekti į muziejų bet kada. Sėdi jis Didžiojoje gatvėje, o valdžia ruošiasi jį iš ten pašalinti. Kalbu apie dailių darbų turgelio uždarymą. Tai ten turiu labai smalsią moteriškę–keramikę. Ji sakė bet kokį užsakymą galinti padaryti. Jeigu norite, ir visą Seimą nuogą padarys. Moteriškė išmano, kaip gaminti erotinį kičą. Jau ne vieną jos suvenyrais apdovanojęs esu. Bet dabar atsiranda vis daugiau bičiulių, užčiuopiančių aukso gyslą, žinančių, ko žmonės nori.

– Tai ko tie žmonės nori?

– O žmonės nori linksmų scenų, kad ir prieš einant į pirtį, prieš griebiantis vantos. Muziejui tinka labai įvairūs daiktai. Net ir tokie, kaip iš „Dviračio šou“, kai vanojamasi be vantų politikų pirtelėje. Juk tai – nuostabi erotika.

– Kokios pozicijos laikosi jūsų žmona, kai diskutuojate erotikos klausimais?

– Trumpai pasakysiu. Mes abu esame krikščionys ir surandame tą ribą, kur galima ginčytis bei plėsti vienas kito toleranciją. Nedarau tokių darbų, kurie būtų visiškas bet kokios ribos, saiko ar atsakomybės peržengimas. Kalbų, žinoma, ji prisiklauso įvairių, visko būna, bet kai pamato patį darbą ar išgirsta aplinkinių vertinimus, tada jau lengviau (šypsosi).

– Gal per bendro gyvenimo metus ji priprato prie jūsų staig