Tipiška lietuvaitė, anot A.Liubinavičiaus, visų pirma yra graži.

“Tikras vyras turi atmintinai mokėti bent du eilėraščius“

Arūnas Liubinavičius, baigęs lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros studijas Klaipėdos universitete, net dešimt metų darbavosi kabelinėje televizijoje “Balticum”. Prieš sulaukdamas 37-erių, vyriškis nutarė, kad laikas save išbandyti verslo džiunglėse, nes kiek gi galima būti samdomam darbuotojui. Dabar ryšiais su visuomene ir reklama užsiimantis UAB “RSV projektai” direktorius tituluoja save ne tik jaunuoju, bet ir laiminguoju verslininku. Mat Arūnas net neįsivaizdavo, kad taip paprasta atidaryti savo įmonę bei pradėti verslą. O juk tiek entuziastingų gabių žmonių Lietuvoje žengti tokį žingsnį atbaido biurokratijos baimė ir perdėtas atsakomybės jausmas. Buvęs televizijos žurnalistas nesigaili ryžęsis pradėti nuosavą verslą, tačiau pastebi, kad namie jau pradėjo dominuoti verslo temos: apie tai kalbama, mąstoma, ginčijamasi. Su televizija vyriškis ryšių taip pat nenutraukia, nes būtent darbas joje, jo žodžiais tariant, padėjo jam netapti tipišku lietuviu.

- Tai koks gi yra tas tipiškas lietuvis?

- Mano nuomone, tipiškas lietuvis inertiškai rieda žemyn, nuolat verkšlena ir skundžiasi, kad viskas blogai, ir griežtai atsisako pripažinti, kad gyvenimas gerėja. Lietuviai mėgsta medituoti prie alaus bokalo, keikia savo viršininkus, varviną seilę, stebėdami mūsų nepaprasto grožio moteris, ir net per nago juodymą nedaro nieko, kad bent kiek pasirūpintų savo išvaizda ir joms prilygtų. Lietuviai dažniausiai drabužius perka ne pagal tai, kas patinka ar kas tinka, bet pagal kainas ir dažniausiai nežino, kiek lietuvių kalboje linksnių, o tuo labiau - į kokius klausimus šie atsako. Neištikimybė (bent jau deklaruojama) savo moteriai tapo dogma, o pagyros apie žygius moterų fronte – nacionaliniu lietuvių vyrų sportu. Pagrindinis mūsų tautiečio maršrutas “namai-darbas-parduotuvė-namai“. Ir kiekvienas, ištrūkęs iš šio užburto trikampio, jau nebėra visiškai tipiškas lietuvis.

- Nejaugi lietuvaičiai neturi jokių teigiamų bruožų?

- Žinoma, turi! Kiekvienas lietuvis privaloma tvarka žaidžia krepšinį arba bent jau yra šio žaidimo fanatikas. Jis viską išmano apie automobilius ir idealu laiko “Audi 80”. Ir iš tikrųjų turi auksines rankas, gali bet kokį darbą atlikti, yra stropus ir darbštus. Ir už tai būtina lietuvį gerbti. Tačiau tikro lietuvio slapta svajonė yra nusispjauti nuo Eifelio bokšto ir permiegoti su negre.

- Jūs taip pat apie tai svajojate?

- Juodaodės man nepatinka. Širdžiai daug mielesnės europietiškų bruožų moterys. Jeigu rikiuočiau europietes pagal grožį, tai pirmenybę suteikčiau lietuvėms, paskui būtų slavės, o toliau – italės bei ispanės. Bet visa tai sąlygiška, moteris moteriai nelygu. O dėl Eifelio bokšto, tai man patiko nuo jo grožėtis Paryžiaus panorama, bet noro nusispjauti kažkaip nekilo.

- Kaip apibūdintumėte tipišką lietuvaitę?

- Visų pirmiausia – graži! Taip pat tyli, nepačiauška, santūri, kantriai, be bambėjimo priimanti gyvenimo nemalones, dievinanti vaikus ir savo apkiautusį vyrą, atliekanti 90 procentų visų buities darbų, mokanti ir vinį įkalti, ir langus nudažyti.

- Koks Jūsų moters idealas?

- Nesu idealistas, esu realistas. Jau žinau, kad idealių moterų - kaip ir vyrų - nebūna. Kiekviename etape moterį reikia mylėti vis už kitus dalykus ir tas priežastis, už ką mylėti, reikia surasti pačiam. Pirmiausia juk mylime akimis, paskui įvertiname moters būdo bruožus ir seksualumą, požiūrį į vaikus. Bet jei išsirinkai moterį, tai jau ir rask priežastį už ką ją mylėti. Yra naivu tikėtis, kad ji bus gražuolė nuo 16 iki 66. Bet jei ji visą gyvenimą bus gera tau, tavo vaikams ir artimiesiems – tai arti idealo. Meilė man asocijuojasi ne su aistra, bet su pagarba. Gerbi moterį už tai, kokia ji yra. Man moteryje yra svarbu viskas. Ypač jos noras būti gražiai. Aš laikausi slaviško principo, pagal kurį didelės moterys sutvertos darbui, o mažos – meilei. Tad ir mano žmona Edita nėra iš aukštaūgių. Moteryje vertinu kantrybę, atsakomybės jausmą, tvarkingumą. Man tikrai imponuoja tos moterys, kurios yra puikios mamos, kurios per naktį gali nemiegoti, kad vaikui pasiūtų karnavalinę kaukę, kuri po 5 minučių spektaklio atsidurs šiukšlių dėžėje. Gerbiu tas moteris, kurios nė už ką nepasiskųs savo viršininkui, kad skauda galvą, ir dėl to atsiprašys iš darbo, tačiau žūtbūt ras būdų ištrūkti iš darbo į vaiko renginį.

- O kokiais bruožais turi pasižymėti vyriškas vyras?

- Manyčiau, kad jis turėtų be didelių pastangų padaryti dvidešimt atsispaudimų, bent porą kartų per savaitę patikrinti vaikų namų darbus, sugebėti suorganizuoti šeimai atostogas užsienyje bent kartą per metus, turi žinoti, koks geriausias krepšinio klubas Europoje, mokėti atmintinai bent porą eilėraščių (į tą skaičių “Eglutė skarota“ neįeina), turi turėti meškerę ir bent tris kartus per metus panaudoti ją pagal paskirtį, nesikeikti gatvėje, pamatęs vairuojančią moterį, niekada ir niekam nesigirti apie savo meilės žygius.

- Lietuvoje – patriarchatas ar matriarchatas?

- Šių žodžių reikšmė mūsų šeimoje nežinoma. Vyriškų ir moteriškų darbų nėra. Kad šeima būtų laiminga, reikia visus darbus dalintis po lygiai. Gyvenimo džiaugsmas dažnai priklauso nuo tinkamo šeimyninio kompromiso.

- Ko reikia šeimai, kad ją galėtume pavadinti idealia?

- Trijų vaikų (dviejų berniukų ir vienos mergaitės), pusę dienos dirbančios žmonos, penkių kambarių buto, o dar geriau – namo, dviejų automobilių ir penkių dviračių. Taip pat būtina turėti indaplovę, pirtį ir bare – pusę litro naminės su kadagio šakele. Na, ir dar kokius 50 000 litų seife juodai dienai.

- Kaip vertinate į užsienį nutekančias lietuvaites?

- Labai teigiamai.Gražių moterų Lietuvoje tikrai nepritrūks, o kad jos ten bus laimingesnės – duodu galvą nukirsti. Nes, žinant tipinio lietuvio bruožus, bet koks europietis joms yra dovana. Aš netgi linkėčiau daugeliui moterų išvažiuoti į užsienį ir susirasti savo laimę, juk moters laimė – šeima ir vaikai, kosmetikos salonai ir drabužių parduotuvės. Dabar aplink save matau velniškai daug gražių, protingų ir vienišų moterų, kurioms iš savo draugų rato tikrai negalėčiau pasiūlyti nė vieno kandidato į gyvenimo draugus. Lietuvos vyrams dar daug reiks nuveikti, kad kaip lygūs su lygiais galėtume integruotis į Europos vyrų bendriją.