TV3 VADOVĖ L. BLAŽEVIČIŪTĖ: TELEVIZIJA – MANO SVAJONIŲ DARBAS

TV3 generalinė direktorė, dviejų šaunių vaikų mama ir Veiklių moterų asociacijos „Lyderė“ vadovė. Kalbu apie Laurą Blaževičiūtę, visur siekiančią tobulo rezultato, visur suspėjančią, nes, kaip pati sako, gimus vaikams, išmoko dar geriau planuoti savo laiką.

– Kurios iš minėtų pareigų jums atrodo svarbiausios? Kaip visoms randate laiko, fizinių ir psichologinių jėgų?

– Visos šios veiklos širdį virpina skirtingai, viena kitą papildo ir leidžia išmokti naujų dalykų. Motinystė – nesibaigiantis ir pats svarbiausias darbas, nes mama esu ir tada, kai einu į TV3, ir tada, kai dalyvauju „Lyderės“ veikloje. Tačiau esu laiminga, kad, kruopščiai planuodama savo laiką, galiu būti dalimi ir tų veiklų, kurios man leidžia augti kaip asmenybei. Svarbiausia, kad jos prisideda ir prie teigiamo pokyčio visuomenėje. Manau, tai didelė dovana.

M. Stankaičio, TV3, L. Blaževičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Apie ką svajojote vaikystėje? Kuo norėjote būti užaugusi?

– Dabar galvoju, kad buvau net per daug stropi mokinė. Tiesą sakant, įvertinimas devyni man neegzistavo – savo pažymių knygelėje norėjau matyti tik dešimtukus. Toks mano uolumas tėvams kartais kėlė nerimą, todėl jie stengdavosi įnešti pusiausvyros iš kitos perspektyvos – primindavo, kad pažymių nereikėtų sureikšminti, nes ir gyvenime ne viskas vertinama tik dešimtukais. Tačiau tuo pat metu tėvai manimi pasitikėjo ir nuo mažų dienų leido sprendimus priimti pačiai. Kai atėjo laikas rinktis, ką veikti baigus mokyklą, atsirado ir iššūkis – įstoti į aukštąją Rygos ekonomikos mokyklą. Džiaugiuosi, kad man šį tikslą pavyko pasiekti.

M. Stankaičio, TV3, L. Blaževičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

Kai jauni žmonės manęs klausia, kaip pasirinkti, visada sakau – klausyti širdies. Net jei pasirinkus po kažkiek laiko supranti, kad tai ne tau, reikia išdrįsti tai pakeisti. Svarbu daryti tai, kas patinka ir džiugina, suteikia energijos ir laimės pojūtį.

– Baigusi mokslus, būdama vos 20-ies, parašėte laišką švedų bendrovei, TV3 televizijos savininkei, kad norite pas juos dirbti. Kaip išdrįsote?

– Kai dar nebaigusi mokslų nusprendžiau įsidarbinti MTG įmonėje,  nežinojau, kad jai priklauso ir TV3. Mane paprasčiausiai sudomino skambus jų darbo skelbimas, kad įmonė ieško Baltijos šalių ateities lyderių. Tačiau tuo metu jie į darbą priimdavo žmones tik nuo 25 metų. Dalyvauti atrankose pradėjau, kai man buvo devyniolika, todėl, pildydama anketą, skiltį apie amžių praleidau sąmoningai. Man pavyko dalyvauti visuose pokalbiuose, o galiausiai buvau pakviesta į finalinį etapą Danijoje. Tačiau, sužinoję mano amžių, jie paprašė grįžti vėliau.

Tiesą sakant, tuo metu patyriau šoką – jau buvau bebaigianti bakalauro studijas, kurios Rygoje truko trumpiau, ir galvojau, ką daryti toliau. Nusprendžiau visko taip nepaleisti – susiradau įmonės prezidento elektroninio pašto adresą ir parašiau jam, paklausiau, ką man reikėtų daryti. Negi laukti, kol sueis 25 metai? Buvau labai nustebusi, kad jis šį laišką perskaitė ir įmonė su manimi susisiekė. Tada sulaukiau pasiūlymo pradėti dirbti Rygoje, tačiau be atlyginimo. Supratau, kad tai gali būti mano šansas. Sutikau ir pradėjau dirbti Latvijoje, vėliau – Londone ir Vengrijoje, kol galiausiai 2005-aisiais grįžau į Lietuvą. Grįžti namo tikrai labai norėjau – didelę įtaką padarė ir artimųjų ilgesys. Visus uždirbtus pinigus tuo metu išleisdavau kelionėms į Lietuvą. Norint sutaupyti visur tekdavo eiti pėsčiomis, praleisti pietus ar net pačiai išmokti apsikirpti.

– Kiek metų jau stovite prie TV3 vairo?

– Šiandien įmonėje dirbu jau 24-erius metus, iš jų penkiolika – vadovauju. Manau, tam, kad atsiradau ten, kur esu dabar, labiausiai padėjo mano lojalumas. Taip pat atsakomybės jausmas ir pastangos visada padaryti nors milimetru daugiau, nei iš manęs tikimasi. Dabar, kaip vadovė, aš ir pati labai vertinu šias darbuotojų savybes.

M. Stankaičio, TV3, L. Blaževičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Drąsiausias jūsų poelgis vairuojant TV3?

– Prisiminusi tą laišką, nuo kurio viskas prasidėjo, kartais pagalvoju, kad jis – tikrai vienas drąsiausių mano poelgių. Daug drąsos suteikė ir jaunatviškas maksimalizmas, kai atrodo, kad viskas yra įmanoma. Kita vertus, darbas nuolat besikeičiančioje srityje, tokioje kaip žiniasklaida, drąsių poelgių reikalauja kasdien. Visuomet stengėmės būti vienu žingsniu priekyje, atnešti naujovių, kurių Lietuvoje tuo metu dar nebuvo. Daugiau kaip prieš 20 metų pirmieji savo žiūrovams pristatėme realybės šou žanrą, tai tuo metu buvo tikrai drąsu. Pamatę, kaip žiūrovai priima naujienas, vėliau jų siūlėme ir daugiau. Atsimenu, kad drąsus sprendimas buvo susietas ir su olimpinėmis žaidynėmis. Tada pirmąkart kaip komercinė televizija gavome teises transliuoti olimpiadą, vos per tris mėnesius sugebėjome pasiekti, kad mūsų žiūrovai ją stebėtų HD formatu.

Kitus drąsius sprendimus padiktuoja ir pasaulį drebinantys įvykiai. Prasidėjus pandemijai radome būdų, kaip toliau dirbti visu pajėgumu, o sekmadieniais žiūrovams kūrėme šventę su itin populiariu, tačiau neeilinio formato projektu „Didysis šou burbulas“.

Svarbu daryti tai, kas patinka ir džiugina, suteikia energijos ir laimės pojūtį.

Vėliau, kaip ir visas pasaulis, susidūrėme su kita žiauria realybe – karu Ukrainoje. Buvome vieni pirmųjų, pradėjusių internetu ir per TV3 rytais retransliuoti žinias „Ukraina 24“, kurias vertėme į lietuvių, anglų ir rusų kalbas. Suteikėme galimybę kitoms televizijoms pasaulyje naudotis jau parengtu vertimu. Dar po kurio laiko, siekdami mūsų šalyje gyvenančius rusakalbius priartinti prie Vakarų informacinio lauko ir suteikti jiems patikrintą ir objektyvią informaciją, įkūrėme kanalą rusakalbiams TV3 Plus, o po kelių mėnesių šiuo kanalu pradėjome transliuoti ir savo pačių rengiamas žinias, prie kurių dirba lietuvių, ukrainiečių ir baltarusių komanda.

Naujausias drąsus projektas – šokių ir nuotykių projektas „Tangomanai“, visai neseniai pasiekęs finišą. Tokio projekto, kuris šalies garsenybes išvežtų į kitą pasaulio kraštą išmokti šokti tango, Lietuvoje dar nebuvo. Jis pranoko visus lūkesčius. Po finalo komentarus skaičiau su malonumu – žiūrovai dalijosi sveikinimais ne tik projekto nugalėtojams, bet ir mums, TV3, kad kiekvieną sekmadienį nukeldavome juos į tango ritmu alsuojančią Argentiną.

M. Stankaičio, TV3, L. Blaževičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– TV3 vadovės pareigos – sunkios ir atsakingos. Kas jose žavi labiausiai?

– Visuomet sakau, kad, kalbant apie televiziją, čia nėra nieko tradiciško, tad rutinos tikrai nepasitaiko. Tai toks darbas, kuris kelia jaudulį, nes per visus šiuos metus, kiek dirbu, niekas nesikartojo. Daugelio dalykų numatyti tiesiog negali – tai ne duonos receptas, kurį sukūrei prieš 100 metų ir kuris daugiau nebesikeitė.

Jaudulį, adrenaliną skatina ne tik darbas priešais kameras, su kuo susiduria nemaža dalis mano kolegų, bet ir už jų, nes, priimdamas vienokius ar kitokius sprendimus, jauti didžiulę atsakomybę, o kartais, kaip ir visur, baimę suklysti. Tad, kad ir kokie geri televizijos auditorijos tyrimai būtų, kai kada turi tiesiog atspėti, kas žiūrovus domins labiausiai. Dėl visų šių priežasčių iki šiol sakau, kad darbas televizijoje – mano svajonių darbas.

– Tris sekmadienius iš eilės nuo 19.30 val. TV3 apžvelgs visą šio kanalo istoriją, besitęsiančią jau 30 metų. Rodysite ypatingą „TV30 gimtadienio šou“. Paintriguokite žiūrovus, kad nepražiopsotų įsijungti jūsų kanalo…

– Žiūrovai – neatsiejama televizijos dalis, todėl šiemet, minėdami jau 30-ąjį savo gimtadienį, kaip padėką už visus kartu praleistus metus, pradedant gegužės 21-ąja, nusprendėme tris sekmadienius iš eilės kiekvieno gyventojo namuose sukurti šventę.

Per šiuos metus buvo daugybė projektų, kuriais didžiuojamės ir kurie rado ypatingą vietą mūsų žiūrovų širdyse. Dalis laidų, serialų, šou tapo neatsiejama ir jų pačių dalimi, nes su mūsų televizija buvę mažieji žiūrovai užaugo. Iš tiesų per 30 metų pasikeitė ne tik televizija. Prisimindami tai, kas buvo, suprasime ir tai, kaip pasikeitėme patys.

„TV30 gimtadienio šou“ žaidimo forma primins daugybę anksčiau džiuginusių projektų ir už jų stovėjusius mylimiausius veidus. Linksmiausias akimirkas primins humoro laida „Dar pažiūrėsim“, patirtas aistras atskleis tokie legendiniai projektai kaip „Chorų karai“ ar „Šok su manimi“. Nusikelsime į buvusius realybės šou „Akvariumas“ ar „Robinzonai“. Atsigręšime į tokias ikonines asmenybes kaip Vytautas Šapranauskas. Esami ir buvę TV3 veidai dalysis ryškiausiais prisiminimais, netikėtais faktais ir tuo, kas liko už ekrano.

M. Stankaičio, TV3, L. Blaževičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Jei pati rašytumėte trijų dešimčių TV3 istoriją, kokius svarbiausius televizijos pasiekimus paminėtumėte?

– Nors didžiuojamės dauguma savo laidų, serialų ar muzikinių šou, tapusių tradicijomis, man gera žinoti, kad žiūrovai mus renkasi ieškodami ne tik pramogos, bet ir patikimos informacijos. Šiais laikais, kai mus supa tiek dirgiklių ir netikrų naujienų, keliame sau tikslą, kad patikimumas visuomet laimėtų prieš įtikinamumą. Kad judame teisinga linkme, įrodo TV3 žinios. Jos ne vienus metus laikomos ne tik objektyviausiomis, bet ir yra žiūrimiausios.

Šalies herojus kasmet apdovanojanti „Lietuvos garbė“, sunkiomis ligomis sergantiems vaikams padedanti „Išsipildymo akcija“ ir „Pyragų diena“, visą šalį suvienijantis „Himno giedojimas“ šiandien jau yra ne tik TV3, bet ir visų Lietuvos žmonių projektai, virtę reiškiniu.

– Esate sakiusi: „Esu labai užsispyrusi, Liūtas pagal Zodiaką, perfekcionistė, todėl stengiuosi būti tobula mama ir tobula darbuotoja.“ Kaip jums tai pavyksta?

– Aš iš tikrųjų tikiu, kad viskas įmanoma, jei labai norėsi ir stengsiesi. Man labai patinka mano darbas ir aš į jį stipriai įsitraukiu. Nenorėdama, kad nuo to nukentėtų laikas su artimaisiais, tapusi mama atradau savo raktą – discipliną. Kruopščiai planuoju savo dieną – pradedant darbu, baigiant laiku su artimaisiais, sportu ar net miegu.

Kalbant apie televiziją, čia nėra nieko tradiciško, tad rutinos tikrai nepasitaiko.

Visuomenėje kartais dar pasigirsta kalbų apie stereotipą, kurio nemėgstu: kad būti gera darbuotoja ir gera mama – neįmanoma. Tačiau aš manau priešingai. Kai tapau mama, efektyviau ir dirbu. Auginant vaikus nuolat susiduri su nenumatytomis situacijomis – taip pat greitai ir atsakingai tenka priimti įvairiausius sprendimus. Su laiku išmoksti į tai efektyviai reaguoti – tiek namuose, tiek ir darbe. Įdomiausia, kad organizuotumą ir gebėjimą drąsiau priimti sprendimus pastebėjau ir žvelgdama į kitas mamas ir tėčius, dirbančius TV3. Juk auginti vaikus – pati didžiausia atsakomybė.

– Auginate du vaikučius – Agotą ir Jokūbą. Ar jūsų namuose galioja kažkokios taisyklės? Kaip leidžiate laisvalaikį?

– Pradedant laiku, praleistu prie kompiuterio, ir baigiant namų darbų ruoša, sveika mityba, fiziniu aktyvumu ar laiku, skirtu žaidimams, savo vaikams sakau, kad laikomės ne taisyklių, o susitarimų. Dabar tai jau tampa įpročiais. Dienos pabaigoje laikomės kito ritualo – įvertiname dienos gerumą 10 balų sistema ir aptariame, ką galėjome padaryti kitaip, kad būtų geriau. Man svarbu, kad vaikai augtų optimistai, o į laimę žiūrėtų kaip į dalyką, kurį susikuriame patys.

Laisvalaikiu stengiuosi vaikams parodyti naujų dalykų, juos sudominti, įtraukti į aktyvią veiklą. Organizuoju orientacinius žaidimus parodose, kur jie turi atsakyti į klausimus ar nufotografuoti tam tikrus kūrinius. Tai padeda suderinti norą būti su telefonu ir pažinti meną. Jokūbas atrado gaminimą, tad tai dar viena nuostabi veikla kartu. Mėgstame dviračius. Kita vertus, suprantu, kad vaikai auga ir jiems norisi turėti ir savo laiko.

– Ar griežtai atskiriate ribą tarp darbo ir namų? Gal, užimant tokias atsakingas pareigas, tai tiesiog neįmanoma?

– Vadovai irgi nuolat mokosi. Iš pradžių, kai tapau vadove, stengiausi dalyvauti kiekviename susitikime, atlikti begales užduočių – krūvis buvo milžiniškas. Tačiau galiausiai supratau, kad vienas vadovas niekuomet neatstos visos komandos – ėmiausi mokytis savo užduotis skirstyti. Prie to prisidėjo ir darbas nuotoliu per karantiną – nemažai nebūtinų susitikimų atkrito, dar labiau prasiplėtė kiekvieno darbuotojo asmeninės atsakomybės.

Kol netapau mama, dirbau nuolatos – tiek darbe, tiek ir grįžusi namo, vakarais. Kai gimė vaikai, turėjau mokytis brėžti ribą tarp darbo ir namų. Dabar vakarai visuomet skiriami Jokūbui ir Agotai, savaitgaliais taip pat stengiuosi darbo namo nesinešti, tačiau, žinoma, būna visko.

M. Stankaičio, TV3, L. Blaževičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Kas daro jus laimingą? Kaip save palepinate, įkraunate po darbų?

– Geriausiai pailsiu tada, kai sportuoju. Tai padeda ne tik įsikrauti fiziškai, bet ir atsipalaiduoti. Kai plaukiu, slidinėju ar važiuoju dviračiu, užsimirštu, pabūnu su savimi. Šis laikas man tolygus meditacijai. Taip pat mėgstu skaityti – tai dažniausiai darau vakarais.

– Buvote vieni pirmųjų, kurie sudarėte galimybę žiūrovams televiziją žiūrėti ne tik televizorių ekranuose, bet ir vadinamuosiuose antruosiuose ekranuose – mobiliuosiuose telefonuose, kompiuteriuose, planšetėse. Ką jūs pati su vaikais mėgstate žiūrėti per TV3?

– Televizija nebėra vien tik aparatas, esantis pagrindiniame namų kambaryje, – kiekvienas pats sau randa patogiausią būdą vartoti turinį. To siekiame ir mes – būti pirmu pasirinkimu kiekviename ekrane. Kartu su vaikais niekuomet nepraleidžiame TV3 žinių, sekmadieniais tikra švente tampančių pramoginių projektų – „X faktorius“, „Lietuvos talentai“ ar „Tangomanai“.

– Per tris dešimtmečius TV3 televizijoje vyko daug šaunių projektų. Kuriame iš jų norėtumėte ir galėtumėte dalyvauti pati?

– Žaviuosi mūsų vedėjų profesionalumu ir kaip jie sugeba dažniausiai per labai trumpą laiką pasirengti ir valdyti jaudulį. Tiesa, buvo keletas situacijų, kai galėjau ir pati išbandyti, kas yra tiesioginis eteris.

Visą vaikystę ir jaunystę šokau sportinius šokius. Turėjau svajonę ir vėl pradėti šokti – žinoma, mėgėjiškai. Nors ir trumpam, svajonei buvo lemta išsipildyti. Kai pradėjome rodyti šokių projektą „Šok su manimi“, kartą su Deividu Meškausku čia pasirodžiau ir aš. Neslėpsiu – buvo labai gera ir vėl skrieti ant parketo!

Kai minėjome 25-ąjį TV3 gimtadienį, man teko išbandyti dar vieną vaidmenį – pirmąkart tapau viena iš gimtadienio šventės vedėjų. Tai man buvo nauja patirtis. Tačiau, kaip keičiasi ir auga televizija, taip iššūkius stengiuosi priimti ir aš. Labai pagelbėjo ir puikus užnugaris, savo srities profesionalai, kuriems tiesioginis eteris yra kasdienybė. Kalbu apie Mindaugą Stasiulį ir Justiną Jankevičių.

M. Stankaičio, TV3, L. Blaževičiūtės asmeninio archyvo nuotr.

– Ko palinkėtumėte savo televizijai ir jos žiūrovams?

– Svarbiausi televizijai yra žiūrovai: mes vieni iš kitų mokomės, papildome, kuriame pramogą ir tradicijas. Švęsdami 30-ąjį gimtadienį kėlėme sau tikslą – kiekviename ekrane mus pasitinkantiems žiūrovams sukurti nesibaigiančią šventę. Todėl mano palinkėjimas – patirti žiūrėjimo džiaugsmą.