U. SIPARĖ IR A. AŠMONAS: „MUZIKINĖ KAUKĖ“ – ŠVENTA TRADICIJA

Po savaitės jau dvyliktą sezoną televizijos eteryje pasirodysiantis šou „Muzikinė kaukė“ savo gerbėjams pateiks staigmenų. Atsinaujinantis projektas pristatys ne tik dešimt naujų dalyvių, bet ir naujus projekto vedėjus – Ugnę Siparę (U. S.) ir aktorių Arną Ašmoną (A. A.)

– Ar, prieš tapdami projekto „Muzikinė kaukė“ vedėjais, buvote girdėję apie šį šou, gal net matę jį per televiziją?

U. S.: Pastaruosius penkerius metus šis šou mūsų namuose buvo tapęs tarsi kažkokia šventa tradicija. Su vyru Mariumi žiūrėdavome kiekvieną „Muzikinės kaukės“ laidą. Negana to, mano gera draugė dirbo joje už kadro ir vis aikčiodavo: „Koks nerealus šou! Jau kaip fainai bus šitą šeštadienį, o jau kitą… Vau vau vau!“. Todėl, jei neturėdavome laiko šeštadienį, laidą atsisukdavome ir žiūrėdavome sekmadienį ar pirmadienį.

A. A.: Šią laidą jau rodė, kai stojau mokytis į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). Mačiau beveik visus jos sezonus, nes tas projektas man atrodė labai aktorinis: dalyviai turėdavo įkūnyti garsias muzikos pasaulio asmenybes. Būdavo labai įdomu stebėti, kaip jiems tai sekasi. Tad, kai man pasiūlė tapti šio šou vedėju, labai apsidžiaugiau. Esu tiesiog dėkingas likimui už šią galimybę.

– Ar iki „Muzikinės kaukės“ – kol tapote gražia TV vedėjų pora – pažinojote vienas kitą?

U. S.: Arno nepažinojau… Galbūt dėl to, kad nelabai žiūriu lietuviškus serialus? Tačiau vos išgirdau, kad dirbsiu kartu su Arnu, išsyk puoliau apie jį guglinti: juk partneris labai svarbu! Kai pamačiau jo nuotraukas, supratau, kad tam tikra prasme mes jau pažįstami. Visai neseniai žiūrėjau kitą LNK laidą – „Šeškinės 20“, kurioje dalyvavo gal penki aktoriai. Apie vieną iš jų dar pagalvojau, kad labai fainas, turi gerą humoro jausmą. Paaiškėjo, kad tuos juokelius tąkart laidė Arnas.

Kai pirmą kartą susitikome su laidos kūrybine komanda ir Arnu atsigerti kavos, pasikalbėti apie būsimus filmavimus, jausmas aplankė labai geras: lyg mudu su Arnu būtume pažįstami 100 metų. Iškart atsirado tas darbinis klik!

K. Polubinskos, LNK, U. Siparės, A. Ašmono asmeninių archyvų nuotr.

A. A.: Ugnę pažinojau ne asmeniškai, bet kaip televizijos žmogų nuo „Labas rytas, Lietuva“ laidų. Vieną kartą, maždaug prieš metus, net prasilenkėme tos pačios laidos – „Šeškinės 20“ – filmavimo užkulisiuose. Manau, Ugnė, greičiausiai, to neprisimena. Ji dalyvavo laidoje kaip viešnia, o išsyk po jos mes su TV serialo komanda ėjome pristatyti naujo sezono serijų.

Sužinojęs, kad dirbsiu būtent su ja, labai apsidžiaugiau – juk šalia bus profesionalė, ilgą laiką dirbusi tiesioginiame eteryje. Aišku, mūsų laida – netiesioginė, bet, pamaniau, jei jau kur skęsiu, Ugnė numes man gelbėjimo ratą ir ištrauks.

Manau, tikrai žiūrėsime ją su Mariumi, nes, kaip ir sakiau, žiūrėti „Muzikinę kaukę“ jau tapo mūsų šeimos tradicija.

– Pirmųjų dvylikto sezono laidų filmavimai jau įvyko. Ar tas pirminis klik, apie kurį kalbėjo Ugnė, neapgavo nė vieno jūsų?

U. S.: Manęs tai tikrai ne. Aš jaučiu, kad mes su Arnu esame vieninga komanda, ir tai labai gerai. Juk kartais tarp partnerių būna konkurencija, o ne komandinis darbas.

A. A.: Visiškai neapgavo. Jau per pirmą susitikimą neapleido jausmas, kad esame geri pažįstami. Aišku, pirmoje laidoje abiem jaudulio užteko. Ta laida man taip greitai prabėgo, kad nespėjau nė susivokti, kas čia buvo, bet paskui laukė kitų laidų filmavimai, kur viskas vyko kur kas lėčiau ir aiškiau. Išsigryninome, kas ką sakys, aiškesnis pasidarė mūsų darbo stilius. Žodžiu, tas klik iš tiesų įvyko, nes visose kitose laidose aš jaučiausi patogiai ir saugiai. Tikiuosi, Ugnė taip pat.

K. Polubinskos, LNK, U. Siparės, A. Ašmono asmeninių archyvų nuotr.

– Ar pramoginė laida jums abiem – debiutas?

U. S.: Kad ir kaip būtų juokinga, bet aš savo, žurnalistės, karjerą pradėjau nuo pačių rimčiausių informacinių laidų – tarkime, „Panoramos“ nacionalinėje televizijoje. Paskui tas žanras po truputį lengvėjo: ėmiau vesti informacinę-pramoginę laidą „Labas rytas, Lietuva“, o štai dabar, matote, neriu į pramogą visu 100 proc.!

A. A.: Man – visiškas debiutas. Iki tol televizijoje buvau matomas tik kaip serialų aktorius arba dalyvaudavau pramoginėse laidose kaip svečias. Pagrindiniai serialai, beje, abu rodomi per LNK, šiuo metu yra „Rimti reikalai“ ir „Man reikia meilės“. Juos režisuoja Džiugas Siaurusaitis ir Balys Latėnas.

– Naujas „Muzikinės kaukės“ sezonas – jau nuo vasario 3-iosios šeštadieniais 19.30 val. per LNK. Ar žiūrėsite?

U. S.: Mano gyvenime buvo visokių etapų. Vienas – kai buvo labai baisu žiūrėti į save, bet paskui supratau, kad tiesiog privalau tai daryti. Labai sveika pamatyti save iš šalies, įsivertinti ir iš klaidų pasimokyti. Kitas etapas – kai į save nebežiūrėdavau, nes norėjosi pastabų ne iš savęs, bet iš šono, iš profesionalų… Dabar? Manau, tikrai žiūrėsime ją su Mariumi, nes, kaip ir sakiau, žiūrėti „Muzikinę kaukę“ jau tapo mūsų šeimos tradicija. Ar priimu kritiką iš vyro lūpų? Priimu iš visų žmonių, kurie man yra svarbūs, nes jie neleptelės kaip internautai komentaruose: „Ai, ta durnė…“ Negana to, Marius yra televizijos profesionalas – laidų režiserius, prodiuseris, jis būtent ir dirba su laidų vedėjais. Be to, jis niekada nepasiduoda emocijoms, o kritiką ir pastabas išsako labai racionaliai ir argumentuotai.

A. A.: Oi, žiūrėsiu ir lauksiu… Jau net kalendoriuje vasario 3-iąją raudonai apsibrėžiau. Bus labai įdomu save stebėti iš šono nauju amplua. Kai stovi gyvai priešais kameras, dalyvius, komisiją – tau pačiam atrodo vienaip, bet labai nekantrauju pamatyti, kaip tas debiutas atrodys nuo sofos, iš žiūrovo pozicijos. Galų gale, ar pirmoje laidoje matysis mano jaudulys?!

Iš ko priimu kritiką? Na, iš šeimos narių, artimų kolegų, kuriais pasitikiu. Visada išklausau jų patarimų. Gal tą savybė – iš akademijos, nes mano kurso vadovas Gintaras Varnas dažnai išsakydavo ryškių ir naudingų pastabų. Taip, manau, ir vyksta tobulėjimas.

K. Polubinskos, LNK, U. Siparės, A. Ašmono asmeninių archyvų nuotr.

– Ši laida – muzikinė. Kiek jums patiems rūpi muzika ir kokia?

U. S.: Mano gyvenime muzika visada buvo, yra ir bus. Iš manęs draugai dažnai juokiasi, kad moku visų dainų tekstus, lyg pati būčiau kokia dainininkė. Turiu tik vieną mažą problemėlę – nepataikau į toną. Kai dainuoju, girdžiu, kad varau pro šoną, bet dėl to labai nesijaudinu: juk nesiruošiu būti dainininke!

Ar dainuoju dukrelei lopšines? Na… Nabar Umytė užmiega su Eltonu Johnu. Jei kažkur važiuojame automobiliu, pasidarome gerą grojaraštį ir abu su vyru dainuojame. Laukiu nesulaukiu, kada ir Uma galės prisijungti.

A. A.: Kadangi daug darbų turiu įvairiuose Lietuvos miestuose, tai daug laiko praleidžiu automobilyje, kur, aišku, galėčiau klausytis muzikos… Tačiau pastebėjau, kad dažniau važiuoju tyloje ir mąstau, svajoju arba kartojuosi tekstą.

Neturiu konkrečios mėgstamos grupės, grojaraščio – muzikos labiau klausausi pagal nuotaiką. Pastaruoju metu, beje, labai pradėjo patikti lietuviška, nes vis daugiau išgirstu įdomių atlikėjų. Kas mano favoritai? „Kamanių šilelis“!

Dainuoti? Na… Jei reikia vaidmeniui – dainuoju, bet nesu labai stiprus vokališkai. Gal net vadinčiau dainavimą savo silpnąja vieta. Kol reikia vaidinti – OK, bet kai ima artėti dainavimo scena – pasikeičiu, visas susikaustau, tampu tarsi ne savimi. Gal dėl to, kad niekada specialiai savo balso nelavinau? Pirmą kartą uždainavau per stojamuosius į LMTA.

K. Polubinskos, LNK, U. Siparės, A. Ašmono asmeninių archyvų nuotr.

– Jei reikėtų save identifikuoti su kokiu nors užsienio ar lietuvių atlikėju pagal judesius, išvaizdą – kas tai būtų?

U. S.: Tarp kitko, pirmoje „Muzikinės kaukės“ laidoje žiūrovai išvys mūsų su Arnu įsikūnijimą į vieną garsią grupę. Manau, bus labiau juokinga nei profesionalu.

Nedrįstu savęs lyginti su niekuo, nes išvis nedainuoju. Mano vaikystėje buvo tokia populiari merginų grupė „Spice Girls“, kuri labai patiko, o kadangi buvau šviesiaplaukė, labiausiai save lyginau su Emma Bunton, nes taip pat ir plaukus rišdavau, ir su basutėmis tokiomis pačiomis platformomis vaikščiodavau.

A. A.: Cha… Laidoje niekas neleidžia rinktis – ten loterija, bet šiaip geras klausimas. Ne vienas žmogus man yra sakęs, kad galėčiau vaidinti dainininką Enrique’ę Iglesias. Kai pasižiūriu jo vaizdo klipus, gal mes tikrai panašūs? Iš antakių?.. Jei rimtai, labai bijau iš visko padaryti parodiją: juk „Muzikinėje kaukėje“ reikia kuo tiksliau įkūnyti žmogų, o ne iš jo pasijuokti. Aš labiau linkęs visus juokinti.

– Ar sutiktumėte dalyvauti „Muzikinėje kaukėje“ ne kaip vedėjai, o kaip laidos žiuri nariai?

U. S.: Visus atlikėjus gerai pažįstu, tad komisijos nare gal ir galėčiau būti. Nors, kalbant apie kompetenciją, nežinau… Dabartinė komisija superinė. Prie ankstesnių žiuri narių prisijungė aktorius Dainius Kazlauskas, tad man labai įdomu klausytis jo patarimų dalyviams.

A. A.: Manau, dar nedrįsčiau kažką aiškinti kitiems: esu tam per jaunas kaip aktorius.

K. Polubinskos, LNK, U. Siparės, A. Ašmono asmeninių archyvų nuotr.

– Prieš savaitę Ugnė atšventė 34-ąjį gimtadienį. Arnui spalį bus 30-imt. Ar mėgstate švęsti savo gimtadienius? Jei kalbėtume apie svajonių šventę – kokia ji būtų?

U. S.: Švęsti aš labai mėgstu. Juokauju, kad atsiverčiu kalendorių ir žiūriu, kokia šiandien diena. Tarkim – Tarptautinė gazuotų gėrimų diena. Kodėl gi jos neatšventus?!

Savo gimtadienio laukti pradedu jau nuo vidurnakčio ir būnu pakilios  nuotaikos iki pat kitos dienos dvyliktos valandos nakties. Ryte atsikeliu, pasidarau kavos ir sakau vyrui, kad štai – mano šventinė, gimtadieninė kava!

Svajonių gimtadienis? Norėčiau surengti didelę šventę, į kurią sukviesčiau visus savo draugus. Kadangi per mano gimtadienį visada būna šalta, smagu būtų tą didelį draugų vakarėlį perkelti ten, kur šilčiau,  tarkim, kur nors į paplūdimį. Geriausia dovana – jei į jį atvyktų visi!

A. A.: Jei atvirai, aš jau labai seniai švenčiau savo gimtadienį taip, kad būtų šventė, svečių… Vis laiko trūksta. Tai per gimtadienį išpuola koks spektaklis ar dar kažkas sutrukdo.

Kadangi artėja 30-imt, norėčiau bent kartą gyvenime pasidovanoti tikrą gimtadienio dovaną – susikviesti draugųus artimuosius, kolegas, su kuriais vis nebūna laiko pabendrauti. Giminės net skųstis pradėjo, kad Arnas visiškai prapuolęs darbuose. Todėl per savo 30-metį norėčiau visus matyti, visiems skirti dėmesio, su visais pabendrauti. Man tai būtų ir geriausia dovana, ir geriausia šventė.

– Ugnės gyvenime jau yra šeima. O Arno? Beje, ar teko aktoriui teatro scenoje, kino ekrane gauti kokių nors šeimos žmogaus vaidmenų?

A. A.: Hmm… Yra vienas spektaklis, vadinasi „Tik suaugusiems“, – apie šeimą, šeimos narių tarpusavio bendravimą, iššūkius. Ten epizodiškai vaidinu ir tėvą, ir sūnų. Pats? Aišku, kad, artėjant tam brandžiam gimtadienio skaičiui, apie šeimą vis dažniau pasvajoju. Nes ir pats labai vertinu laiką, praleistą su artimais žmonėmis.

Kokius vaidmenis man siūlo dažniausiai? Norėčiau pasidžiaugti, kad kol kas – labai įvairius. Netgi tuose dviejuose LNK serialuose, kuriuose šiuo metu vaidinu, mano personažai visiškai skirtingi. „Rimtuose reikaluose“ esu jaunas, šiek tiek korumpuotas kriminalistas, o seriale „Man reikia meilės“ – jaunas, atsipalaidavęs, vėjavaikis bičiukas. Taip pat ir teatre – esu vaidinęs ir labai romantiškų herojų, ir žudikų.

K. Polubinskos, LNK, U. Siparės, A. Ašmono asmeninių archyvų nuotr.

– Ilgą laiką Ugnė buvo „Labas rytas, Lietuva“ vedėja ir į darbą keldavosi ketvirtą valandą ryto. Ar tokio paros režimo pavyktų laikytis Arnui?

U. S.: Kai dirbau „Labame ryte“, šį klausimą žurnalistai man dažnai užduodavo. Iš tiesų man jokio skirtumo, kada keltis. Esu paprastas žmogus: nusistatau žadintuvą ir keliuosi, kada reikia. Tačiau jei galėčiau – miegočiau iki vidurdienio kiekvieną dieną. Dukra? Ačiū Dievui, Uma išmiega visą naktį ir atsikelia tik aštuntą ryte – su ja dėl miego jokių problemų.

A. A.: Kad aktoriai – dideli miegaliai, turbūt daugiau stereotipas. Tikrai pažįstu tokių, kurie mėgsta keltis anksti ryte, pasportuoti. Kalbant apie mane, esu visiškai stereotipinis: mėgstu ilgai vartytis lovoje. Neįsivaizduočiau savęs Ugnės vietoje, nes aštuntą ryto sėdęs į grimuotojos kėdę, būčiau visas užtinęs, užsimiegojęs…

– Abu turite galybę įvairiausių darbų, projektų – kaip nesusipainiojate, kur ir kada turite būti? Gal yra sistema, pagal kurią dėliojate kiekvienos dienos rutiną?

U. S.: Niekada nebuvau išsiblaškiusi, bet pastaruosius penkerius metus tų veiklų labai padaugėjo… Todėl viską rašausi ir labai planuoju, kad nieko nepamirščiau. (Kartais geriau už vyrą žinau ir jo planus.) Taigi, nesu išsiblaškiusi, bet kad visur vėluoju – tai tikrai. Marius į susitikimą ateina prieš 10 minučių, o aš – 10 minučių po sutarto laiko. Laimei, kai gimė Uma, pradėjau taisytis.

A. A.: Negaliu skųstis: šiuo metu mano gyvenime tikrai labai daug darbų. Aišku, kad tuo tik džiaugiuosi, bet vis pamirštu į tą savo darbų kalendorių įtraukti… poilsio dieną. Man vis atrodo, kad ji savaime ateis, o jos kaip nėra, taip nėra. Pasirodo, kad poilsį irgi reikia planuoti. Šito dar mokausi ir žinau: tikrai ateis laikas, kai žmonėms, siūlantiems man darbo per suplanuotą laisvadienį, pasakysiu: sorry, tai mano poilsio diena.

Jei rytoj turėčiau laisvą dieną? Tiesiog labai legaliai nedaryčiau nieko. Atsigulčiau į lovą ir pragulėčiau visą dieną. Tačiau ne… Yra buvę tokių tinginio dienų, kai pirmas 10 minučių viskas gerai, bet paskui imi nerimauti – gal kažką praleidau, gal kažkur šiuo metu turėčiau būti?!

Mačiau beveik visus „Muzikinės kaukės“ sezonus, nes tas projektas man atrodė labai aktorinis.

Beje, apie planavimo kuriozus. Sykį kažkaip susipainiojau ir supratau, kad tą pačią dieną ir tą pačią valandą turiu vaidinti dviejuose spektakliuose. Vienas vyko Nacionaliniame Kauno dramos teatre, o kitas – Kauno kameriniame. Ilgai sukau galvą, kaip viską suderinti. Kadangi į abu bilietai jau buvo išpirkti, laiko pakeisti irgi negalėjau,  sugalvojau planą: vietoj manęs ant dramos teatro „Kaligulos“ scenos stojo pats režisierius Agnius Jankevičius (čia mano vaidmuo buvo antraeilis), o aš tuo metu vaidinau Kameriniame teatre pagrindinį herojų. Kadangi pastarasis spektaklis buvo gryna improvizacija, meldžiau kolegų, kad jie neužsižaistų ir greičiau visi jį pabaigtume. Ačiū Dievui, spėjau. Iš Kamerinio išbėgau greičiau už žiūrovus ir dar spėjau į „Kaligulos“ pabaigą, kur turėjau pasakyti savo žodžius. Dabar linksma prisiminti, bet tąkart buvo labai baisu.

– Esate gražūs, jauni – ar nebijote, kad pikti liežuviai ilgainiui ims lipdyti jus į porą?

U. S.: Jau tie pikti liežuviai manęs seniai nebepiktina. Kartais net smalsu, ką šįkart sugalvos, nes tų liežuvautojų vaizduotė kaskart vis labiau šėlsta. Žmonės šneka, ką jie nori šnekėti. Savo šeimą jau išauklėjau, kad neskaitytų komentarų, o Marius, jo artimieji dėl to visai nesuka galvos. Man patinka legendinis Džordanos Butkutės posakis: „Aš ne doleris, kad visiems patikčiau…“

A. A.: Aišku, kad gali būti ir taip… Žmonės linkę aktorius tapatinti su laidų ar serialų herojais. Dažnai gatvėje mane šaukia Deimantu iš vieno serialo, arba Viktoru – iš kito… Dėl meilės santykių tas pats: jiems atrodo, kad jei seriale myli, tai myli ir gyvenime.

Tegul plaka… Svarbiausia, kad aš pats ir mano artimi žmonės žinotų, kokia yra tiesa.

K. Polubinskos, LNK, U. Siparės, A. Ašmono asmeninių archyvų nuotr.

– Pabaigoje… Ne paslaptis, kad kiekvienas turime daug kaukių. Kai jas visas nusiimate ir liekate patys su savimi – ko tuomet labiausiai trokštate?

U. S.: Man atrodo, esu per daug prasta aktorė, kad daug tų kaukių turėčiau. Kartais, kad ir labai kažką stengiuosi suvaidinti, po penkių minučių ir vėl grįžtu į save.

Ko labiausiai noriu? Neseniai supratau, kad dabar pats geriausias, svarbiausias ir maloniausias laikas – kai būni su šeima. Neseniai vyrui pasakiau, kad mums reikia didesnių namų. Ne todėl, kad senuose nebetelpame, bet dėl to, kad noriu sukviesti į svečius visą giminę ir mums reikia valgomojo stalo, prie kurio tilptų koks 30 žmonių!

A. A.: Tų kaukių mes visi – ne tik aktoriai – turime labai daug. Bendraudami su kiekvienu sutiktu žmogumi užsidedame vis kitokią… Tikruoju savimi gali būti tik tada, kai lieki vienas. Net prie artimiausio žmogaus, manau, dedamės bent jau minimalią kaukę. Koks esu be kaukės? Nežinau… Gal ramus, tylus. Dabar pagalvojau (gal jau už mane kalba artėjanti 30-mečio branda?), koks geras žodis yra „namai“. Namai – kaip fizinė patalpa, namai – kaip kitas žmogus, namai – kaip šeima… Žodžiu, kai lieku pats su savimi, aš noriu grįžti namo.