"Esu labai demokratiška ir beprotiškai savo vaiką mylinti mama", – apie savo keturioliktąjį gimtadienį ką tik minėjusį sūnų Ainių prakalbo dainininkė Vaida Genytė.

Smurtui ir patyčioms – ne!

42 metų dainininkė neslėpė, kad su sūnumi diskutuoja daug ir labai įvairiais, net jai nepriimtinais klausimais, ir apie tai, kas įvyko, bet neturėtų pasikartoti.

"Nenoriu, kad sūnus užsisklęstų savyje, manytų, kad mamai tai nesvarbu, kad ji nesupras, ir ieškotų paguodos kažkur kitur, – neslėpė V.Genytė. – Atvirai bendraujant ir gimsta taisyklės."

Pagarba žmonėms, atsakomybė, griežtas pasisakymas prieš patyčias, tolerancija draugui, vaikui, kitokiam žmogui, supratimas ir suvokimas – tai natūraliai gimusios taisyklės, kurių mokosi Ainius.

"Itin griežtai pasisakome prieš smurtą, patyčias. Mūsų vaikas auga neluptas. Rėkimas, aiškinu vaikui, taip pat smurtas, nors retkarčiais ir nesusilaikydama pakeliu balsą, – prisipažino V.Genytė. – Tačiau viską galima ir reikia išspręsti ramiai, kontroliuojant save, o ne pagautam impulso ir piktų emocijų."

Prie stalo – be telefono

Dar viena svarbi taisyklė – griežtas prioritetas mokslams, namų darbams.

"Draugams skiriamas tam tikras laikas, daugiausia šiuo gyvenimo metu jis turi skirti mokslams, – teigė Vaida. – Darbo dienomis išėjimų pas draugus beveik negali būti. Tam yra penktadienis, šeštadienis. Sekmadienį daugiausia laiko taip pat jis turi skirti mokslui."

Su sūnumi ji kalba ir apie kenksmingus dalykus, sveiką mitybą.  Ainius nelabai mėgsta daržoves, tačiau jo valgiaraštyje traškučiai, saldainiai ir limonadai – didelė retenybė.

"Jis tampa sąmoningas, seniau šiuo klausimu būdavo sunkiau, – šyptelėjo dainininkė ir prisiminė dar vieną griežtą taisyklę. – Prie pietų stalo ar kai kažką veikiame kartu, neturi būti mobiliojo telefono. Laisvalaikiu – prašom, bendrauk. Šiais laikais visiškai drausti IT būtų kvaila."

Nenoriu, kad sūnus užsisklęstų savyje, manytų, kad mamai tai nesvarbu, kad ji nesupras, ir ieškotų paguodos kažkur kitur.

Paauglystė – sudėtingas laikotarpis, keičiasi prioritetai, todėl Vaidai svarbu, kad sūnus su tėvais išsaugotų draugystę.

"Ją prarasti su paaugliu labai lengva, – neslėpė V.Genytė. – Todėl bendraujame ir kalbamės apie viską labai atvirai. Tačiau jis turi išsiugdyti ir laiko, prioritetų vertinimą."

Vaida pripažino, kad sunkiausias "ne" jos sūnui – laiko ribojimas draugams, kai reikia mokytis.

Tačiau Ainius labai supratingas, kai diskutuojama apie alkoholį, narkotikus, tabaką.

Koks nuostabus laikas

"Dabar atrodo, kad auginu visiškai kitą žmogų, tačiau jo prigimtiniai, esminiai dalykai – vidinis intelektas, pagarba, gerumas", – neabejoja Vaida.

Ji supranta, kad paauglystė – didelis virsmas, sudėtingas laikotarpis ir tėvams, ir pačiam sūnui, nes atsiranda naujų pojūčių, dalykų, kurie kelia sumaištį Ainiaus sąmonėje, požiūryje į gyvenimą.

"Pamenu, kai jam buvo 10 metų, Ainius pradėjo bręsti ir prisipažino, kad nedžiugina tie dalykai, kurie džiugino seniau, – V.Genytė suvokė, kad sūnus auga, keičiasi. – Jį nuraminau ir pasakiau, kad netrukus atsiras kitų dalykų, kurie jį labai džiugins, ugdys asmenybę, jis keisis ir atras daug nuostabaus."

Paauglystė – ir nuostabi, ir sunki. Vaida aiškina, kad tai, kas dabar gali atrodyti gyvenimo pabaiga, visiškai kitaip atrodys, kai sūnus sulauks 20 metų.

Tačiau dabar mamai Ainius prisipažįsta: "Mama, kaip gera! Atradau labai daug naujų pojūčių, koks dabar puikus laikas!"

"Svarbiausia, tėvai turi padėti savo vaikams bręsti ir tobulėti", – teigia V.Genytė.