V. RADZEVIČIUS: SAVO FERMOJE JAUČIUOSI KAIP RAMYBĖS UOSTE

Jau sekmadienio vakarą per TV3 startuoja intriguojanti laida „Vytaro ferma“, kurios centre – žurnalisto, keliautojo, gastronomo, o pastaruoju metu dar ir fermerio Vytaro Radzevičiaus bandymas iš miestiečio tapti... kaimiečiu. Prieš dešimtį metų Dzūkijos miškuose įsigijęs sodybą, dabar laidos herojus labai rimtai nusiteikęs plėsti šeimos ūkį, mėginti iš jo išsilaikyti, o savo vykusius ir nevykusius bandymus kas savaitę rodyti žiūrovams.

Vadina save kaimiečiu

Draugiškai patrauktas per dantį, kad su kolega Martynu Starkumi jau apkeliavo visą pasaulį ir daugiau nebeturi kur keliauti, Vytaras purto galvą. „Tai kad ne... Pasaulis didelis ir kuo daugiau keliauji, tuo didesnis jis atrodo. O sodybą Dzūkijoje įsigijau seniai, tik gal pastaruosius dvejus metus čia leidžiu daugiau laiko nei savo namuose Vilniuje“, – aiškina žurnalistas, save pusiau juokais, pusiau rimtai vadinantis kaimiečiu.

Artimiausias kaimynas, sako, gyvenąs maždaug už puskilometrio. Jis irgi turbūt bus atsikraustęs iš miesto – neseniai tapęs kaimiečiu. Tarp tokių naujakurių yra net vienas anglas, IT specialistas, iš lietuviškų miškų per nuotolį vadovaujantis beveik pusšimčio darbuotojų komandai. „Tik niekas čia mūsų naujakuriais ar kaimiečiais nevadina. Nebent mes patys. Vietiniams esame... užeiviai. Aš užeivys (su „y“), mano bičiulis Martynas Starkus, įsikūręs netoliese, irgi užeivys“, – su pakilia gaidele balse porina Vytaras, mėginantis ne tik gyventi Dzūkijoje, bet ir kalbėti dzūkiškai.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Gaidys daro tvarką

Šiuo metu pagrindiniai pašnekovo fermos augintiniai – vištos ir ožiukai. Kol neturėjo gaidžio, vištidėje nebuvo nei tvarkos, nei kiaušinių. „Tik įleidau gaidį, jau po kokių 20 minučių įvyko gamybinis susirinkimas ir vištos ėmė jo klausyti. Dabar kas rytą dedeklės dovanoja po 6–8 kiaušinius, kuriuos be galo mėgsta visa mūsų šeima: žmona, dukra, anūkai“, – pasakoja jis.

Dzūkijos vienkiemyje apsigyvenęs žurnalistas juokauja, kad ne mažiau nei kiaušinius jo anūkai mėgsta pomidorus. Vyresnėliui patinka raudona spalva – skina raudonus, mažėliui labiau prie širdies žalia – nuskabo visus žalius, jiems dar nespėjus sunokti.

Tik niekas čia mūsų naujakuriais ar kaimiečiais nevadina. Nebent mes patys. Vietiniams esame... užeiviai.

Nors Vytaras nelenda į vištų šeiminius reikalus, bet mato, kad jų pulkas po truputį didėja. Gimsta tai vienas, tai kitas naujas gyventojas. Iš pradžių vištos jo nepriima, bet motina gina. Paskui po truputį jis užauga.

„Net be mano pagalbos – kokių nors specialių šildomų lempų ar specialaus pašaro. Nieko ypatingo neperku. Tik rytais einu su arbatos puodeliu žiūrėti, kaip tos vištos elgiasi, ką veikia. Draugams sakau, kad sodyboje turiu atidaręs meditacinį Dzūkijos vištų centrą. Jausmas panašus lyg į akvariumo žuvytes žiūrėtum arba į degančią ugnį“, – pasakoja šeimininkas.

Jo įsitikinimu, posakis „kvailas kaip višta“ nelabai teisingas. Jam vištos atrodo gudrūs sutvėrimai, mat, kai ateina su kibiru maisto, išsyk visos puola trintis prie maitintojo kojų kaip kokie katinai. „Tačiau klauso tik gaidžio. Man belieka su pavydu stebėti, kaip jis garsais ir sparnų mostais vištidėje tvarką reguliuoja“, – pasakoja V. Radzevičius.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Ne ūkis, bet... ferma!

Paklaustas, kodėl jo laidos pavadinime yra žodis „ferma“, nesutrinka. Sako, kad kiekvienas lietuvis, turintis sodybą, jo galva, turi ir ūkį. „Na, o aš per dešimt metų šioje sodyboje jau praaugau ūkio ribas ir įžengiau į fermos stadiją: turiu didžiulį daržą, šiltnamį, dešimtį vištų su gaidžiu, ožiukų porą, šunį. Todėl ir gimė idėja plėsti šeimos ūkį, bandyti iš jo gėrybių kažkaip patiems išsilaikyti, o svarbiausia – viską daryti savo rankomis“, – aiškina naujai užgimęs fermeris.

Kadangi gyvenant ūkiškai visko reikia, Vytaras nori seną daržinę paversti ūkiniu pastatu, kuriame pastatytų ir duonkepę krosnį, ir viryklę. „Kaip man seksis įgyvendinti visas savo idėjas, žiūrovai matys laidoje. Tikrai neslėpsiu, su kokiais iššūkiais susiduriu ir kaip visa tai priima mano šeima. Ji dažnai būna čia, bet vis dėlto didžiąją laiko dalį praleidžia mieste“, – pasakoja fermos šeimininkas.

Atstumai nuo sodybos iki sostinės ar Kauno nedideli – apie 100 su trupučiu kilometrų. „Ne be reikalo Merkinės kraštas nuo seno buvo vadinamas istorine kryžkele, per kurią vedė visi pagrindiniai Lietuvos keliai“, – aiškina vienas garsiausių Lietuvos keliautojų, drauge su bičiuliu M. Starkumi besiblaškantis po pasaulį jau beveik penkiolika metų.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Juokais vadina save mišrūnu

Paklaustas, ar sodyba Merkinės apylinkėse – atsitiktinumas, prisiekia, kad nei seneliai, nei proseneliai čia negyveno. „Jei žiūrėtume pagal įstatymą, Vilnius yra Dzūkijoje, bet dzūkai savęs vilniečiais tikrai nevadina, – filosofuoja jis. – Mano mama – iš Suvalkijos, tėtis – iš Aukštaitijos, bet kadangi mamos mergautinė pavardė yra Žemaitytė, o į visą tą etnografinių regionų kokteilį dar įsimaišiusi ir Dzūkija, – tai aš  toks mišrūnas“, – juokiasi Vytaras.

Pasak jo, vis daugiau lietuvių pastaraisiais metais gamtoje ieško ramybės, atsiskyrėliško gyvenimo pagal gamtos ritmą. Sako, jei nuo pagrindinio vieškelio pasuksi į bet kurį miško keliuką, tikrai atsiremsi į kokią nors sodybą, kurioje gyvens jau ne vietiniai, bet tokie patys kaip jis – užeiviai.

Apie prisvilusius blynus

Vaikystės vasaras Vytaras praleisdavo Pilviškėse, Kupiškyje. Ten matė, kaip dirbami ūkio darbai.

„Dar mažas būdamas pramokau visko – nuo šieno vartymo iki važnyčiojimo. Mano tėtis geologas, bet gerai pamenu, kaip jis statė bazę kažkur prie Molėtų. Aišku, dabar tos statybos labai pasikeitusios. Nepalyginsi su tuo, kas buvo seniau. Tačiau man labai padeda pusbrolis Tomas Radzevičius, išmanantis statybų verslą. Iš jo gaunu daug vertingų patarimų. Man, kaip ir kiekvienam vyrui, besidominčiam meistryste, statybų sritis labai įdomi“, – prisipažįsta jis.

Vytaras nemeluoja sakydamas, kad viską sodyboje daro pats. Kiek gali – dalyvauja, kiek negali – mokosi iš kitų. Todėl valandų valandas galėtų pasakoti apie kuriozines situacijas ir prisvilusius blynus – tik jau ne virtuvėje, bet savo fermoje.

Pirmąjį daržą buvo sukasęs viduryje kiemo, bet greitai suprato, kad ta vieta – tikra saulės kepykla. „Ten beregint viskas išdžiūvo. Teko daržą perkelti į kitą vietą, o taip kruopščiai buvau jį sukasęs“, – apgailestauja jis.

Dar viena klaida, kurios vyras siūlo nedaryti sodybų naujakuriams –  nereikalingi daiktai. Juos dažnai draugai ar pažįstami dovanoja sakydami: „Imk – gal ūkyje prireiks.“ „Neimkite svetimo šlamšto jokiu būdu! Ir savo užteks...“ – juokiasi jis ir prisipažįsta, kad ne vienus metus turėjo dirbti jo utilizatoriumi.

Na, o trečioji klaida, kurią įvardija V. Radzevičius – namo remontas. Iš pradžių bandė išlaikyti jį kuo autentiškesnį, bet dėl patirties stokos pavertė namo sienas tikru pelių rojumi. Teko viską perdaryti iš naujo.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Išmoko mąstyti kūrybiškai

„Kai gyveni sodyboje, nuolat visko nutinka“, – šypsosi pašnekovas. Būna, kad Sidas (šuo) pridaro nemažai rūpesčių. Jam labai rūpi vištos. Neseniai įlindo į vištidę ir sukėlė ten tokį šaršalą, kad gaidys dingo, o viena višta paspruko į mišką – teko ilgai jos ieškoti.

Tokių neįprastų miestiečiams situacijų gyvenant vienkiemyje pasitaiko daug, bet Vytaras jose įžvelgia ir naudos. „Privalai būti kūrybiškas. Juk nuolatos turi galvoti, kaip daryti tą ar aną. Kur atimti, o kur pridėti, – aiškina kaimietis, jau nebegirdintis net gaidžio žadintuvo. – Pirmą sykį jis sugieda ketvirtą valandą ryto, bet nekreipiu dėmesio – miegu toliau ir daugmaž įsivaizduoju, kiek yra valandų.“

Po kelinto gaidžio „skambučio“ Vytaras ritasi iš lovos? „Mokausi gyventi su saule. Atsikėlęs pirmiausia pamaitinu vištas, išginu į ganyklą su elektriniu piemeniu ožiukus, išgeriu arbatos ir imuosi visokių ūkio darbų. Šiuo metu tvarkau sandėlį, o popiet sėsiu prie kompiuterio – dirbsiu savo žurnalistinius darbus. Gulsiu irgi su saulės laida. Jau nebeužsisėdėsiu prie televizoriaus kaip mieste“, – tikina jis.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Prisiruošė atsargų žiemai

Privalai būti kūrybiškas. Juk nuolatos turi galvoti, kaip daryti tą ar aną. Kur atimti, o kur pridėti.

Pasaulio puodų ekspertas juokiasi, kad apsigyvenęs sodyboje turbūt tik druską ir cukrų parduotuvėje perka. Pieną, sviestą, varškę ima iš vietinių žmonių. Žvėrienos gauna iš žmonos brolio – medžiotojo. Žuvies pasigauna Nemune. „Jei skaičiuoti procentais, turbūt būtų 50 ir 50. O kur dar daržas ir viecinės miško gėrybės – grybai, uogos…“ – dzūkuoja Vytaras. Žiemai jis giriasi jau prisišaldęs pilną šaldiklį daržovių, uogų, grybų. Dar keli mėnesiai, ir galės pirmąsyk šulininio raugimo agurkų paragauti. „Šįmet prisidarėme tiek atsargų, kad galėsime drąsiai visą žiemą jomis maitintis“, – džiaugiasi fermos šeimininkas.

Paklaustas, ar šią vasarą nenukamavo uodai, Vytaras sako, kad jų nebuvo daug, užtai širšių – į valias. Teko joms spacialias gaudykles gaminti. Dešimtmetį Dzūkijos miškuose gyvenantis žurnalistas spėja, kad uodų jis jau nebepastebi.

„Sykį filmavau laidai tokį bitininką iš Musteikos kaimo, tai vos spėjau vaikyti nuo savęs uodus. Tam žmogui, matau, keturi didžiausi uodai ant veido tupi, o jis net nereaguoja. Tai gal ir man jau tas pats?!“ – pokštauja Vytaras.

Dar sako, kad nuo uodų jį šikšnosparniai apgina, kurie jais maitinasi: „Turiu net inkilą specialiai šikšnosparniams iškėlęs, tik bėda, kad į jį jau taikosi įsikelti genys.“

Ar į Vytaro fermą retkarčiais užklysta ir laukinių gyvūnų? Kurgi ne. Juk vištos – tikras masalas kiaunėms ir lapėms. Iš pradžių jis užtempė apsauginį tinklą nuo vanagų, paskui bandė kovoti žurnalistinėmis priemonėmis – eidamas gulti prie vištidės pastatydavo Lietuvos radiją, kad tyliai kalbėtų ir baidytų plėšrūnus. Vėliau įsigijo šunį – borderkolį Sidą. Suveikė.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Sodyba – kaip uostas

Paklaustas, kaip dabar bus su jo ir M. Starkaus kelionėmis, trumpam nutyla. „Blaškaisi blaškaisi po pasaulį, o paskui atplauki į savo prieplauką, į savo uostą, kur tokia ramybė...“ – šypsosi jis ir siūlo nebeklausti, kuris iš pasaulio uostų jam paliko didžiausią įspūdį. „Visi to klausia, užtai išsyk žinau atsakymą: Aliaska patinka, dar Australija. Vertinimo kriterijai tie patys: daug laukinės gamtos, nuoširdūs žmonės, nors gyvena toli vienas nuo kito. Kažko panašaus ir aš dabar siekiu.“

Vytaras prisipažįsta, kad palyginimą „prieplauka“ pavartojo ne be reikalo. Šiuo metu keliautojas bando išsilaikyti laivavedžio teises, nes atetyje nori užsiimti dar ir laivyba Nemune.

Renka dzūkiškus receptus

Ar gaminti mėgstantis laidų vedėjas nuo šiol domisi tik dzūkiškais patiekalais? Nebūtinai. Vytarui patinka ir Pietryčių Azijos virtuvė, ir Viduržemio jūros regiono maistas. Juk kiekviena šalis kažką savo turi. Štai Argentinoje, sako, jautienos didkepsniai tiesiog dieviško skonio. „Vis dėlto jūs nesuklydote. Šiuo metu aš renku medžiagą apie dzūkišką virtuvę. Apklausiu senus žmones, kurie čia dar gyvena, ką jie valgo ir valgė seniau. Man patinka vadinamąja maisto archeologija užsiimti – suprasti, kokie šiose apylinkėse buvo skoniai“, – atvirauja jis. Dar priduria, kad per tą smalsumą ir gastronomija jo gyvenime atsirado. „Man visada įdomu pradėti kažką naujo. Gamindavau sau, šeimai, bet kai ėmėme keliauti su Marčiumi, aš buvau atsakingas už maistą. Tada netyčia nufilmavome, kaip kažką gaminau, – taip ir gimė rubrika „Pasaulio puodai“, – apie savo aistrą pasakoja V. Radzevičius.

Paprašytas įvardyti gardžiausią dzūkišką patiekalą, mini grybus – jų prisigrybauja aplinkui sodybą ir gamina įvairiausiais būdais. Kai ūkiniame pastate atsiras duonkepė krosnis – mokysis kepti dzūkiškas bandas. Tai patiekalas iš bulvių tarkių, keptas krosnyje ant kopūsto lapo ir valgomas, anot Vytaro, su daryciniu iš varškės ir greitinės. Sudėtinga bus išrinkti patį geriausią bandos kepimo receptą, nes kiekviena dzūkų šeima turi savąjį.

V. Radzevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Ir ateityje keliaus

Vytaras tikina, kad kelionės iš jo gyvenimo tikrai nedings. „Negalėčiau be jų gyventi. Tai didelė ir svarbi mano gyvenimo dalis. Čia panašiai kaip eržilas arklidėje – stovi stovi, o paskui pradeda kanopomis žiežirbas skelti: taip norisi į trasą vėl išlėkti...“ – juokiasi jis. Kur konkrečiai norėtų lėkti, dar nežino, bet kaip vieną iš krypčių mini Polinezijos salas, mat labai mėgsta nardyti.

Kokį egzotiškiausią patiekalą prisimintų? „Pasaulio puodų“ ir restorano Merkinėje šefui daug ką teko ragauti. Nuo dar pulsuojančios kobros širdies ar pūdytų ančiuvių iki peruietiško delikateso – jūrų kiaulytės ir kengūrienos Australijoje. „Kas mūsų gomuriui atrodo keista, tas vietiniams – visiškai normalu, – sako jis. – Matyt, viskas slypi mūsų galvose, įpročiuose, tradicijose. Iki šiol nieko nesu atsisakęs paragauti, bet kas žino, kokių skonių gyvenimas pasiūlys ateityje? Gal kada teks ir susilaikyti.“

Kam, jei vėl patrauks kelionių vėjai, paliks savo fermą? Pasak Vytaro, kol nėra karvės, arklio – jokių problemų. Vištos turi automatines girdyklas, lesyklas. Sunkiau su ožiukais, kuriuos reikia ryte išginti į ganyklą, vakare – parginti.

Nors nežada atsisakyti kelionių, bet vyras sako vis dažniau pasvajojantis apie karvutę... Ir savo arklį – žemaituką. „Mūsų šeimoje aš esu tas, kuris padebesiais skraido, visokių dalykų prisigalvoja. Gerai, kad žmona mane greitai žemėn nuleidžia… – juokiasi jis. – Tai pasiginčijame, apsižodžiuojame, paskui pasibučiuojame ir vėl gerai.“