Neseniai mirusio dailininko Vytauto Eigirdo darbų paroda, surengta menininko sesers Loretos pastangomis, tapo šio kūrėjo apibendrintu portretu, kurį prisiminimuose nutapė jo buvę kolegos.

Išsiskyrė energija

Nors V.Eigirdo kolegos pastebi, kad jis buvo vienodai stiprus ir tapytojas, ir piešėjas, tačiau pats kūrėjas svarbiausia savo sritimi laikė tapybą, kurioje nesunku apčiuopti Hieronymuso Boscho, Albrechto Diurerio pulsą. "Fantastinis realizmas, kurio siekiu, byloja apie amžių lūžyje nužievintą sielą", – rašė V.Eigirdas.

Anot keramikės Dormantės Penkinski, dar mokydamasis Juozo Naujalio meno mokykloje iš klasės draugų Vytautas išsiskyrė savo didžiule energija, kuri vėliau pulsavo jo raudonose drobėse. Jos radosi, V.Eigirdui renkantis kūrybai biblines temas.

Dirbtuvėje – Biblija

"Brolis labai dažnai skaitė Bibliją – šią visiškai nučiupinėtą knygą radau Vytauto dirbtuvėje po jo mirties", – prisiminė Loreta Eigirdaitė. Kūrėjas ypač pamėgo paskutiniąją Naujojo Testamento knygą – Šv. Jono Apreiškimą ir Ezekielio pranašystes, Apokalipsės, Sodomos miesto siužetus. Tai buvo neišsenkantis dailininko tapybinių vizijų, temos interpretacijų, kūrybos šaltinis. V.Eigirdo siurrealistinių drobių stilizuoti personažai itin dinamiški, veržlūs, dramatiški.

Pasak paties kūrėjo užrašyto teksto, jo darbuose nėra vietos tradiciškai suvokiamam grožiui – drobių rievėse glaudžiasi brutalumas ir viltis, fatališkumas ir logika, formalizmas ir utopija.

Aistringas kūrybos braižas

Žinomas grafikas Romualdas Čarna, apžiūrėjęs parodą, pastebėjo: "Visi jo darbai – tapyti ar piešti – labai sudėtingi kompoziciniu požiūriu. Net ir tolimiausiame drobės ar popieriaus lakšto kamputyje matomos figūros "veikia". Vytautas labai jautė juodos ir baltos spalvų santykį bet kurioje dvispalvėje kompozicijoje, bet kuriame savo aistringame technikos prasme piešinyje."

Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintautas Vaičys patvirtino R.Čarnos nuomonę apie V.Eigirdą kaip apie įvairiapusį kūrėją, gebėjusį vienodai gerai tapyti ir piešti. Tai tapę ypač akivaizdu Antano Samuolio ir daugelyje kitų tapybos plenerų, kuriuose V.Eigirdas noriai dalyvaudavo.

Iššūkis tradicijoms

V.Eigirdo kolega Raimundas Majauskas prisipažino, kad laikė jį moderniu dailininku, tačiau Vytautas jam tvirtino esąs klasikinės tapybos šalininkas.

Menotyrininkas Ignas Kazakevičius pastebi, kad V.Eigirdas, norėdamas įtikinamiau išreikšti mintį, meta iššūkį tradiciniams dailės kanonams, iš standartinės "pakuotės" išlaisvindamas spalvą ir formą. Anot menotyrininko, V.Eigirdas tapo bene vieninteliu tapytoju Lietuvoje, kuris suteikė religinėms tezėms aštrią išraišką. Brutalumas jo paveiksluose dera su manieringumu, o spalva, kaudamasi su forma, dalijasi drobę įtakos zonomis. Šioje koridoje, anot I.Kazakevičiaus, "menininkas sąmoningai siekia nukraujuoti emocijomis". Jo mėgstamiausios spalvos – geltona, juoda, raudona, balta, mėlyna.

Niekur netrūko spalvų

Anot tapytojos Aušros Andziulytės, V.Eigirdas, stebint jį iš šalies, galėjo atrodyti arogantiškas, bet iš tiesų tai buvo šiltas, draugiškas žmogus, kuris galėjo, pavyzdžiui, ankstų plenero rytą pavaišinti visus kolegas paties iškepta kiaušiniene, papasakoti juokingų istorijų.

Būdama šalia mirštančio brolio ligoninėje, sesuo Loreta jį patikino, kad išlikusi jo kūryba – dvi dešimtys didelio formato darbų yra padėti saugiai. Beje, visi jie iki šiol yra dailininko tėvo globoje.

"Kūrybinio kelio pradžioje Vytautas žavėjosi Vincento Van Gogho, o vėliau – Perre-Auguste Renoire'o kūryba, dažnai kartojo pastarojo pasakymą "Gyvenimas – laimės dalykas". Per paskutines Velykas brolis man patikslino tą P.A.Renoire'o mintį, pasakęs, kad gyvenimas tampa laime, kai pražysta naujomis spalvomis", – prisiminė Loreta.

Menininko gyvenime, kaip ir darbuose, niekada netrūko spalvų, o ypač – jų intensyvumo. Tai parodoje simboliškai liudijo ir V.Eigirdo kūrybos derlių tarsi simbolizuojantys raudonšoniai obuoliai, pažirę ant juodos, vienos mėgstamiausių kūrėjo spalvų, staltiesės.

Iš biografijos

Gimė 1957 m. sausio 20 d. Kaune, mirė 2012 m. rugpjūčio 23 d.

1975 m. baigė J.Naujalio vidurinę meno mokyklą, 1983 m. – Dailės institutą Vilniuje.

Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1983 m., o po penkerių metų įstojo į Lietuvos dailininkų sąjungą.

Pomirtinė V.Eigirdo darbų, surinktų iš privačių kolekcijų, paroda buvo surengta Dailininkų sąjungos Kauno skyriuje. Ją itin subtiliai apipavidalino Orlandas Narušis ir Edita Bukėnienė.

Geriausi tapytojo darbai saugomi Lietuvos dailės muziejuje Vilniuje, M.K.Čiurlionio nacionaliniame dailės muziejuje Kaune, privačiose kolekcijose šalyje ir užsienyje.