Velykos – arčiausiai jų esmės

Sigita Mikalauskienė, kultūros renginių organizatorė

Mano vaikystės Velykos buvo ta grynoji šventė. Šokoladinių kinderių, suslapstytų kažkur sode, neieškojome. Sakyčiau, Velykos buvo arčiausiai esmės – labai šeimyniškos, jaukios.

Tais laikais, kaip ir dabar, visi bėgdavo, lėkdavo. Mums, vaikams, – mokykla, pamokos, draugai; tėvams – darbai, o dieną prieš Velykas laikas tarsi sustodavo. Visi labai kokybiškai pasibūdavome kartu.

Ryškiausiai prisimenu, kad Velykų išvakarėse susirinkdavo visa šeima ir margindavo kiaušinius. Dažniausiai – svogūnų lukštais ir žolelėmis. Gyvenome netoli Pažaislio, todėl prieš Velykas miške prisirinkdavome žolyčių kiaušiniams marginti. Mamytė iš pataisų padarydavo gražų lizdelį margučiams dėti.

Kai buvome vyresni, eidavome į mūsų kiemelį ir ant žolės ridendavome margučius. Ši tradicija atsirado gerokai vėliau – kai tėvai susilaukė pirmųjų anūkų iš brolio pusės. Jis už mane dvejais metais vyresnis, jo dukrai dabar – aštuoniolika, o maniškei tik dešimt. Žodžiu, kai atsirado šeimoje mažų vaikų, reikėjo juos edukatyviai užimti, o margučių ristynės kuo puikiausiai tiko.

Sveikinimas: visa Mikalauskų šeima siunčia daug nuoširdžių Velykų linkėjimų. / S. Mikalauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Ir daužynės! Šįmet jau ir mūsų mažoji Miglutė – jai metai ir trys mėnesiai – dauš savo pirmąjį kiaušinį. Kadangi kiaušinius valgo išsijuosusi, nusprendžiau juos dažyti kuo natūralesniais dažais – mėlynuoju kopūstu, ciberžole, kava ir kt. Mačiau socialiniuose tinkluose nuotraukų – labai patiko.

Dieną prieš Velykas laikas tarsi sustodavo. Visi labai kokybiškai pasibūdavome kartu.

Kokį maistą mano tėvai dėdavo ant Velykų stalo? Nelabai pamenu. Užtai, kai su Liudu (operos solistas Liudas Mikalauskas – aut. past.) pradėjome draugauti ir važiuoti pas jo tėvelius į Žemaitiją, labai įstrigo, kad jie per naktį krosnį kūrendavo ir tikrą kugelį kepdavo, – turėjo tokią šventinę kulinarinę tradiciją.

Kai susipažinau su Liudu, pradėjau dalyvauti ir Velyknakčio apeigose. Pažaislio vienuolyne būdavo labai gražios apeigos, visą naktį kieme kūrendavosi laužas ir netgi pamenu, kaip vieną kartą, pamaldoms pasibaigus jau gerokai po vidurnakčio, vienuolės mus abu pakvietė pas save prie stalo švęsti Velykų. Visiems laikams išliko vaizdas, kaip vienuolės, kurios per gavėnią laikėsi tikro pasninko, mėgaujasi mėsos kąsneliu. Tą naktį supratau, ką reiškia išlaukti, išbūti, o paskui švęsti.

Kartu: anot Sigitos, šventėje svarbiausias laikas drauge – tiek ruošiantis, tiek švenčiant. / S. Mikalauskienės asmeninio archyvo nuotr.

Ieškodama Velykų nuotraukų pastebėjau, kad akimirkų iš jų šventimo labai sunku rasti. Kaip ir iš Kalėdų ar Kūčių. Ėmiau galvoti, kodėl. Turbūt tos šventės yra metas, kai visi šeimos nariai padeda telefonus į šalį ir mėgaujasi bendryste, leidžia laiką kartu.

Iki šių dienų tęsiame susibėgimo tradiciją su broliu, jo šeima, tėveliais. Tai darome ne tik per didžiąsias metų šventes, bet ir per Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją. Tokių smagių susitikimų iniciatoriai visuomet būna mano tėveliai. Esu jiems be galo dėkinga, kad net ir užaugę nenutolome vieni nuo kitų.

Giminiškumo mūsų kartoje buvo labai daug

Virginija Kochanskytė, aktorė, Klaipėdos universiteto docentė

Kai pagalvoju apie savo vaikystės Velykas, prieš akis iškyla labai daug šviesos ir saulės. Tiesiog saulėti prisiminimai!

Pirmiausia šeštadienį mama tvarko visus kambarius, keičia patalynę. Viską plauna, šveičia, švarina, blizgina, įskaitant ir langus, o mes su Antanuku, mano broliu, jai padedame.

Tada mamytė ruošia valgius Velykų stalui, o mums su broliu duoda dažyti kiaušinius. Atmintyje išliko, kad tie lako pagrindu pagaminti dažai labai smirdi. Mes paišome su jais ant kiaušinių ir, aišku, išsidažome pirštukus. Kartais kiaušinius dažome su svogūnų lukštais ir žolelėmis.

Mano vaikystėje Šv. Velykos prasidėdavo nuo Verbų sekmadienio ryto, kai mama, sugrįžusi iš bažnyčios ir pakėlusi antklodę su pašventinta verba – natūralia kadagio šakele – per kojeles man ir broliukui švelniai perbraukdavo sakydama: „Verba plaka, ne aš plaku!“ Tada nuskambėdavo jos juokas, o jam pavymui – ir mūsų, nes verba padukus labai kutendavo.

Trijulė: pavasaris širdis gyvenimui kelia – Virginija su broliu Antanu ir mamyte Elžbieta. / V. Kochanskytės asmeninio archyvo nuotr.

Kai ateidavo Velykų rytas, mama gražiai padekoruodavo stalą. Būdavo ir šventinė staltiesė, ir lėkštutės, ir servetėlės, ir visi stalo įrankiai. Ji mėgo estetiką, todėl mūsų Velykų stalas visada atrodė dvariškai, aristokratiškai. Būtinai pamerkdavo iš bažnyčios parsineštą šventintą verbą.

Atmintyje išlikusi bendra malda, visiems giminaičiams susiėmus už rankų, ir susikaupimas, visų buvimas vienyje, pasidžiaugimas vienas kitu. Štai taip meilė buvo į mus, vaikus, įdaiginama – tiesiog senelių, mamos, dėdžių, tetų pavyzdžiu. To giminiškumo, bendruomeniškumo mūsų kartoje tikrai buvo labai daug.

Dar pamenu, kad naktį arba ryte mama važiuodavo į bažnyčią. Tik mūsų su broliu į tą Velykų maldos slėpinį kažkodėl neįtraukdavo. Laikai buvo tokie, kad savo tikėjimą reikėjo slėpti… Atmintyje išlikęs vaizdas: vežimas, pakinkyti arkliai ir suaugusieji išdarda. Senelis su močiute (kol dar buvo gyvi), mano mama, jos sesuo.

Paskui, kai seneliai iškeliavo anapilin, Velykas švęsdavome jau mano mamos namuose arba pas jos seserį, kuri gyveno šalia, už tvoros. Visi Kaune, Jonavos gatvėje.

Atmintyje išlikusi bendra malda, visiems giminaičiams susiėmus už rankų, ir susikaupimas, visų buvimas vienyje, pasidžiaugimas vienas kitu.

Kas įstrigo? Gražus, saulėtas, nuotaikingas kiaušinių daužymas ir ridenimas. Turėjome tam skirtus medinius lovelius, tai pavalgę visi sugužėdavome į kiemą. O ten – viskas žydi, žaliuoja… Tikrai nėra jokio šalčio, kaip dabartiniais laikais kartais būna. Žaisminga, pakili nuotaika – juk Prisikėlimas! Nuo tos suaugusiųjų nuotaikos ir mums, vaikams, džiugesys pareidavo. O dar kai dėdė kieme akordeonu užgrodavo! Visi dainuodavome, visa mūsų giminė buvo daininga, bet mano mamytės balsas – iš visų pats gražiausias.

Vaikai, suaugusiųjų paprašyti, eilėraštukus deklamuodavo. Diedukas kieme sūpynes dideles buvo padaręs, tai supdavomės aukštai aukštai…

Ar eidavome per namus prašydami kiaušinių? Mes, vaikai, ne. Tačiau pamenu, kad per Velykas į mūsų namus ateidavo tokie piligrimai ar ubagai – nepamenu, kaip juos vadindavome. Močiutė su jais maistu dalydavosi. Atėję pas ją į virtuvę tie žmonės gaudavo iš anksto suruoštą lauknešėlį, kuriame buvo ir sūris, ir duonytė, ir dar kažkas gardaus. Mums, vaikams, įdomu būdavo juos pasekti, tai matydavome, kaip tie piligrimai keliauja nuo vienų namų prie kitų.

Kaip pasitinkame Velykas dabar? Kol mūsų su Arūnu tėveliai dar buvo gyvi (vyro – tėvelis, mano – mamytė), visi kartu draugaudavome Klaipėdoje, mudviejų su Arūnu namuose. Prie stalo sėsdavome su malda, prisimindavome visų išėjusiųjų vardus, kviesdavome jų vėles pasivaišinti kartu.

Nuo to laiko, kai mūsų abiejų brangiausieji išėjo Amžinosios šviesos keliu, širdį prie širdies glaudžiame Arūno dukterėčios Dianos ir jos vyro Sauliaus namuose Marijampolėje.