Buvęs Lietuvos karinių jūrų pajėgų medicinos tarnybos vadovas Šarūnas Kasmauskas egzotišką sapną pavertė gyvenimo tikslu. Žemaitijoje didžiausią Europoje japonišką parką kuriantis vyras tiki, kad senatvėje pavėsį jam teiks išsikerojusios sakuros.

Perskaitė savo ateitį

„Parko viziją susapnavau prieš 15 metų, dar dirbdamas laivyne. Mačiau save, senolį, sėdintį tarp šniokščiančių krioklių. Kai japonai jau buvo parengę parko projektą ir reikalai pajudėjo, žmona Asta paklausė: „Ar atsimeni tą sapną?“ Nieko nepamiršau“, – šypsojosi Š.Kasmauskas.

 „Viskas yra užkoduota. Žinome savo ateitį, tik dažniausiai nemokame jos perskaityti. Mintis neateina šiaip sau. Visgi tavo paties reikalas – imtis ją įgyvendinti, ar nuleisti rankas nė nepabandžius“, – filosofavo verslininku tapęs medikas.

Su darbu laivyne Š.Kasmauskui nebuvo sunku atsisveikinti: „Ten pradėjau nuo nulio. Kuri, mokaisi, tačiau ateina momentas, kai tampa neįdomu – atrodo, nebejudi į priekį. Manau, kad nuo šiol man tai negresia. Baigus kurti parką prasidės kitas etapas. Noriu, kad čia niekad nestigtų gyvybės, įdomių renginių.“

Slėnis – didžiausias vaikas

Tris dukteris turintis Š.Kasmauskas Kretingos rajone, Mažučių kaime, kuriamą japonišką parką šypsodamasis vadina savo sūnumi. „Kai galvoji apie savo vaiką, juk neskaičiuoji. Čia lygiai tas pats, – verslininkas šypsena atrėmė klausimą apie investicijas 16 hektarų plotą užimančiose valdose. – Iš pradžių norėjosi kažko mažesnio, bet yra, kaip yra.“

„Sūnus“ jau du vardus. „Ž“ raidės neištariantys japonai padiktavo pavadinimą „Madzučiai“, o Š.Kasmauskas savo kūrinį pakrikštijo Dainuojančių akmenų slėniu.
Būstą Palangoje turinti šeima po truputį rengiasi persikraustyti į Žemaitijos glūdumą. „Juk reikia gyventi su savo vaikais“, – paaiškino vyras.

Japoniją pažįsta iš albumų

Š.Kasmauskas nė kiek nesijaudina, kad jam dar neteko aplankyti Tekančios saulės šalies. „Japoniją susikursiu čia“, – užtikrino jis.   Į Tolimuosius Rytus verslininkas galbūt susirengs kitą žiemą – kad savo akimis pamatytų tradicines japoniškas pirtis, kurias pats planuoja statyti. Lankys ir įspūdingus sodus, kuriuos kol kas regėjo tik ilgamečio Palangos botanikos parko direktoriaus Antano Sebecko paskolintuose albumuose ar žiūrėdamas filmus.

Mokytojui rašė ranka

Kuriamame parke plušantiems darbininkams vadovauja Hajime Watanabe, į kurį jo pavaldiniai ir pats Š.Kasmauskas pagarbiai kreipiasi Mokytoju.

Lietuvio ir solidaus amžiaus japono pažintis užsimezgė keistokomis aplinkybėmis. Gavęs H.Watanabe adresą iš tautiečio, kuris Tolimuosiuose Rytuose mokėsi landšafto kūrimo paslapčių, verslininkas išsiuntė ranka rašytą laišką ir paties pabraižytą eskizą.
Lietuvio entuziazmas landšafto architektui, matyt, padarė įspūdį – jau po dviejų savaičių japonas su visa savo delegacija atvyko apsidairyti į žiemos šalčių sukaustytą Mažučių kaimą.

Suprasti vieniems kitus – nesunku

Sukirtus rankomis praėjusį lapkritį prasidėjo darbai – merkiant lietui ir košiant žvarbiems vėjams. „Sunku buvo patikėti tuo, ką matai: japonai iki pusės murkdosi purve, bet šypsosi ir juokauja“, – žavėjosi svetimšaliu būdu Š.Kasmauskas.
Japonai parke pastatytuose vagonėliuose kasdien randa laiko tradicinėms arbatos gėrimo ceremonijoms. Pietūs – irgi šventas reikalas. Vyrų skrandžiais rūpinasi Mokytojo H.Watanabe sesuo.

Mažučių ir aplinkinių kaimų gyventojai susidomėję stebi egzotiškas permainas. „Draugaujame. Žmonės, esant reikalui, visada pasiryžę padėti“, – tvirtino Š.Kasmauskas.

Japonai ir  žemaičiai randa bendrą kalbą. „Nuostabu, bet žmonės vieni kitus supranta. Bendravimas – žymiai paprastesnis dalykas, nei kartais galvojame. Galima kalbėtis ne tik žodžiais, bet ir mintimis, akimis“, – šypsojosi parko savininkas.