„Tikrai susidaro įspūdis, kad dvi šalies pusės gyvena absoliučiai skirtinguose burbuluose, kurie neturi jokių sąlyčio taškų“, – apie politinę JAV visuomenės poliarizaciją, su kuria teko susidurti persikėlus gyventi ir dirbti už Atlanto, pasakoja LRT žurnalistas Augustinas Šemelis. Jis mėgina prisitaikyti prie pokyčių ir pasakoja apie dinamišką Vašingtono žurnalistų kasdienybę.

Apsišarvuoti kantrybe

LRT žurnalistas A. Šemelis į JAV atvyko prieš beveik du mėnesius ir iš karto susidūrė su Jungtinių Valstijų biurokratinės sistemos mašina. „Esame pratę laisvai judėti Šengeno zonoje tarp ES šalių. Jeigu persikraustai iš vienos šalies į kitą, viskas vyksta automatiškai, net per daug negalvoji, kad esi kitoje šalyje, o čia yra įvairiausių reikalavimų“, – sako jis.

„Pavyzdžiui, vis dar iki galo nesuprantu, kodėl ES piliečių vairuotojų pažymėjimai čia nepripažįstami. Priklausomai nuo valstijos, yra duodami keli mėnesiai, o Vašingtono Kolumbijos apygardoje tau duoda mėnesį, kad įsigytum vietinį amerikietišką vairuotojo pažymėjimą. Kad jį įsigytum, reikia išlaikyti testus, nors kelių eismo taisyklės iš esmės yra tokios pat kaip ir Europoje“, – pirmąja patirtimi dalijasi jis.

Reikia gauti ir įvairių socialinio draudimo numerių, o po pandemijos socialinio draudimo tarnyba turi per mažai darbuotojų, tad tenka laukti didžiulėse eilėse. Kalbėdamas iš žiniasklaidos perspektyvos, A.Šemelis priduria, kad ilgai užtrunka gauti akreditacijas. „Lietuvoje turbūt visi žurnalistai yra pripratę visas akreditacijas gauti gana greitai. Tačiau čia yra tūkstančiai žurnalistų iš viso pasaulio. Vašingtone kiekvienai institucijai, Baltiesiems rūmams, įvairiems departamentams reikia atskiros akreditacijos“, – pasakoja jis.

Šaukimo varžybos

Norint Vašingtone įsikurti kaip žiniasklaidos atstovui, tikrai reikia bent kelių mėnesių. A. Šemelis dar laukia Kongreso akreditacijos, bet jau gavo leidimą lankytis Baltuosiuose rūmuose. Žurnalistui pavyko dalyvauti keliose čia vykusiose spaudos konferencijose – patirtis išties įspūdinga. Spaudos konferencijos vyksta kiekvieną dieną, jos trunka apie valandą, prezidento spaudos sekretorė bendrauja su žurnalistais ir atsakinėja į jų klausimus.

Žurnalistų tokiose spaudos konferencijose – marios. Pusė iš jų yra iš nacionalinės žiniasklaidos, jie atstovauja tokiems leidiniams kaip „Washington post“, „New York Times“, CNN. Vietos jiems rezervuotos pirmosiose eilėse, jie taip pat pirmieji sulaukia JAV prezidento spaudos sekretorės leidimo užduoti klausimus.

„Po pusvalandžio pereinama prie užsienio valstybių spaudos atstovų. Praėjusią savaitę tris kartus sėdėjau pakėlęs ranką, bet manęs taip ir nepakvietė užduoti klausimo. Bandysiu ir toliau atkakliai siekti, kad galėčiau ir Baltuosiuose rūmuose užduoti Lietuvai aktualų klausimą“, – tikina A.Šemelis.

Konkurencija tarp žurnalistų – kaip filmuose. „Iš tikrųjų, keliasdešimt žurnalistų vienu metu kelia ranką, bando atkreipti spaudos sekretorės dėmesį, kažkaip sušukti, aktyviau mojuoti ranka. Kiti, būna, netenka kantrybės – spaudos sekretorei leidus kokiam nors žurnalistui užduoti klausimą, kitas rėkia, kad turi panašų ir labai svarbų klausimą, tačiau spaudos sekretorė tik atsako, kad kiekvienas turi sulaukti savo eilės“, – pasakoja LRT atstovas JAV.

„Man dar neteko dalyvauti spaudos renginiuose, kur pats JAV prezidentas pasirodo, tačiau teko bendrauti su kolegomis žurnalistais, kurie dalyvauja: ten tikrai vyksta visiškos šaukimo varžybos – kiekvienas bando atkreipti prezidento dėmesį šūksniais. Paprasčiausias prezidento „taip“ ar „ne“ gali paveikti finansų rinkas, gali pakoreguoti kitų valstybių užsienio politiką – turbūt tai galingiausias „taip“ arba „ne“ pasaulyje. Kartais jis sureaguoja ir tada neplanuotai visame pasaulyje atsiranda antraščių“, – tęsia žurnalistas.

Bendruomenės jėga

Atvykus į svečią šalį svarbu megzti naujus kontaktus. Tai A.Šemeliui padeda daryti ten daugybę metų gyvenantys lietuviai. Nors žurnalistas visada žinojo, kad ši bendruomenė JAV yra labai aktyvi, buvo nustebintas, kokias gilias šaknis ir tradicijas ji turi.

„Pavyzdžiui, čia, Vašingtono rajone Džordžtaune, paskutinį mėnesio sekmadienį vienoje bažnyčioje jau daug metų renkasi lietuvių bendruomenė. Ten sutikau daugybę lietuvių, kurie čia gimę, kurių protėviai yra atvykę per pirmąją emigracijos bangą, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, arba yra Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių palikuonys“, – pasakoja žurnalistas.

„Tenka sutikti ir žmonių, kurie dirba dabartiniams kongreso nariams, kurie lietuviškai jau nešneka, bet prisimena, kad jų seneliai kalbėjo lietuviškai. Kongrese jie vis dar bando kelti su Lietuva susijusius klausimus – net ir šios vasaros pradžioje, kai buvo kilusi Kaliningrado krizė“, – priduria jis.

Be kontaktų, kuriuos atrasti padeda lietuvių bendruomenės nariai, Vašingtone yra daugybė analitikos centrų. „Galybė politologų, ekspertų, universitetų profesorių. Vienam žurnalistui turbūt kelerių metų neužtektų su visais pabendrauti. Tik užtrunka jų paieška, kelias dienas derinami kokie nors interviu, Lietuvoje tai vyksta greičiau“, – neslepia žurnalistas.

Vejantis Vilniaus laiką

A. Šemelis prisipažįsta, kad nebuvo labai lengva priimti sprendimą keltis už Atlanto, nes žinojo, kad darbo pobūdis bus kitoks nei Lietuvoje.

„Lietuvoje dirbi su komanda, visada esi redakcijoje su kolegomis, kurie gali tau pasiūlyti pagalbą, yra techninė komanda, operatoriai. Čia esi vienas – viską turi daryti pats: filmuoti, organizuotis transportą, kai reikia važiuoti į interviu, pačiam apdoroti vaizdo medžiagą, ją siųsti, dažnai priimti redakcinius sprendimus, nes kolegos pasiekiami tik per interneto ryšį ir yra didžiulis laiko skirtumas. Izoliacija jaučiasi, o darbo yra daug – televizijos, radijo platformoms, reikia rašyti straipsnius portalui“, – pasakoja jis.

Iš pradžių didžiausias iššūkis atrodė laiko skirtumas – Vašingtone laikas  skiriasi septyniomis valandomis, o rengiant žinių reportažus „Panoramai“ svarbi kiekviena minutė.

„Lietuvoje turi visą dieną pasirengti reportažui. Vašingtono laiku „Panorama“ rodoma 13.30 val., todėl, norint parengti reportažą iš tos pačios dienos įvykių, reikia pradėti dirbti iš vakaro, bet iš vakaro dažnai nepavyksta, nes turi sekti įvykius, o dienos įvykiai prasideda kitą rytą. Reikia labai sparčiai suktis, pradėti darbus 5–6 val. ryto, ieškoti pašnekovų, kurie galbūt sutiktų duoti interviu labai anksti ryte, kad vėliausiai 12.30 val. galėtum siųsti vaizdo medžiagą“, – pakitusia darbo specifika dalijasi A.Šemelis.

Jei rengia reportažą laidai „Labas rytas, Lietuva“, tenka nemažai panaktinėti. „Darbo valandos tapo visiškai nestandartinės, tačiau prie to per kelis mėnesius pradedu įprasti. Viskas labai dinamiška, atvažiuodamas žinojau, kad bus mažiau miego, nes, atsikėlus labai anksti, Lietuvoje jau yra įsibėgėjusi diena – reikia prie to prisiderinti“, – atvirauja jis.

Milžiniški skirtumai

A.Šemelį daug metų domino JAV politika, jis sako jaučiantis didelę atsakomybę Lietuvos auditorijai perteikti, kas vyksta tokioje didžiulėje ir svarbioje šalyje. Dėl šios priežasties stebint kultūrinius skirtumus jam, ko gero, įdomiausia matyti radikaliai skirtingus žmones ir išgirsti jų nuomones.

Vyksta visiškos šaukimo varžybos – kiekvienas bando atkreipti prezidento dėmesį šūksniais.

„Net ir viename Jungtinių Valstijų kampe, tarp Vašingtono ir tokių valstijų kaip Pensilvanija ir Ohajas, žmonės yra absoliučiai skirtingi. Teko pakeliauti rengiant reportažus apie vidurio kadencijos rinkimus“, – pasakoja A.Šemelis.

„Tikriausiai visose sostinėse ir čia, Vašingtone, apima jausmas, kad žmonės gyvena kaip burbule. Čia dauguma žmonių, su kuriais tenka kalbėtis, palaiko Demokratų partiją, kairiuosius, kalba apie žmogaus teises, įvairias pažangias temas. Gatvėse bėgioja, sportuoja, sėdi kavinėse, matyti, kad čia gyvena labai pasiturintys“, – dalijasi žurnalistas.

Tačiau, nuvažiavus į Pensilvanijos pietvakarių pusę arba Ohajo valstijos rytinę pusę, matyti tokie patys kaimai kaip ir Europos regione, kuriam priklauso Lietuva. „Ten matai medines trobeles, vietiniai labai konservatyvūs. Tiek jų nuomonė politiniais, socialiniais klausimais, tiek atmosfera labai primena Lietuvą ir mūsų regioną“, – pastebi A.Šemelis.

Šiuo metu daug kalbama apie susipriešinimą ir įkaitusią politinę JAV atmosferą. A.Šemelis sako, kad tai, ką kalba niujorkiečiai ar Vašingtono gvventojai, skiriasi kaip diena ir naktis, palyginti su tuo, ką teko girdėti Pensilvanijoje ar Ohajuje.

Nuėjęs į kaimo degalinę, gali nusipirkti plakatų su necenzūriniais žodžiais, skirtais prezidentui.

„Ohajuje pamatysi plakatų apie tai, kaip vietos žmonės nemėgsta prezidento Joe Bideno, apie teisę į ginklus. Kaimo degalinėje gali nusipirkti plakatų su necenzūriniais žodžiais, skirtais prezidentui. Mes turbūt Lietuvoje ir savo regione nerasime pardavinėjamų plakatų, keikiančių dabartinę šalies valdžią, o čia, pasivažinėjęs po provincijos miestelius, pakankamai dažnai pamatysi ant namo kabančią vėliavą, kuria velniop siunčiamas J.Bidenas“, – nuostabos neslepia A.Šemelis.

Kanalų partinė ištikimybė

Kaip žurnalistui, jam labai įdomu stebėti žiniasklaidą. Dauguma Lietuvos ir Europos žiniasklaidos priemonių kritikuoja visas partijas, sekama, kas vyksta, ir informuojama – norima pasiekti kuo platesnę auditoriją.

„JAV yra televizijos kanalas „FOX news“, kuriame situacija nušviečiama taip, kad viskas, ką daro respublikonai, dešinieji yra gerai, o viskas, ką daro demokratai ir kairieji, yra netgi pražūtinga, kelia pavojų šiai šaliai. Visiškai atvirkščiai situacija atrodo įsijungus kanalą MSNBC – ten viskas, ką daro respublikonai, yra pražūtinga. Nesvarbu, jeigu viena ar kita partija padaro ką nors tikrai kritikuotino, vienas ar kitas kanalas ras būdų, kaip „užsukti“ tą įvykį, kad jų remiama partija neatrodytų blogai“, – dalijasi žurnalistas.

„Tikrai susidaro įspūdis, kad dvi šalies pusės gyvena absoliučiai skirtinguose burbuluose, kurie neturi jokių sąlyčio taškų. Tos pusės nesikalba viena su kita ir, atrodo, kartais netgi pradeda viena kitos nekęsti. Nors dabar, ypač per pandemiją, Europoje taip pat išaugo politinė poliarizacija, bet ji nė iš tolo neprimena to, kas šiuo metu vyksta Jungtinėse Valstijose“, – teigia A.Šemelis.