ŽVAIGŽDŽIŲ FOTOGRAFĖ L. GELEŽĖ: DAINININKAI MANĘS NESIVARŽYDAVO

,,Turbūt buvau vienintelė, kuri galėdavo drąsiai eiti į užkulisius pas bet kurį dainininką“, – prisimena ilgametė žvaigždžių fotografė Laima Geležė. Savo archyvuose sukaupusi tūkstančius fotografijų, ji pristato neeilinę parodą „Žvaigždės (NE) pro rakto skylutę“. Joje – niekur nematyti Lietuvos estrados legendų kadrai.

Nurimus parodos atidarymo šurmuliui, L. Geležė pasidalino prisiminimais apie darbą užkulisiuose, bičiulystes su žymiais Lietuvos žmonėmis bei laikus, kai norėdami patekti į fotografės studiją, žmonės eilėje laukdavo porą mėnesių.

– Prieš 24 metus organizavote parodą „Žvaigždės pro rakto skylutę“. Kaip ji siejasi su naujausia paroda?

– Parodoje, kurią rengiau prieš 24 metus, būta kur kas drąsesnių, atviresnių fotografijų. Buvo kiti laikai – nereikėdavo nuotraukų nei labai derinti, nei atsiklausti, ar galima jas panaudoti. Naujausioje parodoje atsidūrė ,,nekaltos“, ne tokios drąsios fotografijos. Pavadinau ją „Žvaigždės (NE) ne pro rakto skylutę“, nes nė viena parodos nuotrauka nebuvo nufotografuota slapčia. Visos jos užfiksuotos viešoje erdvėje arba užkulisiuose, kai pats žmogus atsisuko, papozavo.

– Esate užfiksavusi tūkstančius kadrų. Kaip atrinkote nuotraukas parodai? Kokios pramogų pasaulio legendos įamžintos parodos fotografijose?

– Dauguma parodos fotografijų buvo užfiksuotos Palangos šlagerių festivalyje, kurį fotografavau net keturiolika metų. Tad daugiausia jose įamžinti garsūs Lietuvos dainininkai, nors yra ir aktorių, sportininkų. Nusprendžiau susikoncentruoti būtent į festivalį ir bent taip susiaurinti nuotraukų atrankos lauką. Iš trijų tūkstančių fotografijų atrinkau septynis šimtus, vėliau – septyniasdešimt nuotraukų, kurios ir atsidūrė parodoje. Atidarymo vakaro metu susirinkusieji galėjo išvysti ir daugiau fotografijų, kurios keitėsi ekrane. Parodoje yra ir senesnių nuotraukų – jose užfiksuoti žymūs žmonės, kurių šiandien šiame pasaulyje jau nebėra.

Atranką vykdyti buvo išties sunku, tai man užtruko apie tris mėnesius. Rodos, štai nuostabi ant scenos dainuojančio atlikėjo fotografija, bet yra ir kita, dar įdomesnė, kur jis pozuoja užkulisiuose, ir dar trečia, kai jis buvo užfiksuotas netikėtai. Kurią pasirinkti? Vykdant atranką, sužaidė ir simpatijos tam tikriems atlikėjams. Su vienais dainininkais aš daugiau bendrauju, jaučiu jiems sentimentus, tad jų fotografijos ir atsidūrė parodoje. Teko vykdyti tokias atrankas, nes tiesiog neįmanoma išeksponuoti visų per tiek metų mano užfiksuotų fotografijų. Tad juokauju – gal laukia dar viena paroda?

Esu fotografavusi daugybę estrados dainininkų – ir ant scenos, ir užkulisiuose, ir kompaktinių diskų viršeliams. Tad parodos fotografijose galima išvysti Kastytį Kerbedį, Rytį Ciciną, Edmundą Kučinską, Romą Bubnelį, Rolandą Petrikį, Birutę ir Andželiką Petrikytes, Simoną Donskovą, Eveliną Sašenko, Giuliją, Ireną Ašakaitę ir Rūtą Morozovaitę, Rūtą Ščiogolevaitę, Romą Mačiulytę, Egidijų Sipavičių, Stepą Janušką, Tikrąją Išdykėlę, a. a. Janiną Miščiukaitę ir daugelį kitų. Dalis šių atlikėjų ant scenos lipo ir parodos atidarymo metu. Tad susirinkusieji jautėsi kaip tikrame legendų koncerte.

Filtras: iš 3 tūkst. fotografijų parodai atrinkta 70. Atranką lėmė ir simpatijos tam tikriems atlikėjams. „Su vienais dainininkais aš daugiau bendrauju, tad jų fotografijos ir atsidūrė parodoje“, – sako L. Geležė. / L. Geležės nuotr.

– Kokių įdomiausių, netikėčiausių situacijų yra pasitaikę ilgus metus fotografuojant Lietuvos žvaigždes? Galbūt yra tekę užfiksuoti išties netikėtų kadrų ar net su kuo nors susipykti?

– Susipykti neteko, kadangi aš nesistengiau atlikėjų užklupti nepasiruošusių ir negaudžiau kompromituojančių kadrų. Mano tikslas nebuvo slapta dainininkus kaip nors negražiai nufotografuoti, taip iš jų pasišaipant. Todėl visada perspėdavau, kad ateinu, elgdavausi pagarbiai. Netgi a. a. Stasys Povilaitis yra pasakęs, kad aš esu vienintelė fotografė, kuri atsiklausia, ar gali užfiksuoti kadrą.

Dauguma parodos fotografijų buvo užfiksuotos Palangos šlagerių festivalyje, kurį fotografavau net keturiolika metų.

Dainininkų kartais netgi klausdavau, ar galiu šitą fotografiją kur nors panaudoti. Tai yra normalu – juk nė vienas nenorime, kad nepatinkanti mūsų fotografija būtų kur nors paviešinta. O žinomiems žmonėms, kuriuos visi atpažįsta, tai yra ypatingai svarbu. Tad neturiu tikslo viešinti kokių nors labai pikantiškų kadrų.

Užkulisiuose išties būdavo linksma, atlikėjai mėgdavo pajuokauti. Būdavo, vyrui vietoje 46 dydžio bato kas nors padeda moterišką batelį. Reikia lipti į sceną, bato nėra. Arba pieštuku juokais atlikėjui kas nors paryškindavo ne antakius, o apvedžiodavo lūpas. Pati esu vieną dainininkę užkulisiuose išgelbėjusi. Prieš pat jai einant į sceną žiūriu – sijono kraštas pasikėlęs ir sukištas į kelnaites. Tad paskutinę akimirką sijoną timptelėjau žemyn.

– Jus pažinodami ir žinodami, kad esate etiška fotografė, atlikėjai tikriausiai prie jūsų laisviau jausdavosi, atsipalaiduodavo?

– Taip, jie manęs visiškai nesivaržydavo. Nenoriu girtis, bet tais laikais turbūt buvau vienintelė fotografė, kuri galėdavo drąsiai eiti į užkulisius pas bet kurį dainininką. Dažnai būdavo, kad Kauno sporto halėje vykstant renginiui, aš buvau vienintelė akredituota fotografė, kuri galėdavo fotografuoti užkulisiuose. Atlikėjai jausdavosi laisvai, nes žinodavo, kad aš niekur nepaviešinsiu kokių nors kompromituojančių nuotraukų. Stengdavausi kiekvieną nufotografuoti gražiai, taip, kad patiktų.

Smagu: dalis fotografijose matomų atlikėjų parodos atidarymo metu lipo ant scenos – susirinkusieji jautėsi kaip tikrame legendų koncerte. / L. Geležės nuotr.

– Tikriausiai per tuos metus užmezgėte ir draugysčių? Galbūt iki šiol palaikote artimus ryšius su kai kuriais žymiais žmonėmis?

– Palaikau draugiškus ryšius su Ryčiu Cicinu. Nuo pat pirmojo jo kompaktinio disko viršelio, kurį fotografavau, seku Ryčio karjerą, esame ne tik bičiuliai, bet ir gana neblogi draugai. Gaila, kad jis nespėjo iš Tailando grįžti į Kauną ir ateiti į parodos atidarymą. Tiesiog per vėlai jį informavau, kad tokią dieną planuoju parodą. Gana dažnai susimatome, pabendraujame ir su Rūta Morozovaite, Irena Ašakaite, Birute Petrikyte, Rolandu Petrikiu. Nemažai bendravusios esame ir su Giulija.

– Daug dirbdavote studijoje, o vakarais važiuodavote fotografuoti renginių. Tuo pačiu metu auginote dvi dukras. Kaip pavyko viską suderinti?

– Darbo buvo išties daug. Aštuonerius metus dainininkus fotografavau ir kompaktinių diskų viršeliams. Esu nufotografavusi apie aštuoniasdešimt tokių viršelių. Tuo pačiu dirbau žurnaluose, fotografavau žurnalistų kalbinamus žmones. Visokių smagių įvykių mano gyvenime yra buvę – darbas koncertuose, vakariniuose renginiuose. Jei atvirai, nors mano darbo specifika yra moteriška, pati profesija yra vyriška.

Tai – sunkus darbas, tad šeima ir dukros kentėdavo. Juk darbas renginiuose dažniausiai vykdavo vakarais arba savaitgaliais. Kita vertus, dukros Laura ir Justė sako, kad buvau gera mama, tad tikėtina, kad taip ir buvo (juokiasi). Labai daug dirbau ir foto studijoje, tad buvo išties įtemptas metas. Tačiau jaunystėje turi daug energijos, atrodo, kalnus gali nuversti. Galvoju, kad dabar, ko gero, nė penkių vestuvių per dieną nenufotografuočiau, o anuomet nufotografuodavau net dvidešimt keturias.

Ekspozicija: L. Geležės parodą ,,Žvaigždės (NE) pro rakto skylutę“ iki spalio 28 d. galima pamatyti restorane ,,Legenda“. / L. Geležės nuotr.

– Per vieną dieną nufotografuodavote dvidešimt keturias vestuves?!

– Taip, tempas buvo siaubingas. O juk turi ne tik nufotografuoti, bet ir su žmonėmis kontaktuoti, sugalvoti, kaip juos fotografuosi, sustatyti. Dažnai atėję žmonės nežinodavo nei kaip atsistoti, nei kaip pozuoti, tad reikėdavo jiems padėti. Žinoma, nesu robotas, tad pavargdavo akys, kūnas, protas. Dėl pervargimo pasitaikydavo ir kurioziškų situacijų.

Vieną kartą fotografavau jaunavedžius, o už durų jau stovėjo kita vestuvininkų grupė, laukdama savo eilės. Jaunoji išėjo, o jaunikis kažkodėl trumpam pasiliko. Paimu už rankos kitą jaunąją ir statau prie pirmojo jaunikio, o jis sako: ačiū, man antros žmonos nereikia (juokiasi). Tai buvo sunkus darbas, bet aš jį labai mylėjau ir tebemyliu, nors dabar fotografuoju kur kas mažiau.

Tais laikais buvo labai populiaru fotografuotis studijoje, žmonės fotosesiją pas mane užsisakydavo prieš mėnesį ar du. Norėdavosi nufotografuoti kuo meniškiau, tad mano studija priminė teatrą – prikabinta drabužių, pridėta įvairių daiktų ir rekvizitų. Žmones aš perrengdavau, uždėdavau kepures, į rankas įduodavau lagaminą ar skėtį, kad nuotrauka būtų kuo įdomesnė. Dabar, kai pažiūriu į tas fotografijas, ima juokas. Tačiau anais laikais tai atrodė originalu, kitaip nei visur.

Aš viena pirmųjų pradėjau žmones drąsinti, kad atsisėstų ant žemės, kad nestovėtų kaip įkalti. Žinote, kaip anksčiau būdavo fotografuojamos vestuvės – pirmoje eilėje susėdę vyrai, antroje sustojusios moterys. Norėjau tokių klišių išvengti, laužyti stereotipus, fotografuoti kitaip.

– Buvote to meto fotografijos standartų laužytoja?

– Gal taip nepasakyčiau, tiesiog fotografijos meną studijavau Maskvoje ir tais laikais turėjau kiek kitokį matymo kampą. Žinote, kaip sako – norint laužyti taisykles mene, iš pradžių jas reikia gerai išmanyti. Tad aš pabandžiau fotografuoti šiek tiek kitaip, ir žmonės pamatė, kad mano nuotraukos yra dinamiškesnės, įdomesnės, nuotaikingesnės.

Mano diplominis darbas Maskvoje buvo aktų fotografavimas. Tad kai išlaisvėjo Lietuva, aš apie dešimt metų tai ir dariau. Moterys – tiek žymios, tiek ne, dažnai į mane kreipdavosi, ir privačių sesijų metu savo studijoje aš fotografuodavau jų aktus. Tai buvo išties neblogi pinigai, o ir darbas įdomus, be to, susijęs su mano studijomis.

L. Geležės nuotr.

– Jūsų nuomone, kaip pasikeitė žvaigždžių fotografo darbas? Rodos, kad šiandien jis kur kas paprastesnis – nufotografavai ir gali iškart kelti į socialinius tinklus.

– Pokyčių išties nemažai. Pirmiausia, ištobulėjo technologijos. Aš fotografuodavau ant plokštelių, kurias pati tepdavau specialiu skysčiu ir retušuodavau. Na, o dabar yra ,,Photoshop“ programa, kurios pagalba iš baisiausio gali padaryti gražiausią (juokiasi). Pastebėjau ir tai, kad šiandienių žvaigždžių fotografų stiliai man atrodo identiški. Vienas fotografas fotografuoja vieną dainininkę, kitas – kitą, bet stilistiškai abi nuotraukos yra labai panašios. Nežinau, ar tai yra naujoji fotografijos mokykla, ar fotografai tiesiog neatranda savo stiliaus.

Viskas tikrai yra visiškai kitaip nei tada, kai dirbau aš. Kita vertus, laikai keičiasi, viskas eina į priekį – tai natūralu. Man pačiai reikėjo įgyti naujų žinių, prisitaikyti, iš juostinio fotoaparato pereiti į skaitmeninį, išmokti dirbti su kompiuterinėmis retušavimo programomis. Visa tai įvaldžiau, nes jei neprisitaikysi prie laikmečio, tavęs tiesiog nebeliks rinkoje.

Su šiandienėmis žvaigždėmis bendrauju mažai. Jei atvirai, mano – žvaigždžių fotografės – laikas jau praėjo, atšalau nuo šios temos ir jau nebenorėčiau tiek daug fotografuoti. Taip pat nemanau, kad būčiau tokia jau paklausi, juk šiandien yra daug fotografų, kurie geriau atitinka šio laikmečio reikalavimus. Vis dėlto fotografijos neatsisakau, pafotografuoju renginius, šventes, bet darau tai kur kas rečiau. Juokauju – darbas, kad jo imčiausi, man turi labai patikti, arba man turi labai gerai mokėti.

L. Geležės nuotr.

– Pasikeitė ir tai, kad šiandien kiekvienas, turintis mobilų telefoną, tarsi gali būti fotografu. Vis dėlto kas yra tikrasis fotografijos menas? Ko reikia tikram fotografui?

– Vaikams vesdama fotografijos edukacijas visada klausiu: vaikai, kas yra fotografija? Fotografija yra šviesos menas, kurio metu mes paišome šviesa. Žinoma, norint būti fotografu, reikia turėti ir tam tikrą pajautimą, kitokio kampo pamatymą.

Sakote, kad fotografuoti gali kiekvienas, tačiau paimkime vieną objektą ir duokime jį nufotografuoti penkiems žmonėms. Iš karto pamatysime, kuris turi pajautimą fotografijai, o kuris tiesiog buitiškai nufotografavo objektą. Tad manau, kad meninė gyslelė fotografui yra privaloma. Vienas pažįstamas yra pasakęs: parduotuvėje smuiką nusipirkęs žmogus netampa smuikininku, bet nusipirkęs fotoaparatą, tampa fotografu.

Gal ir tiesa, kad kiekvienas gali užsiimti fotografija. Vis dėlto ne kiekvienas gali iš jos išgyventi. Ypač šiais laikais, kai rinka yra perpildyta. Mano laikais buvo gal dešimt žinomų fotografų visoje Lietuvoje. O dabar reikia ne tik labai daug dirbti, bet ir daryti kažką išties originalaus, kad išsiskirtum iš minios ir klientai pasirinktų būtent tave.

– Kaip fotografija atėjo į jūsų gyvenimą? Ar niekada nesvajojote būti kitoje objektyvo pusėje ir sulaukti daug dėmesio?

– Jei atvirai, aš visada svajojau tapti aktore, netgi stojau į aktorinį Klaipėdoje, bet iškritau iš antro turo. Neįstojusi į aktorinį, ruošiausi kitų metų stojimui. Buvau labai padykusi mergina, tad tam, kad nesiblaškyčiau gatvėmis ir ko nors neiškrėsčiau, mama mane įdarbino foto ateljė išrašinėti kvitukų.

Su šiandienėmis žvaigždėmis bendrauju mažai. Jei atvirai, mano – žvaigždžių fotografės – laikas jau praėjo, atšalau nuo šios temos ir jau nebenorėčiau tiek daug fotografuoti.

Vis dėlto ne mano temperamentui kvitukus išrašinėti, tad pradėjau sekti, kaip foto ateljė dirba fotografė. Taip ir užsikabinau – jau po mėnesio išmokau fotografuoti studijoje, vėliau baigiau visus įmanomus to meto kursus, kuriuose gavau pačias aukščiausias kategorijas. Tada a. a. Povilo Karpavičiaus paskatinta, įstojau į Maskvos menų universitetą studijuoti fotografijos.

Tad taip ir prasidėjo mano fotografės kelias, nors apie tai niekada nebuvo nė minties. Nuo aštuntos klasės kartojau, kad būsiu aktorė. Net direktorė, įteikdama mokyklos baigimo atestatą, palinkėjo sėkmės stojant į aktorinį. Kita vertus, mano aktorystės gebėjimai ir iškalba labai pravertė fotografės darbe. Tu gali gerai fotografuoti, bet jei nebus kontakto su žmogumi, nepavyks užfiksuoti gerų kadrų. Tad labai svarbu mokėti užmegzti ryšį, bendrauti su žmogumi – tai, tam tikra prasme, taip pat yra aktorystė.

Nors pati nebuvau žvaigždė, fotografuodama įžymius žmones, sulaukdavau nemažai dėmesio iš spaudos, nes visur dalyvaudavau, visur mane pastebėdavo. Specialiai dėmesio niekada nesiekiau, bet turbūt mano tiesiog tokia natūra – būti ryškiai.

L. Geležės nuotr.

– Esate kaunietė, nors kurį laiką gyvenote Australijoje, kur įsikūrusi jūsų dukra Laura. Vėliau grįžote į Kauną. Ar turite stiprių sentimentų šiam miestui? Gal mėgstate jį fiksuoti fotoaparatu?

– Taip, esu tikra kaunietė, gyvenanti toje pačioje gatvėje, kurioje užaugau. Labai myliu šį miestą. Australijoje esu buvusi keturis kartus. Atsimenu pirmą kartą, kai grįžau po metų, praleistų Australijoje. Pusę dviejų nakties nuėjau prie Muzikinio teatro ir kvėpavau Laisvės alėjos oru – kaip aš jo buvau pasiilgusi. Tad esu tikra kaunietė, atsidavusi savo miestui. Kaunas yra Kaunas!

Miesto nefotografuoju, bet labai mėgstu fotoaparatu fiksuoti gamtą. Pernai galerijoje ,,Balta“ surengiau parodą ,,Pasaulio spalvos“, kurioje eksponavau viso pasaulio gamtos fotografijas – pradedant nuo Lietuvos, nuo Šventosios ir Nidos, baigiant Naująja Zelandija. Gamtos fotografija yra tikrasis mano hobis, kuris padeda man atsipalaiduoti. Mėgstu fotografuoti jūrą, kai leidžiasi saulė ir apšvietimas yra tiesiog dieviškas.