SUNKIĄ VAIKYSTĘ IŠGYVENĘS MARIUS: TEKO ORGANIZUOTI IR BROLIO LAIDOTUVES

Kai trisdešimtmetis Marius grįžta į Lietuvą, pirmiausia skuba aplankyti brolio, tėčio ir močiutės kapų, o apsistoja pas tėvų kaimynę, kurią vadina mama. Taip buvo ir pastarąjį kartą, kai vos kelioms dienoms Marius į Lietuvą grįžo tam, kad nusifilmuotų tradiciniam „Gelbėkit vaikus“ paramos koncertui. 

„Mes mylėjome mamą. Su broliu visada kartu su ja būdavome. Vaikystės namuose augome trise – aš ir dar du broliai. Vieno jų netekau. Geriausi santykiai ir buvo su amžiną atilsį broliu. Kasdienybėje buvo visokių dienų –buvo gerų, buvo ir blogų. Daugiausia blogų. Beveik diena iš dienos namuose buvo geriama, vedamas asocialus gyvenimas.

Būdavo kelios dienos, kai tėvai padarydavo pertrauką, bet po jos vėl toliau gerdavo. Būdavo dienų, visi tai žino, kad namuose nebūdavo net duonos riekelės. Tada nueiname pas draugus, ar dar kur, ir kažkaip maisto prasimanydavome, – pasakojo Marius. – Mes patys išmokome ir maistą gaminti, ir indus plauti, ir tvarkytis. Viską patys išmokome. Gyvenimas visko išmokė.“

Iš mokyklos grįžti nenorėdavo

Nuo pat pirmos klasės tėvai Marių išleido į internatinę mokyklą, iš kurios į namus jis grįždavo tik savaitgaliais.

„Teisybę pasakius, iš ten nenorėdavau išeiti. Žinojau, jog mokykloje visada būsiu švarus, aprengtas, pavalgęs. Man apie nieką daugiau nereikėjo galvoti – tik mokytis. Todėl savaitgaliais nenorėdavau išeiti, bet privalėjau. Būdavo ir ašarų. Po kiek laiko tapo ramiau, pripratau prie tos tvarkos gyvenime, kad grįši namo ir jau kitą vaizdą matysi, matysi tai, ką turi pamatyti. Mama kitokiame stovyje nei turėtų būti. Draugai. Sugėrovai“, – pradinės mokyklos laikus prisiminė Marius.

Kai po pradinių klasių teko pereiti į kitą mokyklą, Marius prisimena, jog priprasti buvo sunku.

Buvo ir patyčių

„Su mokytojais sutardavau, bet buvo visko. Mes buvome kitokie vaikai. Nepasiturintys, asocialūs. Kitas sluoksnis. Iš karto tokie vaikai skiriasi nuo kitų. Pastatyk vaiką iš pasiturinčios šeimos, ir pastatyk iš asocialios. Iš karto matosi skirtumas.

Su broliu stengėmės klausyti, bet būdavo visko – būdavo ir kažkokių pykčio protrūkių, buvo ir patyčių: pasižiūrėk, kaip apsirengęs, pasižiūrėk kaip atrodai, pasižiūrėk, kokie tavo batai“, – metus mokykloje prisiminė Marius. 

Kai mokėsi pagrindinėje mokykloje, Marius tuo pat metu lankė ir „Gelbėkit vaikus“ dienos centrą.

„Kai ten nuėjau, pirma į akis krito žaidimų kompiuteris. Pirmas įspūdis buvo labai geras. Žinoma, vaikai, mokytojai, auklėtojos. Dienos centro darbuotojai buvo auksiniai žmonės. Dienos centro direktorė mus labai mylėjo, visus mylėjo“, – prisiminė Marius.

Pasak jo, lankydamas vaikų dienos centrą jis pamatė, jog yra kitas gyvenimas.

„Pamačiau jūrą. Beveik kiekvieną vasarą stovyklaudavome Šventojoje. Vaikų dienos centras man davė labai daug – tapo labai didele paskata mano gyvenime. Jei nebūčiau lankęs vaikų dienos centro, gal visai kitaip būtų susiklostęs mano gyvenimas“, – atviravo Marius.

Išsikėlė tikslą

Dabar Mariaus gyvenimas klostosi Didžiojoje Britanijoje, kur jaunas vyras išvyko užsidirbti.

„Išsikėliau sau tikslą – sutvarkyti vaikystės namus. Juos nusipirkau tam, kad prikelčiau antram gyvenimui. Nors ateities tuose namuose nematau. Skaudu, kai prisimenu, kokie tie namai buvo, ir kuo virto. Noriu į juos atvažiuoti, kaip į vasarnamį, kaip į vietą, kurioje galėsiu ramiai pabūti, kai bus sunku. Kai norėsiu pabūti su savimi“, – planais dalijosi Marius.

Kaip seksis juos įgyvendinti, pasak jo, priklauso nuo finansų.

„Šiuo metu laisvo laiko beveik nėra, nes turiu įgyvendinti savo tikslą. Naujus langus jau sudėjau. Dabar planuojami kiti darbai – vandentiekis, kanalizacija. Po truputį, laiptelis po laiptelio – viską sutvarkysiu“, – teigė jis.

Kartą per metus į Lietuvą grįžtantis vyras vaikystės namų atstatymu rūpinasi nuotoliu. Grįžęs į  gimtąjį miestą, pirmiausia skuba aplankyti brolio, močiutės ir tėčio kapų.

Kaip neteko brolio, kaip vienas, dar būdamas vaikas, turėjo organizuoti jo laidotuves, kaip vienas iki pat mirties rūpinosi po kelių insultų iš lovos atsikelti nebepajėgusia močiute, o vėliau – ir pasiligojusiu tėčiu, kodėl po daugybės pastangų padėti alkoholiu smarkiai piktnaudžiaujančiai mamai ir broliui nusprendė liautis ir „paleisti juos į gyvenimą“, jis papasakojo „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerto organizatoriams.

Tą kartą vyras specialiai grįžo į Lietuvą. Aplankė ne tik artimųjų kapus, o ir paauglystėje jį priglaudusią bei nuo to laiko mama vadinamą tėvų kaimynę. Taip pat nuvyko pas vidurinės mokyklos klasės mokytoją bei „Gelbėkit vaikus“ dienos centro, kurį lankė apie septynerius metus, vadovę.

Dienos centruose – trečia vaikų karta

Organizacija „Gelbėkit vaikus“ prieš beveik 30 metų pirmoji Lietuvoje ėmė steigti vaikų dienos centrus. Tuomet pagrindinis vaikų dienos centrų tikslas buvo priimti ir suteikti saugią aplinką vaikams iš didelių problemų turinčių šeimų. Vaikų dienos centrai ne tik rūpinasi, kad vaikai bent kartą per dieną gautų pilnaverčio maisto, padarytų namų darbus, bet ir padeda jų šeimoms: kai reikia – aprūpina priemonėmis vaikų mokslams, kitais būtiniausiais buities daiktais.

Dabar vaikų dienos centrus siekiama atverti vaikams iš įvairių šeimų. Čia vaikai po pamokų toliau ugdomi, rūpinamasi jų užimtumu: turiningu laisvalaikiu, pramogomis. Iš viso „Gelbėkit vaikus“ dienos centruose ugdoma jau trečia vaikų karta.   

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše: