Vis dėlto Lietuva šiandien jaučiasi stipresnė nei anksčiau. Pradinį nerimą, kilusį prasidėjus karui Ukrainoje, pamažu keičia didesnis pasitikėjimas. Ekonomika auga sparčiai, Lietuva išsiskiria optimistiškesnėmis nuotaikomis, aktyvia nekilnojamojo turto rinka ir didėjančiu grįžtančiųjų skaičiumi. Šalis vis labiau matoma Europoje ir pasaulyje.
Kas padeda Lietuvai išlikti tvirtai šiame sudėtingame geopolitiniame kontekste? Kokias pamokas šiandien galime pasiimti iš nepriklausomybės atkūrimo laikotarpio? Apie tai „Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ diskutavo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Audrius Rudys (toliau – A. R.) ir Gediminas Vagnorius (toliau – G. V.).
– Ar nujautėte, kas bus, kai Lietuva bus paskelbta nepriklausoma?
– G. V.: Prisimenu tą nerimą ir nuotaiką, išėjus iš Aukščiausiosios Tarybos po to, kai buvo priimtas sprendimas paskelbti Kovo 11-osios Nepriklausomybės deklaraciją.
Nebuvo jokios euforijos. Išėjome susirūpinę, ir mus pasitiko nedidelė minia, kurie taip pat buvo labai susirūpinę, nes nebuvome tikri, ar kitą dieną nebus panaudota kariuomenė ir nebus naujų represijų.
Tuo metu tai buvo tik nepriklausomybės pradžia. Buvo tik idėja, ir ją reikėjo įgyvendinti.
Tikriausiai visi suprantame, kad Kovo 11-osios Akto paskelbimas savaime neišgąsdino okupacinės valdžios. Ji niekur nedingo. Kalbant apie šį aktą, tai už jį, už tai, kad tą dieną jį priėmėme, pusė nuopelnų tenka ambasadoriui Stasiui Lozoraičiui.
Būtent jis padėjo, jis įkalbėjo, jis palaikė profesorių Vytautą Landsbergį, tuometinį būsimą Seimo pirmininką, skelbti nepriklausomybę.
Iš tikrųjų taip nebuvo, kad tą dieną susirinkę jau žinojome, kad tas aktas bus paskelbtas. Buvo daug abejonių, nerimo, kokia bus reakcija. Lietuvoje buvo 100 tūkstančių Sovietų kariuomenės karių.
Jau po to kalbėjau su S. Lozoraičiu, gyvenusiu Amerikoje. Jis man pasakojo, kas buvo anoje pusėje laido.
Profesorius V. Landsbergis išeidavo į kambariuką skambinti, ir mums buvo neaišku, su kuo jis ten konsultuojasi ir tariasi. Tokių išėjimų buvo trys ar keturi, ir tik vėliau sužinojau, kad kiekvieną kartą jis prašydavo S. Lozoraitį nueiti į Baltuosius rūmus ir prašyti pritarimo. Nes Amerikos valdžios palaikymas tuo metu mums buvo labai svarbus.
Kai pirmą kartą S. Lozoraitis ten nuėjo, jo iš viso nepriėmė. Profesorius jį ragino skambinti. S. Lozoraitis paskambino, atsiliepė kažkas iš padėjėjų ir pasakė, kad dar ne laikas skelbti nepriklausomybę.
Tada profesorius S. Lozoraitį įkalbėjo nueiti į Valstybės departamentą. Ten irgi jam buvo pasakyta, kad dabar nelabai tinkamas metas. Galų gale S. Lozoraitis profesoriui pamelavo ir pasakė, kad reikia spręsti savo nuožiūra.
Manau, kad sovietai buvo labai pikti dėl tų įvykių. Jei atsimenate tą prezidentinę kampaniją, kai S. Lozoraitis buvo nunuodytas tuometiniame „Draugystės“ viešbutyje, tai turiu tokį įtarimą, kad vis dėlto buvo atsilyginta jam. Manau, kad buvo bijota, kad jis, laimėjęs prezidento rinkimus, bus labai provakarietiškas.
Manau, kad sovietai buvo labai pikti dėl tų įvykių.
Ši istorija turi įvairių atspalvių. Mes esame laimingi, kad turime valstybę. Lietuva pasinaudojo istoriniu šansu – tinkamu laiku, tinkamu būdu. Ir šiandien mes turime valstybę, kurią dabar jau reikia išsaugoti, nes yra nerimo, kad gali kažkas nutikti, mes vėl galime patirti kokią nors karinę intervenciją.
– A. R.: Grįšiu prie kovo 10 d. Faktiškai ne kovo 11 d. susirinko Aukščiausioji Taryba, bet kovo 10 d. Kodėl? Todėl, kad reikėjo dar pagal Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos reglamentą susitvarkyti tokius dalykus kaip mandatai, išrinkti prezidiumą, jo pirmininką – reikėjo atlikti pagrindinius organizacinius darbus.
Kovo 10 d. visa tai buvo atlikta ir, kad ir kaip keista, kai aš, susitikdamas su mokiniais, užduodu klausimą, kas buvo paskutinis Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkas, tai girdžiu atsakant: Brazauskas, Astrauskas ar dar kas nors.
Tačiau tai buvo Vytautas Landsbergis. Jis buvo išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininku. Nors tai paradoksas, bet tai buvo būtinas žingsnis rytdienos sprendimui.
– Ar galima sakyti, kad Nepriklausomybės Akto paskelbimas ir laikotarpis iki 1991 m. sausio 13 d. buvo sąlyginai ramus?
– G. V.: 1990 m. buvo sąlyginai ramūs, ir tų metų blokada buvo simbolinė, lyginant su 1991 m. blokada. Viena iš priežasčių – tuometinė Lietuvos vyriausybė tokių esminių įstatyminių pakeitimų nedarė: buvo paskelbtas nepriklausomybės aktas, naujai sutvarkyta Konstitucija – laikinasis pagrindinis įstatymas.
Tačiau nebuvo keista nei valdžios struktūra, nei įstatymai. Tai, matyt, neerzino Sovietų Sąjungos – ji tikriausiai galvojo, kad čia tik tokia pusinė nepriklausomybė. Viskas prasidėjo nuo 1991 m., kai pradėjome gyventi pagal Lietuvos įstatymus.
Viskas prasidėjo nuo 1991 m., kai pradėjome gyventi pagal Lietuvos įstatymus.
– Ar šiandien neišklystame iš kelio?
– A. R.: Jeigu vertinsime bendrą rezultatą, tai be abejo tikrai neišklystame. Prisipažinsiu, kad mano įsivaizduojama valstybė nėra visai tai, ką aš įsivaizdavau prieš 36 metus. Bet kai bandau analizuoti objektyviai, pripažįstu, kad niekada Lietuvoje žmonės negyveno geriau nei dabar. Tai būtų globalus įvertinimas.
Niekada Lietuvoje žmonės negyveno geriau nei dabar.
Kai mes įstojome į Europos Sąjungą, buvome antri ar treti nuo galo. Dabar jau esame apytikriai dvidešimti, sparčiai augame ir dėl vietos konkuruojame su Ispanija. Bet mes aplenkėme tokias valstybes kaip Lenkija, apie Vengriją jau nekalbu.
Vadinasi, ta pagrindinė generalinė kryptis, kuri buvo pasirinkta Lietuvoje, yra pasiteisinusi.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)