Europos valstybės praėjusią savaitę pradėjo dislokuoti karius saloje, vykdydamos, pasak Vokietijos, misiją, skirtą atremti Rusijos ir Kinijos grėsmes. Tačiau pačių vokiečių 15 kariškių misiją baigė anksčiau laiko – pabuvo ten porą dienų, nors misiją planuota vykdyti 3 dienas. Kaip nurodė šalies gynybos ministerija, to priežastis – prastos oro sąlygos. Lietuvos užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys teigė, kad Lietuva taip pat turėtų apsvarstyti dalyvavimą karinėse pratybose Grenlandijoje. Artimiausiomis dienomis dėl D. Trumpo grasinimų muitais sušaukti Europos Sąjungos lyderius į neeilinį posėdį žada Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Antonio Costa. Apie tai „Žinių radijo“ laidoje diskutavo buvęs užsienio reikalų ministras Antanas Valionis, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto prof. Dovilė Jakniūnaitė, Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas, socialdemokratas Remigijus Motuzas bei komiteto narys, demokratas Giedrimas Jeglinskas.
– Galbūt pradėkime nuo to, kad leidinys „Politico“ yra surašęs įdomius tekstus apie Grenlandiją. Pirmiausia – Norvegijos premjeras patvirtino savaitgalį gavęs iš D. Trumpo žinutę, kurioje jis aiškina, kad sustabdė daugiau nei aštuonis karus ir negavo Nobelio taikos premijos, todėl nebesijaučia įpareigotas galvoti apie taiką. Jis kartoja, kad pasaulis nebus saugus, jeigu Jungtinės Valstijos neturės visiškos ir absoliučios Grenlandijos kontrolės. Kaip jūs suprantate D. Trumpo logiką taip įsikabinti Grenlandijos?
Antanas: Jūs pavartojote žodį „logika“, tad aš sakyčiau, kad logikos čia yra labai mažai. Ką daro D. Trumpas? Jis sukelia dar vieną pasaulinį politinį žemės drebėjimą, visų pirma smogdamas į savo aljansus. Mes jau dabar matome, galima sakyti, jo kadencijos nuo pat pradžios destrukcinių veiksmų ir įvykių seką, kuri atvedė iki to, kad Danijos ministrė pirmininkė pasakė, jog bet kokia invazija ar bandymas kitais keliais aneksuoti Grenlandiją būtų pabaiga visai NATO. Dabar jau girdime, kol kas galbūt iš mažesnių partijų ar alternatyvių politinių jėgų, reikalavimus, kad amerikiečiai kurtų naujas struktūras. Europai tai kelia labai rimtas asociacijas. Lietuvoje mes atsimename 1940 metų Sovietų Sąjungos invaziją, kai šalyje jau buvo dislokuotas kariuomenės kontingentas, kuris turėjo užtikrinti saugumą. Kartais norisi prisiminti, kad tas kontingentas, kuris stovi Grenlandijoje ir kurio vaidmuo nėra iki galo aiškiai įvardintas, kartais gali atlikti panašią funkciją. Vis dėlto manau, kad bus imamasi ne karinių, o kitokių būdų. O jūsų pasvarstymas, ar D. Trumpo laiškas norvegams reiškia, kad jis taikosi į Grenlandiją todėl, jog norvegai jam nedavė Nobelio premijos už tariamai sustabdytus aštuonis karus, jau reikalautų ne politinės, o kitokios analizės.
– Šią savaitę bus daug diplomatinių veiksmų. Vyks Davoso ekonomikos forumas, kuriame D. Trumpas, kaip skelbia organizatoriai, turėtų dalyvauti. Taip pat žinome, kad Europos Sąjungos lyderiai turėtų kalbėtis dėl D. Trumpo grasinimų įvesti muitus – greičiausiai tai įvyks ketvirtadienį. Kaip jums atrodo, ar su D. Trumpu galima susitarti gražiuoju ir kiek laiko gali trukti šios situacijos gesinimas?
Atanas: Matome, kiek iki šiol europiečiai buvo nuolaidūs. Iš esmės mes paaukojome savo muitus – nekariavome, daugeliu atvejų suteikėme Amerikai nulinio muito sąlygas, o patys gavome apie 15 proc., turėdami omenyje, kad JAV patiria papildomų išlaidų, garantuodamos Europos saugumą. Tačiau dabar tai tampa grėsme net kai kurioms Europos šalims. Šią savaitę turėjo vykti JAV ir Europos Sąjungos prekybos sutarties ratifikavimas. Jeigu ši sutartis dar nėra ratifikuota ir nuo vasario 1 d. būtų pažeista, tuomet pirmas tikslingas veiksmas galėtų būti jos kol kas neratifikuoti, kad ji nepradėtų veikti ir po kelių dienų nebūtų tiesiog sulaužyta. Yra ir kitų priemonių. Mes jau pasirašėme „Mercosur“ sutartį su Lotynų Amerika – ten atsiveria labai dideli aukštųjų technologijų ir pažangios produkcijos eksporto kanalai. Taip pat egzistuoja Europos viešųjų pirkimų aktas. JAV jau veikia „Buy American“ aktas. Europoje yra parengtas, bet dar neįgalintas „Buy European“ aktas – jo įgyvendinimas reikštų, kad JAV įmonės negalėtų konkuruoti dėl valstybinių užsakymų ES šalyse. Tai apima nacionalinio saugumo sritį, infrastruktūrą, automobilių ir kelių statybą. Taip pat egzistuoja antikorupciniai instrumentai. Dar vienas itin rimtas įrankis – kova su ekonomine prievarta. Prezidentas E. Macronas šiomis dienomis jį pavadino „didžiuoju ginklu“. Šis aktas leidžia operatyviai įvesti atsakomąsias priemones: muitus, investicijų ribojimus ir kitus veiksmus nacionalinio saugumo sumetimais. Baigdamas savo pasisakymą E. Macronas paragino ne pasyviai stebėti, o veikti. Europa bunda, ir čia gali vykti dideli dalykai. Dar nekalbėjau apie Skaitmeninių paslaugų aktą ir Skaitmeninių rinkų aktą – vadinamuosius DSA ir DMA. Jie gali gerokai apriboti „Apple“, „Google“, „Meta“, dirbtinio intelekto bendrovių veiklą ir leisti Europai kurti skaitmeninį suverenitetą. Tai reikštų didžiulį spaudimą D. Trumpui iš šių korporacijų pusės, nes kalbame apie milijardinius nuostolius. Galima prisiminti ir tai, kad Kanada pasirašė didelę prekybos sutartį su Kinija. Europiečiai taip pat keičia požiūrį į Kiniją, siekia subalansuoti prekybą ir rasti alternatyvų JAV. Davose tai jau buvo minima. Taip pat ten turėtų vykti V. Zelenskio ir D. Trumpo susitikimas dėl 20 punktų taikos programos. Kol kas atrodo, kad Styvas Vitkofas dar nebuvo išvykęs į Rusiją, vadinasi, instrukcijų iš Rusijos negavo arba gavo jas telefonu. Pranešama, kad po V. Zelenskio ir D. Trumpo susitikimo gali būti paskelbti tam tikri rezultatai. Be to, Vokietijos kancleris F. Merzas ir E. Macronas Davose susitiks su D. Trumpu. Pagrindinės temos bus Grenlandija, NATO ateitis ir Rusijos bei Ukrainos taikos sutartis. Manau, kad Amerika palaipsniui praranda įtaką, o Europa vis ryžtingiau turėtų pati imtis iniciatyvos. Tik tokiu būdu galima priversti Rusiją siekti taikos, nes JAV vis labiau flirtuoja su V. Putinu – vieną dieną spaudimas, kitą dieną komplimentai. V. Putinas, kaip minėjau, neatsakė į 20 punktų planą, tačiau dėl to D. Trumpas šiandien kaltina V. Zelenskį, teigdamas, kad jis esą atsakingas už taikos nebuvimą. Nors amerikiečiai sutaria su Ukraina, europiečiai pritaria tam planui, kuris pateiktas Rusijai. Rusija į jį dar neatsakė. Taigi logikos čia yra mažai, chaotiškų judesių daug. Matysime, kas vyks po Davoso.
– Fokusas dabar labiausiai krypsta, aišku, į Grenlandijos klausimą. Klausytojas Marius rašo: ar jums neatrodo, kad JAV, užimdamos Grenlandiją, tuo pačiu nori priversti ir Kanadą prisijungti, nes Kanada tokiu atveju liktų apsupta Jungtinių Valstijų? Kaip jums atrodo, kiek čia rami gali būti Kanada?
Antanas: Sakykime, D. Trumpas dar prieš maždaug metus pavadino Kanadą 51-ąja JAV valstija. Čia nieko naujo. Matome, kad Kanada karštligiškai ieško alternatyvų. Kanada, matyt, tikrai galima sakyti, kariauja labai didelį ir rimtą prekybinį karą su JAV, kuriame abi pusės gerokai nukenčia. Neseniai Kanados premjeras su Kinija pasirašė strateginės prekybos partnerystės sutartį, kuri taip pat silpnina amerikiečių pozicijas ir pradeda šiek tiek atlaisvinti Kanados priklausomybę. Jeigu pasižiūrėtume, Kanados kariuomenė yra visiškai menka. Lyginant su Amerika, išvis nėra ką lyginti, tačiau praktiškai ji jautėsi visiškai saugi, kaip ir Grenlandija. Tai buvo mažos įtampos pasaulio regionai – Grenlandija, Kanada ir visas Arkties regionas. Dabar atrodo, kad D. Trumpo dėka viskas keičiasi, ir kanadiečiai taip pat turi pradėti rimčiau galvoti apie savo gynybą. Visiškai neatmetu, kad klausytojo įžvalga čia gali būti teisinga.
– Dar apžvelkime Lietuvos poziciją Grenlandijos atžvilgiu. Prezidentas G. Nausėda pareiškė, kad remia Europos valstybių pareiškimą, kuris buvo paskelbtas reaguojant į D. Trumpo grasinimus muitais. Taip pat buvo K. Budrio pareiškimas, kad galbūt reikėtų apsvarstyti karių siuntimą į karines pratybas Grenlandijoje. Ar jums atrodo, kad Lietuvos pozicija yra aiški ir tvirta – Danijos ir Grenlandijos pusėje – ar vis dėlto reikėtų pragmatiškai žiūrėti ir galvoti apie amerikiečių karių buvimą regione?
Antanas: Tai yra didžioji Lietuvos užsienio politikos apsisprendimo drama šiuo metu. Ne taip seniai susitikau su ministru K. Budriu ir savo kalbą pradėjau nuo jo pasveikinimo. Pasakiau, kad mano kartai Lietuvos įstojimas į NATO ir Europos Sąjungą buvo labai paprastas ir nesudėtingas dalykas. Sprendimai, kuriuos dabar turi daryti Lietuvos Respublikos prezidentas ir užsienio reikalų ministras, yra ypatingai komplikuoti. Tai dramatiškas pasirinkimas tarp to, ką ilgą laiką laikėme savaime suprantamu dalyku – kad mūsų saugumą gali garantuoti tik amerikiečiai – ir dabar iškylančio pasirinkimo tarp Europos ir Amerikos, kuri, deja, tampa vis mažiau demokratiška. Mes gynėmės nuo valstybių, kurios okupuoja ir aneksuoja, rėmėmės laisvojo pasaulio lydere – Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Dabar JAV ima atrodyti kaip aneksuojanti valstybė, kuri ardo paskutinius tarptautinės tvarkos elementus ir siūlo savotišką pasaulio valdymo modelį pagal golfo klubo principus: kas sumoka D. Trumpui po milijardą, tas dalyvauja valdyme, o jis tampa „pasaulio direktoriumi“. Lietuvai šis pasirinkimas nėra lengvas. Amerikiečių kariai čia stovi ir yra realus gynybos stuburas. Tačiau jei reikėtų rinktis, tai, matyt, taps didžiosios nacionalinės diskusijos klausimu – tarp besireformuojančios Europos, kuri, nors ir lėtai, bet stengiasi išlaikyti vertybes, ir to pliko realistinio saugumo, kuris vis mažiau atrodo kaip tikras saugumas, jei jį garantuoja vien tik amerikiečiai. Čia nėra paruoštų receptų. Tai labai dramatiškas pasirinkimas ne tik Lietuvai, bet ir Baltijos valstybėms, taip pat Lenkijai. N. Navroskis Davose taip pat susitinka su D. Trumpu. Apie ką jie kalbės – nežinau, bet Lenkijoje yra dislokuotos amerikiečių priešraketinės sistemos, kaip ir Rumunijoje.
– Dovile, girdėjote vadinamąją didžiąją Lietuvos dramą – galimybę atsidurti situacijoje, kai tektų rinktis tarp europietiškos ir proamerikietiškos krypties. Ar jūs irgi tai matytumėte kaip didžiąją Lietuvos dramą, kalbant apie Grenlandijos klausimą?
Dovilė: Iš tikrųjų sutinku, kad Lietuvos gali laukti labai svarbus ir reikšmingas pasirinkimas užsienio politikoje. Klausimas, žinoma, kas ir kokiu lygmeniu bus sprendžiama, bet akivaizdu, kad išbandymo laikas atėjo. Jis labai aiškiai išryškėjo per pastaruosius metus, gal net anksčiau. Absoliutus ir vienareikšmis orientavimasis tik į JAV kaip pagrindinę saugumo partnerę nebuvo vienintelis prasmingas kelias. Nuolatiniai priminimai apie mūsų ryšius su Europa ir Europos Sąjungos valstybėmis buvo ir tebėra labai svarbūs. Ypač svarbu tai, kad tai nėra tik solidarumo demonstravimas visos ES atžvilgiu, bet ir solidarumas su Šiaurės regiono partneriais, ant kurių dabar labai stipriai statoma regioninio bendradarbiavimo ir saugumo politika. Šia prasme pasirinkimas gali būti labai sudėtingas diplomatine prasme.
– Bet atrodo, kad jį gali tekti padaryti gana greitai. Jeigu būtų aktyvuojamas ES kovos su ekonomine prievarta mechanizmas, kuriam reikia 55 proc. valstybių pritarimo – tą siūlo E. Macronas – Lietuvai taip pat tektų balsuoti. Kaip Lietuva turėtų balsuoti?
Dovilė: Šiuo metu, mano manymu, bus stengiamasi kuo ilgiau išlikti diplomatinėje pozicijoje, nepasirenkant nei vienos, nei kitos pusės. Kaip ir sako užsienio reikalų ministras K. Budrys – nei taip, nei ne, tik svarstymas. Tai formaliai yra atsakymas, bet realiai jo nėra. Jei vis dėlto bus prieita prie ekonominių sprendimų ar atsakomųjų sankcijų, mano pozicija būtų tokia, kad Lietuvai šioje konfrontacijoje prasmingiau statyti ant Europos Sąjungos vienybės. Paradoksalu, bet pats D. Trumpas savo veiksmais tą ir skatina – rūpintis savimi, telktis. Nusigręžti nuo partnerių Lietuvai būtų labai sudėtingas kelias.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
– Gal Lietuva turėtų pasirinkti tylią poziciją, gal tai mums būtų patogu ir nesutrikdytų santykių su Amerika?
Dovilė: Man atrodo, kad kol kas bandoma išlikti tylioje pozicijoje kuo ilgiau, kiek tai bus įmanoma. Neturiu jokių patvirtintų žinių, bet man susidaro įspūdis, kad tokia pozicija yra priimta. Deja, tylėjimas turi galiojimo terminą ir gali tekti pasakyti garsiai – arba vieningai, arba bent jau prisidėti prie bendrų pareiškimų. Šioje vietoje, manau, geopolitinė situacija pasaulyje yra tokia, kad artėjame prie pasirinkimo momento.
– Leidinys „Politico“ dalijasi kai kurių Europos pareigūnų pasvarstymais, jog galbūt jau laikas galvoti apie tam tikras koalicijas ar aljansus be amerikiečių. Kaip pavyzdys pateikiama vadinamoji norinčiųjų koalicija, kur 35 valstybės yra susivienijusios padėti Ukrainai – galbūt tokiu principu būtų galima spręsti ir kitus klausimus. Ar laikas galvoti apie alternatyvas, alternatyvius aljansus, ar gal pakanka Europos Sąjungos stiprinimo?
Dovilė: Vis dėlto kyla klausimas, kokiems tikslams tai būtų daroma. Jeigu galvojame apie alternatyvą NATO, kol kas niekas neįsivaizduoja aljanso, kuris būtų analogiško stiprumo JAV. Tačiau matome, kas vyksta jau ne vienerius metus, ypač po karo Ukrainoje pradžios. Lietuvos atveju, kalbant regioniniu lygmeniu, stiprėja Šiaurės ir Baltijos valstybių saugumo bendradarbiavimo formatai, konsultavimo mechanizmai Europos Sąjungos kontekste, ne tik NATO. Tai labai nedidelio masto regioninis lygmuo pasaulio politikos kontekste, bet tokia mąstysena egzistuoja. Vis dėlto reikia pripažinti, kad visos šios struktūros yra mažesnės, jos nėra alternatyvos, o veikiau papildančios – bandančios sukurti tam tikrus apsauginius mechanizmus ar „pagalves“, jei įvyktų kažkas labai didelio. Tačiau akivaizdu, kad JAV saugumo prasme kol kas nėra sukurtų alternatyvų, kurios būtų ir pakankamai stiprios, ir vertybiškai priimtinos.
– Prancūzijos ir Vokietijos finansų ministrai šiandien D. Trumpo grasinimus nuo vasario 1 d. įvesti 10 proc. muitus prekių importui iš aštuonių Europos šalių vadina šantažu. Pone Motuzai, kaip jūs apibūdintumėte šiuos pareiškimus ir tai, kaip per savaitę eskalavosi Grenlandijos klausimas?
Remigijus: Klausimas iš tiesų labai sudėtingas, jautrus ir keliantis daug diskusijų. Kalbant apie muitus, tai yra gana netikėta. Kaip pats D. Trumpas ir jo administracija neslepia, tai yra atsakas į karių siuntimą. Tačiau grįžkime prie priežasčių, kodėl JAV siekia Grenlandijos. Teigiama, kad ten neužtikrinamas pakankamas saugumas, paliekama niša Rusijai ir Kinijai. D. Trumpas ne kartą kalbėjo, kad aljansas turi susirūpinti Grenlandijos saugumu ir paragino prisidėti prie jo stiprinimo. Todėl misija, kalbant apie karių siuntimą, yra gana natūrali. Tačiau D. Trumpo reakcija buvo netikėta. Kaip minėjote, užsienio spauda tai vadina šokiruojančiu žingsniu. Aš tam pritarčiau – spaudimo ir grasinimų priemonės gali dar labiau paaštrinti konfliktą, ir tai rodo, kad situacija eskaluojasi. Reikia pripažinti, kad ir ES valstybės ruošiasi galimiems scenarijams. Vakar Briuselyje buvo susirinkę ES valstybių ambasadoriai. Pagal ES reglamentus, jei muitai taikomi siekiant specifinių tikslų, galimos atsakomosios priemonės, bet tai neišvengiamai reikštų konfliktą. Situacija labai sudėtinga, todėl šią savaitę ji bus aptariama ir neformaliuose ES vadovų susitikimuose.
– Pone Jeglinskai, ar ir jūs D. Trumpo grasinimus muitais laikytumėte netikėtais, ar tai jūsų nestebina?
Giedrimas: Manau, kad šiandien jau mažai kas gali stebinti. Geopolitikoje naudojami visi įmanomi įrankiai, kalbama apie viską, ir niekas nebėra neįmanoma. Tokia yra dabartinė geopolitikos dinamika. Vis dėlto sutinku, kad situacija labai jautri. JAV daugelį metų kalba apie Arkties saugumą. Tai nėra vien kaltės permetimas Europai ar NATO valstybėms – per pastaruosius dešimtmečius nei Europa, nei JAV, nei Kanada, nei Šiaurės šalys neinvestavo tiek, kiek reikėjo, atsižvelgiant į kintančią saugumo dinamiką Arktyje. Rusija ir Kinija aktyviai investuoja, o Kinija net save vadina artima Arkties valstybe. Šylant klimatui ir tirpstant ledui, konfliktų galimybės tik didėja. Grenlandija yra strategiškai labai svarbi teritorija, kurią būtina stiprinti. Mano nuomone, neturėtume apsiriboti kelių dešimčių karių siuntimu. Europiečiai, ypač Šiaurės šalys, kartu su JAV ir Kanada turėtų parengti aiškų, ilgalaikį planą Arkties ir Grenlandijos saugumui stiprinti. Reikalingi konkretūs resursai, aiškūs skaičiai, bendra strategija ir politinė valia. Kol kas pavieniai sprendimai, kaip kelių karių siuntimas, situacijos nekeičia ir realios naudos neduoda. Bet čia yra mano nuomonė. Aš vis dėlto labiau suprantu Amerikos pusę, mano patirtis yra ten. Sakykime taip, vyksta dideli geopolitinių kovų žaidimo lauko pasikeitimai. Rusija į tai žiūri savaip ir mano, kad tai, ką daro NATO, yra nepakankama. Aš suprantu ir vis dėlto dėkoju D. Trumpui už tai, kad jis pagaliau privertė visą NATO mokėti daugiau už gynybą. Tačiau tai yra sprendimai, kurie daromi greitai, o NATO nėra organizacija, pasižyminti greitais sprendimais. Reikia rasti būdą iš šios situacijos išeiti kuo diplomatiškiau, bet be resursų, be daugybės milijardų eurų bijau, kad mums nepavyks. Noriu pridėti prie to, apie ką kalbama – apie papildomus 10 proc., kuriuos paminėjo prezidentas D. Trumpas. Tai galima vertinti kaip tam tikrą teigiamą poslinkį, nes bent jau atsiranda konkretus skaičius. Dabar galime realiai pradėti derybas, nes jau aišku, apie kokias sumas kalbame: kiek reikia skirti gynybai, kiek – kitiems elementams. Sakyčiau, kad ši situacija ilgainiui gali pagerėti.
– Išgryninkime Lietuvos poziciją Grenlandijos klausimu. A. Valionis kalbėjo, kad esame tarsi stumiami į dramatišką pasirinkimą – arba su europiečiais, arba su amerikiečiais. Profesorė D. Jekniūnaitė taip pat minėjo, kad kol kas Lietuva laikosi gana tylios, galbūt net per daug santūrios pozicijos. Iš to, kad prezidentas G. Nausėda parėmė pareiškimą dėl šalių, kurioms D. Trumpas grasina muitais, ir iš to, kad K. Budrys svarstė galimybę siųsti karius į pratybas Grenlandijoje, matyti, jog esame labiau Danijos pusėje. Kokia mūsų pozicija?
Remigijus: Iš tiesų jūs jau iš dalies atsakėte. Mes pirmiausia esame Europos Sąjungos narė, todėl mūsų pozicija atitinka bendrą Europos Sąjungos laikyseną. Prezidentas parėmė Europos Sąjungos valstybių vadovų pareiškimą ir mes solidarizuojamės su Danija, kuri ne kartą pabrėžė, kad Grenlandija priklauso Danijai ir kad bet koks spaudimas būtų kėsinimasis į jos suverenitetą. Kalbant apie JAV poziciją, aš nepritarčiau kolegos minėtiems muitams – tai akivaizdžiai pasirinkta spaudimo priemonė, ką pats D. Trumpas ir deklaravo. Užsienio spaudoje tai net vadinama šantažu. Tačiau norisi tikėti, kad visa tai galima spręsti dialogo ir susitarimų keliu. Praėjusią savaitę Baltuosiuose rūmuose susitiko Danijos ministrė pirmininkė ir Grenlandijos ministras pirmininkas. Jų laikysena buvo labai santūri – nebuvo spaudos konferencijos, nebuvo aiškiai iškomunikuota, kas buvo sutarta. Tačiau tą pačią dieną pranešta, kad tokie susitikimai vyks kas dvi–tris savaites ir dialogo būdu bus ieškoma sprendimų dėl Grenlandijos ateities. Manau, kad taip ir bus. Lietuva šiandien negali kelti klausimo „arba–arba“ – arba su JAV, arba su Danija ar Grenlandija. JAV ir toliau deklaruoja savo pagrindinį siekį – saugumo užtikrinimą kaip atsvarą Kinijai ir Rusijai. Yra daug faktų, rodančių, kad siekiama neleisti joms įsitvirtinti Arkties regione. Taip pat egzistuoja ir retųjų mineralų klausimas, apie kurį kalbama atvirai ir dėl kurio galima tartis. JAV laikysena pastarosiomis dienomis dar kartą parodė, kad Europa turi telktis į tam tikras koalicijas ir aljansus saugumo srityje. Šiuo metu turime vadinamąją norinčiųjų koaliciją, susibūrusią dėl Ukrainos, tačiau tai nereiškia, kad atsisakome strateginės partnerystės su JAV. Taip pat nemanau, kad JAV atsisako mūsų – jos žiūri plačiau, per bendros saugumo strategijos Europoje ir pasaulyje prizmę. Lietuvos geopolitinė situacija yra itin jautri – Baltijos koridorius, siena su Baltarusija, Rusijos kaimynystė ir kitos aplinkybės.
– Vis dėlto vienas iš D. Trumpo argumentų – būtinybė apsaugoti Grenlandiją nuo Kinijos ir Rusijos interesų. Tačiau ar grasinimų būdas, kuriuo jis tai daro, nėra naudingas būtent Rusijai ir Kinijai? Ponia Jeglinskai, kaip jūs tai vertinate?
Giedrimas: Mes nepakeisime D. Trumpo – jis yra toks, koks yra. Mes žinome, koks jis buvo, ir jis išlieka savimi. Prezidento ir jo administracijos sprendimus lemia daugybė veiksnių. Reikia prisiminti, kad tai, ką prezidentai kalba, dažniausiai pirmiausia skirta vidaus auditorijai. Vidaus problemų Jungtinėse Valstijose yra labai daug. Grenlandija tikrai nėra tarp dešimties pagrindinių jo prioritetų. Iš mūsų pusės turime aiškiai pasakyti: šiuo metu pasaulyje nėra alternatyvos Amerikos galiai. Taip, reikia stiprinti save, telktis su europiečiais, kurti koalicijas, bet šiuo metu nėra kito mechanizmo, galinčio pakeisti JAV galią. Pažiūrėkime, kas įvyko Venesueloje ar Irane – tik Amerika gali imtis tokių veiksmų. Tai, kad esame draugai su šalimi, kuri siekia mažinti Rusijos įtaką Arkties regione, yra teigiamas ženklas. Mums reikalingas bendradarbiavimas su Vokietija, Lenkija, Suomija ir kitomis šalimis – tai savaime suprantama. Tačiau šiandien mūsų nacionalinis prioritetas yra laisvės išsaugojimas. Prezidentas ir užsienio reikalų ministras pirmiausia turi kalbėti per nacionalinio intereso prizmę. Strateginė partnerystė su JAV čia yra esminis elementas. Taip pat turime ieškoti įrankių – ar tai būtų gynybos įsigijimai, ar energetikos projektai, ar bendri iniciatyvų modeliai. Reikia mąstyti kūrybiškai, inovatyviai, ieškoti būdų, kaip pasiekti šią administraciją. Tai vienintelė šalis, kuri išlieka galinti pakeisti žaidimo taisykles geopolitikoje. Mums tai yra pats svarbiausias ir būtiniausias santykis, kokį turime.
– Vis dėlto bet kokius planus pirmiausia tikriausiai gali stabdyti ir politikai pačiose JAV. Kiek su jais dirbama – tiek su demokratais, tiek su respublikonais? Ponia Motuzai, kiek jūs matote potencialo per šią kryptį stabdyti tokius procesus?
Remigijus: Iš tiesų būtų nekorektiška kažkaip daryti įtaką, tačiau, kaip jūs paminėjote, mes žinome, ir JAV nėra vienalytės nuomonės. Šį klausimą kelia tiek respublikonai, tiek demokratai. Žinome, kad net yra įregistruotos įstatymo pataisos Senate, kurios, nežinau, kada bus pradėtos svarstyti, bet jose pagrindinis klausimas – ar NATO narė gali jėga užpulti kitą NATO valstybę. Tai rodo, kad diskusijos vyksta ir vyksta labai rimtos diskusijos. Netgi yra siūlymų, panašiai kaip ir pas mus kartais skubama, kalbėti apie apkaltos proceso reformavimą ar net „impeachment'ą“. Tai kelia nerimą JAV politikams, nes bijoma, kad tai gali destabilizuoti situaciją. Kita vertus, Danijos politikai ne kartą yra pasisakę, kad, kad ir kaip pasibaigtų Grenlandijos klausimas, tokių gerų santykių su JAV, kokie buvo iki šiol, nebebus. Tai kelia nerimą ir mums. Mes svarstome, ar šis klausimas pasibaigs ties Grenlandija, ar jis plėsis toliau. Tai labai aktualus ir nerimą keliantis klausimas, dėl kurio diskutuojame. Manau, nerimą jaučia ir patys JAV politikai, nes yra daug nežinomųjų ir nenuspėjamumo, o tai galiausiai gali pakenkti ir pačioms JAV. Aišku, politikai bijo reputacijos, o tai gali sukelti tam tikrą nestabilumą.
– Kalbant apie tai, ką Europa galėtų daryti, prieš tai A. Valionis išvardijo visą spektrą priemonių, kurių būtų galima imtis – ekonomines priemones, įskaitant galimą prekybos susitarimo tarp Europos Sąjungos ir JAV ratifikavimo atidėjimą, jeigu būtų įvesti muitai. Taip pat buvo minėtas E. Macrono pasiūlytas kovos su prievarta mechanizmas, Skaitmeninių paslaugų akto taikymas, siekiant daryti įtaką tokioms bendrovėms kaip „Google“ ar „Meta“. Ponia Jeglinskai, ar tokių priemonių taikymas galėtų priversti D. Trumpą persigalvoti?
Giedrimas: Niekas turbūt negali į šį klausimą atsakyti užtikrintai. Tačiau noriu pabrėžti vieną esminį dalyką – karinės konfrontacijos čia nebus. Yra per daug saugiklių. Nors pats D. Trumpas yra pasakęs, kad gali daryti, ką nori – tai girdėjome ir jo interviu „The New York Times“ prieš kelias dienas, kai jis teigė, jog jo pasirinkimus riboja tik moralė. Vis dėlto dienos pabaigoje egzistuoja Kongresas, kuris atstovauja visiems Amerikos žmonėms. Matome, kad didžioji dauguma Amerikos visuomenės nenori jokių intervencijų prieš demokratines valstybes. Net jeigu tam tikru mastu buvo palaikomas N. Maduro nuvertimo klausimas Venesueloje, šiuo atveju apie jokį leidimą iš Kongreso kalbėti turbūt negalima. Kitas svarbus aspektas – kariuomenė. Iš neformalių kanalų girdime, kad pati kariuomenė nenorėtų vykdyti nelegalaus įsakymo. Kariai turi teisę atsisakyti vykdyti įsakymą, jeigu jis nėra teisėtas. Todėl apie karinę konfrontaciją čia neturėtume kalbėti. Kalbant apie Europos grasinimus, manyčiau, kad reikėtų eiti ne per grasinimus, o per bendrą konstruktyvų kelią į priekį – kuriant saugesnę Arktį, saugesnę Grenlandiją. Reikia kalbėti apie bendras investicijas, ne apie simbolines sumas, o apie rimtus paketus – 100–200 mlrd., apie bendrą infrastruktūros kūrimą, papildomų bazių steigimą. Per tai turėtume judėti į priekį. Grasinimai muitais yra sudėtingas kelias. Be to, net ir tas pats D. Trumpo siūlymas įvesti papildomus 10 proc. muitus aštuonioms valstybėms gali būti teisiškai neįgyvendinamas, nes Aukščiausiasis Teismas dar nėra priėmęs sprendimo dėl tokių įgaliojimų. JAV šiuo klausimu vyksta daug diskusijų. Todėl reikalingas konstruktyvus požiūris ir konkretūs pasiūlymai iš europiečių.
– Pone Motuzai, ar Lietuva remtų sprendimus Europos Sąjungoje taikyti ekonomines priemones, įskaitant prievartos mechanizmą?
Remigijus: Manau, kad tai yra normalios atsakomosios priemonės. Kaip jūs teisingai paminėjote, apie tai kalbėjo ir buvęs ministras A. Valionis. Taip pat artimiausiu metu turi būti pasirašytas susitarimas dėl mineralų. Lietuva palaikytų ir remtų tokias priemones.
Naujausi komentarai