– Savaitės pradžioje lankėtės Ukrainoje. Kokia ten situacija?
– Situacija civiliams kuo arčiau kovos veiksmų yra tikrai sudėtinga. Žmonės turi tęsti savo normalų gyvenimą, kurį turėjo prieš karą, iš esmės požemyje. Lietuva aktyviai prisideda ir finansais, ir organizuodama įvairių projektų įgyvendinimą. Norėjau ir pats įsitikinti, koks yra poreikis ir kokia yra būklė. Tikrai džiaugiuosi, kad ten esame ne tik vertinami, bet ir reikšmingai prisidedame prie gyvenimo.
Jeigu nebus požeminės mokyklos – reiškia, jokios kitokios mokyklos nebus. Vaikai negalės lankyti pamokų. Nuotolinis mokymas – patys žinome iš kovidinio laikotarpio, kiek jis turi įvairiausių neigiamų pusių. O ką tai reiškia vaikams karo metu? Tai reikš, kad šeimos tiesiog išvažiuos iš ten: dalis – į Kijevą, dalis – į Vakarų Ukrainą, dalis – į Lietuvą. Bet mes norime, kad gyvenimas ten tęstųsi ir prisidedame pinigais – požeminės mokyklos, požeminės ligoninės, požeminiai gimdymo namai. Pats įsitikinau, kad antžeminės ligoninės, mokyklos, administraciniai pastatai yra atakuojami Rusijos oro antskrydžiais, raketomis, dronais kiekvieną naktį.
Po nakties, kai lankiausi Odesoje, buvo aukų, apžiūrėjome namus, kurie buvo atakuoti dronais, ir gimdymo namus, kurių visas pastatas buvo sugriautas. Vykdomi baisūs nusikaltimai. Tai pripažino ir prieš keletą savaičių Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos sudaryta speciali komisija, vertindama, kaip medžiojami žmonės – medžiojami ne perkeltine, o tiesiogine prasme – Chersono gatvėse. Tai yra baisūs, sistemingi nusikaltimai žmogiškumui, karo nusikaltimai. Apie tai reikia labai garsiai kalbėti. Tai ne tie vaizdai, kuriuos matome fronto zonoje ar apkasuose, – tai civiliai, tai žmonės, kurie nusprendė pasilikti.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Kodėl pasaulis per daugiau nei tris metus nesuvokia, kad Rusija nekariauja, o žudo?
– Yra daug įvairių priežasčių – dėl to, kad temos keičiasi, dėl nuovargio, dėl kitų problemų. Gal nebejaučia empatijos, gal atbunka. Mūsų tikslas yra mobilizuoti politinę valią – ypač politinę valią Vašingtone – teisinga kryptimi, kad būtų pasiektos paliaubos ir ilgalaikė, teisinga taika. Ir tam reikia nepamesti parametrų – ne šiaip, kad viskas sustotų ir būtų pasakyta: „Baikit, viskas, užtenka“, bet kad būtų sudėti teisingi taškai. Rusija šiuo metu vykdo karo nusikaltimus, grobia vaikus iš okupuotų teritorijų, gabena juos giliau į Rusiją indoktrinavimui, visiškai nesiekia paliaubų, o imituoja procesą.
Temos, kurios leidžia sudėlioti teisingus taškus, yra būtent šios. Tai yra kraupūs nusikaltimai, ten medžioja žmones gatvėse.
– Bet tas buvo po Bučos žudynių – visi važiavo, žiūrėjo ir tada susivokė.
– Tada buvo mobilizuota valia – judėti į priekį kartu su amerikiečiais, telkiant paramą, sankcijas. G7, Europos Sąjunga jungėsi iš paskos – veikė ta sistema. Dabar akivaizdu, kad reikia ją vėl surišti. Yra dalykų, kurių tu negali apeiti, kurių negali pakišti po stalu. Tai, ką daro Rusija, yra būtent tos temos. Dėl to kai ką dirgina, kai mes kalbame apie vaikus. 20 tūkst. vaikų vis dar yra Rusijos teritorijoje. Kaip tu juos gali pamiršti? Apie kokius kitus dalykus gali kalbėti, kai tokiu mastu pagrobti vaikai.
Civiliai taip pat pagrobti iš okupuotų teritorijų. Dabar, kai vyksta medžioklė, aš matau savo pareigą eiti, pasakoti ir kolegoms, ir visiems. O ar žinot, kad ten medžioja žmones kaip gyvulius – tiesiog gatvėse? Terorizuoja įvairiomis žinutėmis – tam, kad būtų pamiršta, kas ką daro ir kas yra kas šiame agresijos kare, kas vykdo nusikaltimus. Ir kai žinai, kad viena pusė vykdo nusikaltimus, o kita yra auka – nepavyksta paprastai pasakyti: „Na, tai gal abi pusės nuspręskite, ko atsisakysite ir kur nusileisite.“ Tas diplomatinis uždavinys tampa sudėtingesnis, bet jis negali būti paprastas, kai turime reikalą su Rusija. Tai ir yra sudėtingas uždavinys.
