„Žinių radijo“ laidoje „Atviras pokalbis“ Liberalų sąjūdžio narys Eugenijus Gentvilas (toliau – E. G.), Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas Mindaugas Kukaitis (toliau – M. K.) ir BNS vadovas Saulius Jakučionis (toliau – S. J.) diskutavo, kaip per dešimt metų pasikeitė politikos skaidrumo laukas.
– Tai, kad jūs nerašote knygų iš kalėjimo, reiškia, kad su jumis nesidalijo?
– E. G.: Niekuo nebuvau kaltinamas. Kaltinamasis aktas – 444 puslapiai, o aš jame esu paminėtas vieną kartą, kai E. Masiulis skambina Antanui Guogai ir sako: „Mes atvažiuosim su Augiu.“ Paskui apklausoje E. Masiulio klausė: „Kas tas Augis?“ Eugenijus Gentvilas. Štai toks mano paminėjimas.
2016 m. rinkimuose man teko tapti sąrašo lyderiu. Tai buvo praėjus penkiems mėnesiams po šios dienos. Mūsų partijos reitingas per tuos mėnesius nukrito nuo 14 iki 2,7 procento, likus dviem savaitėms iki Seimo rinkimų. Mus jau laidojo ir palaidojo. Galiausiai gavome 9,1 procento – Liberalų sąjūdis tiek niekada nebuvo gavęs.
Matyt, mes, ir aš asmeniškai, įtikinome mūsų rinkėjus, kad tai yra E. Masiulio problema. Taip atrodo ir iš nuosprendžio. Išskyrus vieną dalyką: prokuroras sėkmingai pripaišė, kad partija taip pat kaltinama dėl jos vienasmenio valdymo organo – partijos pirmininko E. Masiulio – nusikalstamos veiklos. Ir mes tapome nuteista partija.
Jokiam Artūrui Skardžiui ir niekam kitam neleisiu iškraipyti informacijos ir sakyti, kad partija dalijosi kyšiais. Prokuroras tų dalykų neįrodinėjo.
Aš to neslepiu, bet jokiam Artūrui Skardžiui ir niekam kitam neleisiu iškraipyti informacijos ir sakyti, kad partija dalijosi kyšiais. Prokuroras tų dalykų neįrodinėjo. Buvo atliktos kratos partijoje ir visur kitur, ir jokių panašių pėdsakų nėra. E. Masiulio miegamajame, svetainėje ir virtuvėje buvo paimta trylika įmaučių, pakuočių ir dėžučių, kuriose bendra suma siekė 242 tūkstančius eurų ir dar kažkiek kitomis valiutomis.
– Ar tuo metu partijoje jautėtės išnaudojami?
– E. G.: Net ir E. Masiuliui esant pirmininku, mes nebuvome traktuojami kaip vieno asmens partija. Pavyzdžiui, buvo Rolando Pakso partija, Viktoro Uspaskicho partija, bet niekas nesakydavo „E. Masiulio partija“. Žinoma, visi žinojo, kad tai stiprus ir augantis lyderis, kuriuo aš didžiavausi.
Aš asmeniškai nieko neįtarinėjau. Sėdėdavome Klaipėdoje su E. Masiuliu mano terasoje, kalbėdavomės apie kitokią Lietuvą, apie tai, kaip čia viskas keičiasi. Aš guldžiau galvą už savo buvusį studentą, savo politinį mokinį. Deja, nusivyliau. Dabar tapau atsargesnis, bet ir toliau nemoku į bet kurį politiką žiūrėti kaip į galimą kyšininką. Aš kiekvieną kartą aikteliu, kai pamatau, kas čia yra nutikę.
– Ar galime įvertinti, kiek toli nuo E. Masiulio laikų nuėjome?
– M. K.: Kai yra prabėgę dešimt metų, atrodytų, kad tuo metu teisė triumfavo, o politikams atėjo dugno, nuo kurio reikėjo atsispirti, diena. Bet dabar žiūrint, taip neįvyko. Mano akimis, teisė pralaimi. Mes nepadarėme tų pamokų, kurias turėjome padaryti.
Labai panaši istorija įvyko Suomijoje. Ten buvo didžiulė korupcijos byla, po kurios visi politinės atsakomybės sluoksniai buvo sudėlioti pagal visas instrukcijas. Ir tai yra labiausiai pažengusi valstybė, reguliuojanti politinę, etinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę visais politikų lygmenimis – pradedant savivaldos atstovais ir baigiant tarnautojais bei politikais.
Dabar akivaizdu, kad net ir dabartiniai įvykiai rodo: kriminaliniai įtarimai pareikšti pačiame aukščiausiame lygmenyje. Jie nėra vienkartiniai ir atsitiktiniai. Nesuveikė nė viena prevencijos priemonė.
Praktiškai visi atvejai, pradedant nuo „čekiukų“ skandalo, susiję su privačių asmenų iniciatyva išviešinti tyrimą. Tai rodo, kad nesuveikė kurti prevenciniai mechanizmai, tai yra pareigūnų, pasitikėjimo ir korupcijos prevencijos tinklas.
Mūsų valstybėje yra prileista labai daug teisės aktų, yra labai daug teisinės biurokratijos – leidimų, instrukcijų, taisyklių. Esame viena iš lyderiaujančių valstybių Europoje pagal išleidžiamų teisės aktų kiekį, bet jie neįnešė jokio aiškumo. Šiuo atveju turime kalbėti apie visiškai kitas priemones.
– Kokie pokyčiai įvyko?
– S. J.: Pasikeitė ne tiek daug, kaip mums atrodo. Politinės atsakomybės standartus kiekvienas politikas turi savus. Ir kiekviena politinė partija, spręsdama, kokiu lygiu atsiriboti nuo prisidirbusių politikų, taiko ir taikė skirtingas praktikas.
2016 m., tą dieną, kai E. Masiulis „užlėkė ant teisėsaugos“, jis pasitraukė iš Seimo, padėjo mandatą ir išėjo iš partijos pirmininko pareigų – tuo jo politinė karjera ir baigėsi. Tačiau toje pačioje byloje įtariamas Vytautas Gapšys toje kadencijoje išbuvo iki galo, buvo rinkimų kampanijos veidas, nors ir nebuvo išrinktas. Galiausiai jis buvo išrinktas 2020-aisiais, dėl to dar pabūdamas Seimo nariu ir sėdėdamas kalėjime.
Dabar irgi matome įvairių situacijų. Kazys Starkevičius nusprendžia prisipažinti. Jo motyvus galime spėlioti, bet faktas lieka faktu – jis išeina iš Seimo, padeda mandatą. Galbūt tokiu būdu bėga nuo viešo dėmesio, bet galima sakyti, kad prisiima politinę atsakomybę.
Kitos partijos šio pavyzdžio nekartoja. Socialdemokratai padėjo dviem savo nariams išvengti baudžiamojo persekiojimo, neatėmę iš jų imuniteto. Šiuo atveju partijos sprendžia skirtingai, ir vis tiek tai priklauso ne tik nuo vertybių, bet ir nuo to, kaip jos jaučia naudą arba žalą.
Visas „Žinių radijo“ interviu – vaizdo įraše:
(be temos)
(be temos)