EKONOMIKOS MINISTRAS BE PORTFELIO?

Tikėtina, Lietuva baigia suvaldyti COVID-19 pandemiją ir prioritetu tampa suvaldyti jau kitą – beprecedentę ekonomikos krizę. Tačiau neturime ir net neketiname turėti už ekonomiką atsakingo ministro, nes nei premjeras, nei Prezidentas kompromisui nenusiteikę

Politinis patas

Panašu, kad premjeras Saulius Skvernelis vis labiau įsijaučia į valstybės karaliaus poziciją. Jam nė motais nei Seimas, nei Prezidentas. Vakar jis atsisakė atsakyti į Seimo opozicijos jam raštu pateiktus klausimus, tarp jų – ir dėl ekonomikos ir inovacijų ministro kandidatūros. Motyvas – Seimo nariai turi teisę raštu pateikti tik vieną klausimą, o pateikė penkis. Be to, tuo pačiu metu jis turi posėdžiauti COVID-19 sukeltos situacijos valdymo komitete. Vyriausybės valandos metu pakartotinai uždavus klausimą dėl ministro, S.Skvernelis atsakė, kad pasiūlytas geriausias variantas, o su Prezidentu bendravimas vyksta.

Ministro pirmininko patarėjas Tomas Beržinskas į klausimą, ar dabar, kai ekonomikos gaivinimas tampa vienu pagrindinių Vyriausybės darbotvarkės klausimų, premjeras neketina Prezidentui teikti naujos ekonomikos ir inovacijų ministro kandidatūros, „Kauno dienai“ atsakė taip: „Kol kas to daryti neketinama. Laikinasis Ekonomikos ir inovacijų ministerijos (EIM) vadovas Žygimantas Vaičiūnas ir už ekonomikos gaivinimą taip pat atsakingas Vyriausybės vicekancleris Lukas Savickas tinkamai atlieka savo darbą.“

Prezidento Gitano Nausėdos poziciją šiuo klausimu „Kauno dienai“ perdavė jo atstovas spaudai Antanas Bubnelis: „Prezidento vertinimu, visos šalies institucijos privalo turėti savo vadovus. Taip užtikrinama sklandi jų veikla tiek įprastomis, tiek ir krizės sąlygomis. Prezidentas L.Savicko kandidatūrą į ministro postą buvo įvertinęs, ji nebuvo patvirtinta. Jokių kitų kandidatų Prezidentui premjeras nebuvo pateikęs nuo pat praėjusių metų rudens, kai buvo aišku, kad tuometis ministras paliks šį postą. Prezidento nuomone, Lietuvoje tikrai yra patyrusių politikų ir profesionalų, kurie galėtų užimti šį postą.“

Taigi ypač didelę svarbą COVID-19 akivaizdoje įgijusi politinė pareigybė lieka politinių ambicijų įkaite, ir ženklų, kad kuri nors pusė ketina trauktis, nėra.

Be galvos – per pusmetį

Iki koronaviruso pandemijos gal dar buvo galima ironizuoti, kad ministro nelabai reikia, jei EIM be nuolatinio vadovo de facto funkcionuoja jau per pusmetį.

Kai rugpjūčio pradžioje Vyriausybė oficialiai įvardijo tuomečio ekonomikos ir inovacijų ministro Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūrą į Europos Komisijos (EK) narius, jis susitelkė rengtis spalio pradžioje Europos Parlamente vyksiantiems klausymams. Rugsėjį pasiėmė atostogų ir praktiškai persikraustė į Briuselį. Spalio 3-iąją jis čia sėkmingai išlaikė egzaminą, o šį džiaugsmą ne-trukus papildė dar vienas – V.Sinkevičiui gimė dukra, ir jis išėjo tėvystės atostogų. Tad ministras jau dirbo tik epizodiškai. Gruodį, pradėjus dirbti naujajai EK, ekonomikos ir inovacijų ministro postas tapo laisvas ir de jure.

Ypač didelę svarbą COVID-19 akivaizdoje įgijusi politinė pareigybė lieka politinių ambicijų įkaite, ir nėra ženklų, kad kuri nors pusė ketina trauktis.

Tačiau premjeras naujo ministro siūlyti neskubėjo. Savo patarėjo L.Savicko kandidatūrą Prezidentui jis pateikė tik sausio 24 d. Vasario 12-ąją Prezidentas ją atmetė. G.Nausėda argumentus pakartojo ir šiomis dienomis: „Tai yra jaunas, šviesus žmogus, turintis patirties tam tikroje veiklos

srityje, ir ši patirtis yra labai svarbi Lietuvai šiuo metu. Ar jis galėtų įsigilinti į ministro kompetencijas ir iškart imtis vadovauti ministerijai, aš išreiškiau tokių abejonių.“

Tačiau gal L.Savicko karjera būtų susiklosčiusi ir kitaip, jei jis nebūtų „patekęs į vieną paketą“ su susisiekimo ministru Jaroslavu Narkevičiumi. Kaip tik tuo metu buvo įsismarkavęs skandalas dėl jo veiklos skaidrumo, Prezidentas pareiškė, kad jis negali eiti pareigų. Tačiau premjeras ignoravo G.Nausėdą. Tad buvo svarstymų, ar prie L.Savicko kandidatūros atmetimo neprisidėjo principas „galva už galvą“.

Kaip apeiti Prezidentą

S.Skvernelis pareiškė naujos kandidatūros nesiūlysiąs. Jis sugalvojo naują ėjimą – EIM prijungti prie Energetikos ministerijos. Tiesa, naujas darinys būtų pradėjęs veikti tik po Seimo rinkimų su-formavus naują Vyriausybę. Toks projektas registruotas kovo 13-ąją, jau įsismarkavus koronavirusui. Vis dėlto netrukus, kovo 25-ąją, Vyriausybė susiprato, kad tam dabar ne laikas, ir atidėjo šį klausimą. Bet naujos ministro kandidatūros premjeras vis tiek nesiūlė.

Kad nuolatinio ministro reikia, pritaria ir valdančiajai koalicijai priklausančios Socialdemokratų darbo partijos, kuri taip pat pretendavo į šį portfelį, pirmininkas Gediminas Kirkilas. „Bet ne vien Vyriausybė dalyvauja šiame procese. Prezidentas nepritaria siūlomai kandidatūrai ir, mano manymu, be ypatingų argumentų“, – sako G.Kirkilas, primindamas, kad, jam būnant premjeru, tuometis prezidentas Valdas Adamkus taip pat sutikdavo ne su visomis siūlomomis kandidatūromis, bet pateikdavo argumentus.

Ar, kaip buvęs premjeras, jis patartų S.Skverneliui siūlyti kitą kandidatą? „Mano manymu, reikia ieškoti kompromisų, bet, matyt, nesurandama. Ministro paskyrimas – ir koalicijos reikalas, o koalicija mano, kad nėra jokių argumentų neskirti L.Savicko. Kiek žinau, jo kandidatūra dar kartą buvo siūloma neformaliai, bet Prezidentas nesutiko“, – sako G.Kirkilas.

Opozicinės Socialdemokratų partijos pirmininko Gintauto Palucko įsitikinimu, kompromisas įmanomas: „Mūsų Konstitucijoje užprogramuota, kad nebūtų nė vienos valdžios šakos diktato. Ministro pirmininko darbas – rasti tokią kandidatūrą, kuri tiktų ir Seimo daugumai, ir Prezidentui. Dabar premjeras savo darbo iki galo nepadarė.“

Bet S.Skvernelis pasielgė kitaip – jis sugalvojo, kaip apeiti Prezidento valią: L.Savicką, dabar Vyriausybės kanclerio pirmąjį pavaduotoją, jis paskyrė atsakingu už ekonomikos skatinimo planą.

„Tai šoninis keliukas, kaip apeiti tai, kad Prezidentas atmetė jo kandidatūrą į ministrus. Bet tai nepaneigia ekonomikos ministro būtinybės“, – sako Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentas Robertas Dargis. Jis pabrėžia, kad EIM yra bazinė ne tik COVID-19 akivaizdoje sprendžiant ekonomikos problemas – ji turėjo sudėlioti kito ES finansinio laikotarpio programą.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus dr. Vitalio Nakrošio nuomone, L.Savicko paskyrimas atsakingu už ekonomikos skatinimo planą – geras sprendimas, nes plano įgyvendinimas reikalauja koordinavimo tarp atskirų sričių. „L.Savickas gavo daugiau atsakomybės, dabar daugiau eina į viešumą, aktyviau imasi veiksmų. Koordinuoti iš centro galima, bet tai nereiškia, kad nereikalingas ir ministras. Kažin ar L.Savickas pajėgus mobilizuoti ir EIM bei jai pavaldžių įmonių veiklą, nes tai labai plati valdymo sritis, ir būtent viena tų, kuri labiausiai nukentėjo nuo COVID-19“, – pabrėžia V.Nakrošis.

Technokratas ar politikas

Gal dabartinėmis aplinkybėmis vertėtų prisiminti, kad krizių akivaizdoje trumpam laikotarpiui kar-tais pasitelkiami vadinamieji ministrai technokratai? V.Nakrošis primena, kad tokia buvo ir šios Vyriausybės idėja. Nors po naujos koalicijos suformavimo valdantieji nuo jos atsitraukė, bet

COVID-19 sugrąžino į darbotvarkę įrodymų svarbą, nuolat matome politikus konsultuojančius ekspertus. Tad toks ministras technokratas galimas, o kandidatūrų galima rasti ir tarp EIM viceministrų, ir verslo bendruomenėje, ir tarp turinčių patirties valstybės valdomų įstaigų vadovų. Galėtų būti ir kas nors iš ekonomikos skatinimo plano rengimo komandos, pavyzdžiui, dabartinis viceministras Marius Skuodis.

Gal valstiečiams reikėtų prisiminti jų šešėliniu tuomet dar ūkio ministru įvardytą „Investuok Lietuvoje“ vadovą Mantą Katiną? Nors jis vertinamas kaip profesionalus vadovas, V.Nakrošio nuomone, kažin ar nebūtų laikomas susijęs ryšiais su opozicijos frakcijomis, todėl valdantiesiems nepriimtinas.

R.Dargio nuomone, jei jau kalbėti apie ministrą technokratą, tai reikėtų profesionalaus vadybininko, o ekonomistų galima pasitelkti iš šalies. „Problema – politinis vadovavimas, pozicijos apgynimas, diskusijos Seime, Vyriausybėje. Čia neužtenka gero ekonomisto – reikia žmogaus, kuris turėtų stiprų stuburą, būtų patyręs vadybininkas, nes mokytis dabar nėra kada. Tokiu sunkiu laikotarpiu geriau būtų valdančiųjų atstovas, nes jei ministras neturės palaikymo Seime, sunku tikėtis rimtos sėkmės“, – mano R.Dargis.

G.Palucko manymu, konstruktyvus darbas įmanomas tik dviem atvejais: jei ministru taptų arba autoritetingas ekonomistas, arba tikrai patyręs politikas, turintis valdančiosios daugumos paramą. Jo nuomone, jei būtų renkamasi tarp profesionalų, puikiai tiktų Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotojas Raimundas Kuodis, kuris jau yra išdėstęs visą paketą racionalių pasiūlymų, turi ir autoritetą, ir žinių. O jei būtų renkamasi tarp politikų – dėl politinio palaikymo Seime (kurio neturint krito jau ne viena šios kadencijos ministro galva), tai turėtų būti kas nors iš artimų valstiečių lyderiui Ramūnui Karbauskiui žmonių.

Tačiau kol kas – jokių kompromiso požymių. „Apmaudu, kad Prezidentas ir premjeras negali sutarti dėl kandidato. O nuolatinio ministro reikia, nes dabartinėmis aplinkybėmis, kai reikia gebėti prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių ir poreikių, imtis reikalingų veiksmų, būtinas stipresnis mandatas ir aktyvesnė lyderystė. Jei to nebus, verslas ir mes visi už tai sumokėsime kainą“, – įspėja profesorius V.Nakrošis.

Šią savaitę S.Skvernelis iš Seimo tribūnos pakartojo, kad ekonomikos skatinimas dabar ne mažiau svarbus nei priemonės kovojant su COVID-19. Tačiau jei nesugebama įveikti ambicijų dėl vieno posto, matyt, mūsų valstybėje yra svarbesnių dalykų ir už mirtiną COVID-19, ir už valstybės piliečių vadavimą iš ekonomikos krizės.