JĄ VADINO GINTARINE LEDI: K. PRUNSKIENĖS ARTIMIEJI TEBELAUKIA STEBUKLO

Nuo to gimtadienio, kai Nepriklausomybės Akto signatarė, pirmoji nepriklausomos Lietuvos premjerė Kazimiera Prunskienė patyrė insultą, prabėgo daugiau nei septyneri metai. Ta diena apvertė aukštyn kojomis ne tik jos pačios, bet ir visos šeimos gyvenimą.

Būta visko – depresijos, liūdesio, nežinojimo, kaip padėti, kaip gelbėtis patiems. "Šiandien gyvenimas eina į priekį, nesvarbu, kad kiek kitoks nei tas ankstesnis", – sako jaunesnioji buvusios politikės duktė Daivita Jackevičienė.

Daivita pasakoja nuostabią istoriją. Ji – apie gyvenimą ir viltį. 76-erių Kazimiera dalyvauja visuose šeimos reikaluose, domisi politinėmis aktualijomis, priima svečius. Ir labai daug dirba, atkakliai, su žemišku užsispyrimu, kaip per gyvenimą buvo įpratusi. Tik šiandien jos pastangos nukreiptos į kovą su savo pačios negalia. Būna dienų, atnešančių tegul ir vos matomą pagerėjimą, bet dažniau jos būklė tiesiog lieka stabili, tai irgi yra geras ženklas.

Visai šeimai šis metas yra puikus. Atsitraukė liūdesys ir baimė, lydėję pirmaisiais ligos metais. Juos pakeitė ramus susitaikymas ir džiaugsmas dėl kiekvienos kartu nugyventos dienos. Kol kalbamės su Daivita, ji vis šypsosi. Kartais – pro ašaras, nes neįmanoma pamiršti to, kad tavo brangus žmogus buvo atsidūręs taip arti dangaus.

Ši vasara – jau aštuntoji po insulto. K.Prunskienė, kaip ir kasmet, ją leidžia savo sodyboje Labanoro girioje. Dukterys Daivita ir Rasa pasikeisdamos čia būna atostogų metu. Kai orai atvėsta, mamą į savo namus Kaltanėnuose parsiveža sūnus Vaidotas Prunskus. Tada darbo dienomis pasikeisdamos ja nuolat rūpinasi dvi šeimos samdomos slaugės.

Liga radikaliai pakeitė žinomos moters kasdienybę. Ji nebevaldo dešinės rankos bei kojos, taip ir neatgavo kalbos. Reabilitacinis gydymas, trukęs ilgus mėnesius po insulto, įtvirtino gana griežtą režimą. Specialiu treniruokliu dviračiu ji kasdien mina po 20 min. prieš pietus ir popiet, įveikdama 12 km. Taip lavinami kojų ir rankų judesiai. Dienos miegas, pasivaikščiojimas, uždavinių sprendimas atminčiai lavinti – taip pat kasdienis ritualas.

"Mamos būklė yra stabili. Ilgesnį laiką jos nematę žmonės iškart pastebi, kad dabar ji laikosi stipriau nei prieš keletą metų. Prieš ketverius metus, kai buvo labai karšta vasara, mama pasijuto prasčiau. Magnetinio rezonanso tyrimas parodė kelis naujus mikroinsultus. Bet kartu sulaukėme ir labai geros žinios. Neurologai įžvelgė, kad vyksta tos smegenų srities, kuri buvo apmirusi po pirmojo insulto, atsikūrimas", – pasakoja D.Jackevičienė.

– Iškart po insulto jūsų mamos būklė buvo labai sunki. Paskui sekė ilgas reabilitacijos laikotarpis, kurio metu ne tik mama, bet ir jūs visi turėjote iš naujo prisitaikyti prie gyvenimo. Ar buvo toks momentas, kai nustojote tikėti stebuklu?

– Mes tebelaukiame stebuklo. Visiškai turbūt nepasveiks, bet mama vėl gali pradėti kalbėti, savarankiškai vaikščioti. Mano sesuo Rasa, lydėjusi mamą į specializuotą reabilitacijos kliniką Maskvoje pirmais, antrais metais po insulto, susidūrė su tokiais ligoniais, kurių būklė buvo žymiai pagerėjusi po aštuonerių ir daugiau metų. Juos visi jau buvo nurašę, neteikė absoliučiai jokios vilties.

Gyvenimas eina į priekį, nesvarbu, kad kiek kitoks nei tas ankstesnis.

Man įsiminė vieno mamą konsultavusio lietuvio profesoriaus žodžiai, kad žmogaus smegenys – kaip visata. Jos niekada nebus ištirtos iki galo, ir niekas negali pasakyti, bus vienaip ar kitaip.

O mažus stebuklus išgyvename kasdien. Tai mama pasako žodį, kurio nebuvo ankstesniame kontekste, tarsi išsitraukia iš kažkokio apatinio stalčiuko. Tada ir pati nustemba, žvilgsniu pasitikrina, ar pataikė.

– Kaip jūs, artimieji, prisitaikėte prie kitokio bendravimo, susikalbėjimo?

– Mamos kalba yra sutrikusi, reikia tai pripažinti. Visavertis pokalbis neišeina. Kai mudvi bendraujame, aš turiu perimti iniciatyvą, mama daugiau reaguoja. Ir intuityviai žinau, ko ji nori paklausti. Dukros juokiasi, kad atsakydama paprastai pataikau.

Mamai nepatinka nuobodžiauti, jai nuolat reikia ką nors veikti – ar albumus, žurnalus vartyti, ar bent jau klausytis muzikos. Pati nemėgstu uogauti, bet einu vien tam, kad mamai būtų ką veikti. Kol ji miega pietų miego, prirenku bruknių, specialiai nelabai švariai, tada duodu perrinkti – uogos į vieną dubenėlį, lapeliai į kitą. Ir grybus ji labai gerai valo, nors tik viena ranka, kairiąja.

Liga apribojo mamos galimybes, bet visa kita liko kaip buvę. Ir dabar, jei tik mes netingėtume, ji mielai nuo ryto iki vakaro vežimėlyje sėdėtų su kostiumėliu. Bet nesinori slaugių apkrauti dar ir suknelių skalbimu, lyginimu, galų gale ir mankštinantis reikia kasdienės aprangos. Manikiūras, šukuosena – viskas svarbu kaip ir anksčiau. Gal tik pirmą mėnesį po insulto, kai dar viskas buvo neaišku, nedarėme manikiūro. Ji pastebi, jei aš nesusitvarkiusi nagų, vis peikia mano papuošalus, rodo į savo auksinę grandinėlę – va, tokios reikėtų.

Mamai visada buvo svarbu estetika, graži išvaizda, nelaikė to tuštybe. Atsimenu, mama nuo mažens kalbino mano dukrą Augustę dalyvauti ilgakasių konkursuose, bet mes nenorėjome. Vėliau ji pati panoro išbandyti tą darbą – nuo 16 metų dirbo modeliu Paryžiuje, Stambule, Taivane, Kinijoje. Šalia to – baigė Vilniaus jėzuitų gimnaziją, studijuoja publicistiką, komunikaciją ir kalbas Berlyno laisvajame universitete. Taigi močiutė buvo teisi.

– Kiekvienas, kam yra tekę slaugyti sunkų ligonį, žino, kokio pasiaukojimo tam reikia. Kartais tai tampa sunkiai pakeliama našta. Niekada taip nesijautėte?

– Mums lengviau, esame trys vaikai. Tačiau vis vien mūsų visų gyvenimai apsivertė aukštyn kojomis. Rasa labai daug laiko prabuvo ligoninėse, reabilitacijose. Jos vaikai tada buvo didesni, galėjo sau tai leisti, bet sveikatos kainavo daug. Aš tuo metu buvau motinystės atostogose su trečiąja dukra, joms pasibaigus negalėjau grįžti į ankstesnį darbą. Brolis dabar nuolat yra šalia. Bet viskas pasimiršta, ir dabar kartais net neatrodo, kad kažkada buvo ir kitaip.

Mažus stebuklus išgyvename kasdien. Tai mama pasako žodį, kurio nebuvo ankstesniame kontekste.

Mūsų visų vaikai – du Rasos sūnūs, keturios Vaidoto dukterys, trys mano mergaitės – taip pat suvokia situaciją kaip savaime suprantamą. Mano jaunėlės sveikos močiutės nė nespėjo pažinti. Jos nuo mažens žino, kokie yra prioritetai, kad aš ne visada galiu nueiti su jomis į mišką ar prie ežero, kad mano atostogos, savaitgaliai skirti rūpintis močiute.

– Lietuviai keičiasi – apgyvendinti savo pasenusius ar pasiligojusius tėvus specialiose įstaigose mums vis labiau priimtina. Ką jūs apie tai manote?

– Aš dukrai esu pasakiusi – ir pravirkdžiusi, – jei su manimi atsitiks kažkas panašaus kaip mano mamai, prašau atiduoti mane gal ne į pačius prasčiausius, bet į slaugos namus, kur galėčiau būti su panašiais žmonėmis. Nenorėčiau, kad vaikų gyvenimai dėl manęs apsiverstų aukštyn kojomis, geriau tegul atvažiuoja aplankyti, ramiai išgertume arbatos, ir viskas.

O dėl mano mamos tokios galimybės net nesvarstėme. Nesistebiu, kad daug kam tai vis dar nepriimtina. Juk žmonių auklėjimas, patirtys skirtingi. Aš nepykčiau, nes jau žinau, ką reiškia slaugyti savomis jėgomis.

Kita vertus, galvodama apie savo mamą kažkodėl manau, kad jai būtų labai smagu kokiuose jaukiuose slaugos namuose, kur bendri pietūs ir vakarienės, įvairūs renginiai, daug vyksmo ir šurmulio. Vokietijoje pažįstu ne vieną pagyvenusį žmogų, gyvenantį tokioje struktūroje – kartu ir savarankiškai, ir su priežiūra, pagal galimybes dalyvaujantį bendroje veikloje. Tai praturtina. Dabar mamos ratas gana ribotas, kasdien ta pati mankšta, tas pats televizorius su jos laidomis. Kokį mėnesį ar du per metus būtų įdomu ir naudinga pakeisti aplinką.

– Daug emocijų kelia dabartiniai kompensuojamųjų vaistų tvarkos pakeitimai. Ar jie palietė ir jus?

– Vaistai nuo epilepsijos, pasikeitus tvarkai, kompensuojami jau kitu pavadinimu. Galbūt cheminė sudėtis ta pati ar labai panaši, bet mes bijome rizikuoti. Priepuoliai mamai jau keleri metai nesikartoja, todėl nutarėme verčiau mokėti brangiau ir pirkti tuos vaistus, kurie tikrai tinka.

Kai kurie vaistai ligoniams, besigydantiems po insulto, kompensuojami tik dvejus metus. Matyt, tikintis, kad ilgiau neišgyvens... Tas pats ir dėl reabilitacijos, sanatorijų. Bet siuntimai, kelialapiai galimi tik pačioje pradžioje, o vėliau organizuokis, žmogau, pats.

– Kas jūsų mamai teikia daugiausia džiaugsmo?

– Be abejo, bendravimas. Ji kiekvieną dieną galėtų priimti svečius, jei tik mes pasirašytume.

Labai smagu, kad žmonės jos nepamiršta. Česlovas Juršėnas, Gediminas Kirkilas sveikina įvairiomis progomis. Pernai būdamas mūsų kraštuose trumpam užsuko Saulius Skvernelis. Neseniai staigmeną padarė dailininkai, kuriems ji kadaise padėjo organizuoti plenerus Graikijoje, paskui Lietuvoje. Ėmė ir užgriuvo visa kompanija. Pirmoji Vyriausybė sveikina per kiekvieną gimtadienį. Buvęs pramonės ir prekybos ministras Albertas Sinevičius suburia visus, kurie gali, ir atvažiuoja kasmet.

Į mamos pašto dėžutę Vilniuje tebekeliauja korespondencija iš Seimo kanceliarijos. Gal jie užsimiršo, o gal taip parodo gražų dėmesį vis kviesdami į iškilmingus posėdžius ir panašiai. Atvežame tuos laiškus mamai, kartu skaitome, ji, žinoma, labai džiaugiasi.

– Ar jai rūpi tai, kas šiandien vyksta šalyje?

– Prieš antrąjį prezidento rinkimų turą juokaudami klausėme, ką daryti. Abu patinka, už kurį balsuoti? Bet ir mamai, pasirodo, tas pats galvos skausmas. Gitanas Nausėda buvo mamos studentas Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, Ingrida Šimonytė patinka kaip ekonomistė, finansininkė, be to, ji visada labai palaikydavo moteris politikes. Kartu žiūrėjome, aptarinėjome visus debatus. Klausydamasi žinių ji ir supyksta, ir nervinasi, jei kažkas neadekvačiai kažką pasako. Nėra jokios abejonės, kad jos vertinimai visiškai adekvatūs.

– Jūs kalbate apie stebuklą, kuris gali įvykti. Bet argi ne stebuklas ta mamos būklė, kokia yra dabar, jos noras gyventi, mokėjimas džiaugtis kiekviena diena?

– Praėjus keliems mėnesiams po insulto, kai mama suprato, kad jau niekada nebus taip, kaip anksčiau, ją apėmė baisi depresija. Buvo labai prastos nuotaikos, nenorėjo nei valgyti, nei gerti... Ir mums buvo sunku ją palaikyti, patys dar nebuvome spėję susivokti, susižiūrėti.

Bet pamažu pamažu kartu pradėjome stotis ant kojų. Sakėme, čia Dievulis tau įjungė stabdį, nes per daug ir per greitai bėgai. Prasidėjo fizinė reabilitacija. Kiekviena maža pergalė – pirštų pajudinimas, rankos judesys, kojos krustelėjimas – reiškė gijimą. Mama – pokario vaikas, užsigrūdinusi, turinti vidinio užsispyrimo. Ji dirbo. Kasdien matėme vis didesnį jos azartą dar daugiau dirbti, greičiau sveikti.

Neseniai mama sulaukė pirmosios proanūkės, dalyvavo anūkių vestuvėse. Gyvenimas eina į priekį, nesvarbu, kad kiek kitoks nei tas ankstesnis.