KODĖL VIETOS VALDŽIA VERTA DAUGIAU PASITIKĖJIMO?

Kadencijos pusiaukelę peržengusioms savivaldybėms didžiausias iššūkis – organizuoti vakcinaciją. Bet nedingo ir kitos problemos, kurias spręsti trukdo tai, kad nenorima suteikti savarankiškumo.

"Daug šnekama apie Stambulo konvenciją, kurios ratifikavimą Seimas dar tik ketina svarstyti. Bet yra dokumentas, kurį mūsų valstybė jau seniai ratifikavo, – Europos vietos savivaldos chartija. Joje kalbama apie savivaldos savarankiškumą, tačiau dokumentas – dokumentu, o gyvenimas – gyvenimu", – apgailestauja Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas, Jonavos rajono meras 36-erių Mindaugas Sinkevičius.

Skiepijasi vangiai

– Kaip Jonavos rajono savivaldybėje einasi vakcinacijos procesas?

– Baigėme skiepyti amžiaus grupę per 80 metų, iš jos pasiskiepijo 38 proc. gyventojų. Dabar skiepijami 70 metų ir vyresni. Jei ir kitose grupėse bus panašūs skaičiai kaip vyresnių nei 80-ies, ambicingas valstybės tikslas paskiepyti 70 proc. populiacijos bus vargiai įgyvendintas, ir ne todėl, kad trūks vakcinos ar strigs jos tiekimas.

Neseniai skelbti apklausos duomenys, kad darbingo amžiaus žmonių ketina skiepytis dar mažesnė dalis. Jau galėję pasiskiepyti tam tikrų profesijų žmonės, pavyzdžiui, pedagogai, Jonavos savivaldybėje skiepijosi dar pasyviau nei 80-mečiai ir vyresni.

Kol kas optimizmo nėra ir kalbantis su kitais kolegomis merais – skaičiai daug kur panašūs.

Daugelis įsisenėjusių problemų susiję su savarankiškumo ir pasitikėjimo savivaldybėmis stygiumi.

– Kaip, jūsų manymu, būtų galima paskatinti skiepytis?

– Visur gyvenime, taip pat ir vadyboje, tinka meduolio ir botago principas, bet demokratiškoje šalyje labai veikia ir informavimo principas. Kai prasidėjo karantinas, televizijų ekranuose matėme  Ekscelencijas Valdą Adamkų ir Dalią Grybauskaitę, profesorių Vytautą Landsbergį, kurie ragino likti namuose, laikytis karantino ribojimų. Lig šiol kažkokios nacionalinės kampanijos, raginančios skiepytis, nemačiau. Buvo tik pavieniai jau paskiepytų politikų komentarai, bet nėra reikalingo informavimo ir agitavimo. Net kai pasirodė žinios apie "AstraZeneca" vakcinos šalutinį poveikį, niekas normaliai nesureagavo, todėl ji tapo vakcina, kuria labiausiai nenorima skiepytis. Informacinės kampanijos reikėjo ir reikia. Sveikatos apsaugos ministerija sako, kad ji jau startuoja, bet to reikėjo anksčiau.

ES kalbama ir apie vadinamąjį skiepų pasą, kurį gavusiesiems gyvenimas galėtų būti atviresnis.

– Kaip siūlote spręsti problemą dėl atsisakančių skiepytis pedagogų, medikų ar socialinių darbuotojų?

– Ir dabar švietimo srities darbuotojams privaloma kartą per metus tikrintis sveikatą, tad, manyčiau, gal galima rasti būdą ir teisiškai įpareigoti tam tikrų profesijų asmenis, kurie gydo, slaugo, moko vaikus, aptarnauja klientus, privalomai skiepytis. Jei konstitucinės žmogaus teisės neleidžia to daryti, jie turėtų bent jau reguliariai testuotis. Bet ir tai neprivaloma. Yra asmenų grupė, kuri nenori nei vakcinuotis, nei testuotis. Gal dar galima rasti argumentų, kad kai kurie žmonės nenori skiepytis, nes tai intervencija į žmogaus organizmą, bet testavimas – paprasta nežalinga procedūra.

Merai agituoja ir švietimo, ir savivaldybių įmonių darbuotojus testuotis. Turint objektyvius duomenis, būtų galima ir objektyviau spręsti, ar jau galima atidaryti mokyklas, kitas įstaigas.

Beje, pavyzdžiui, Skandinavijoje – visai kitoks požiūris. Matyt, mūsų visuomenės elgsena susijusi su bendru nepasitikėjimu valdžia, tai giluminės problemos, kurių vaisius dabar skiname.

Švietimas ir kultūra

– Ar merai aiškinasi, kodėl skirtingose savivaldybėse tokie skirtingi skiepijimo tempai: pavyzdžiui, Šalčininkai atsilieka nuo Kauno triskart?

– Pokalbiai vyksta nuolat: kiekvieną savaitę pasitarimus su savivaldybėmis rengia Sveikatos apsaugos ministerija, vyksta apskričių pasitarimai. Žiūrint į savivaldybių skiepų žemėlapį, skirtumai akivaizdūs. Priežastys įvairios. Pavyzdžiui, apklausus Visagino gyventojus paaiškėjo, kad jie nesiskiepija, nes laukia rusiškos vakcinos "Sputnik V", nors jos Lietuva neketina naudoti. Kai kur yra administravimo, darbo organizavimo problemų. Skirtinga ir gyventojų pagal amžių sudėtis.

– Ar geriau būtų buvę vakcinacijos procesą vykdyti centralizuotai?

– Prieš porą mėnesių diskusijose svarstytos dvi filosofijos: ar viską darome centralizuotai, tam steigiame atskirą agentūrą, ar pasikliaujame savivaldybėmis, nes jos arčiausiai žmonių. Aš manau, kad reikia paskliauti savivaldybėmis. Gerai, kad savivaldai leido savarankiškai veikti. Nors ne visoms sekasi vienodai gerai, bet visi jų vadovai verčiasi per galvą, daro viską, ką gali.

– Kol kas vakcinų ir besiskiepijančiųjų skaičiai nedideli. Ar nekils chaoso, kai prasidės masinė vakcinacija?

– Vakcinų skaičiai, kurie pasiekia savivaldybes, didėja nuosekliai – nėra taip, kad vieną savaitę gautume 600 vakcinų o kitą – jau 6 tūkst. Pamažu didiname ir apsukas. Štai Kaune atsidarė pirmasis didžiulis vakcinacijos centras, po to – Klaipėdoje, Panevėžyje, Jonavoje – šią savaitę. Manau, esame pasirengę didinti apimtis.

Didžiausias iššūkis savivaldybėms – vakcinacija, nes vakcinų skaičiai didėja. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

Ministras Arūnas Dulkys džiaugėsi, kai per dieną paskiepyta 13 tūkst. žmonių, bet ir dabar galėtume paskiepyti bent triskart daugiau, jei tik turėtume vakcinų. Kai kas kritikuoja, kad neskiepijama savaitgaliais. Bet neužsiimame fikcija, kad dirbame, o kai bus daugiau vakcinų, dirbsime nežiūrėdami nei darbo valandų, nei šventinių dienų.

– Kokių siūlymų savivaldybės turi Vyriausybei dėl karantino apribojimų atlaisvinimo?

– Lietuvoje visi turi ką patarti politikams, o "Žalgiriui" – kaip žaisti krepšinį, bet geriausia kliautis šios srities ekspertais.

Savivaldybės labiausiai laukia švietimo ir kultūros sektorių atlaisvinimo. Visų pirma, kad būtų atvertos švietimo įstaigos, vaikai galėtų mokytis ne nuotoliniu būdu, susitiktų su draugais.

Norime, kad palaipsniui atsidarytų kultūros įstaigos, prasidėtų kultūros renginiai, kad ir su ribotu lankytojų skaičiumi. Žmonės pavargo būti tarp keturių sienų, psichologinė būsena – ne pati geriausia, norisi išeiti į kultūros renginius.

Gerai, kad jau palaipsniui atlaisvinamas judėjimas tarp savivaldybių. Žmonėms važiuojant į darbą ar į sodą nereikės gaišti dėl patikrų.

Daugiau savarankiškumo

– Jau įpusėjo ši savivaldybių tarybų kadencija. Kokios problemos labiausiai trukdo efektyviai veikti?

– Taip, kadencija įpusėjo, bet kai kurios problemos ir įpusėjus kadencijai nesumažėjo. Labiausiai išgyvename ir kovojame dėl vietos valdžios savarankiškumo. Labai daug šnekama apie Stambulo konvenciją, kurios ratifikavimą Seimas dar tik ketina svarstyti ar nesvarstyti. Bet yra dokumentas, kurį mūsų valstybė jau seniai ratifikavo, – Europos vietos savivaldos chartija. Joje kalbama apie savivaldos savarankiškumą, laisvę savarankiškai organizuoti savo veiklą, tačiau dokumentai – dokumentais, o gyvenimas – gyvenimu.

Esminė problema, kurią kelia savivalda, – finansinis savarankiškumas. Negalime planuoti savo išlaidų, skolintis – esame finansiškai priklausomi nuo centrinės valdžios. Kiek davė, tiek ir turime džiaugtis, o jei nedavė, tai net ir nepasiskolinsi. Negalime skolintis ne pravalgyti, o net ekonomiškai atsiperkantiems investiciniams projektams.

Apie tai kalbame jau daug metų, tą patį kalba ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija, Europos Komisija, visi tai pripažįsta, taip pat ir Lietuvos premjerė. Bet pripažinimas, kad problema yra, neveda prie jos sprendimo.

Gal jau laikas savivaldą laikyti lygiaverčiu partneriu, pinigus skirstyti ne principu myliu–nemyliu, tam davė, tam davė, o tam ir neliko, bet leisti ekonomiškai finansiškai savarankiškai veikti. Iš centrinės valdžios girdime nepagrįstų baimių, kad jei leis skolintis, tai savivaldybės vos ne visą šalį ir praskolins. Susitarkime dėl saugiklių, kam bus skolinama, ar kad pasiskolinti galima tik ES finansuojamo projekto bendram finansavimui. Bet yra noras dar kartą analizuoti, nagrinėti. Norisi tikėti, kad savivaldybių tarybų kadencijai įpusėjus, o Vyriausybės tik prasidėjus užteks politinės valios ir supratimo sprendžiant šią problemą kažką pakeisti.

– Nenoras suteikti savarankiškumo – iš nepasitikėjimo savivalda?

– Daugelis įsisenėjusių problemų susijusios su savarankiškumo ir pasitikėjimo savivaldybėmis stygiumi. Štai visi sutinka, kad savo teritorijose savivalda galėtų būti valstybinės žemės valdytoja. Bet dabar yra Nacionalinė žemės tarnyba, kuri mums reguliuoja gyvenimą, įneša papildomos biurokratijos. Vos ne kas antras kreipimasis į savivaldybę – kad nėra servitutinio kelio, kad performavo sklypą, negrąžino žemės ir dėl kitų su žeme susijusių problemų, bet neturime teisės disponuoti valstybės žeme. Sprendžiant žemės valdymo klausimus per dideliu institucijų skaičiumi ir per dideliu reglamentavimu patys save įspeičiame į kampą.

Bet, priminsiu, buvo laikas, kai socialinių pašalpų, kompensacijų už kurą šildymui mokėjimas buvo savivaldybėms valstybės deleguota funkcija. Kai tai tapo savarankiška funkcija, pradėjome lankyti pašalpas gaunančius asmenis, žiūrėti, kaip jie gyvena. Atsirado fenomenas – per metus pašalpų gavėjų, kurie naudoja savivaldybės pagalbą, sumažėjo ne procentais, o kartais, nes buvo tokių, kurie turėjo nelegalių pajamų, bet deklaravo gyvenantys skurdžiai. Kai perėmėme šių pašalpų mokėjimą į savo rankas, situacija pasikeitė.

Lietuvoje visi turi ką patarti politikams, o "Žalgiriui" – kaip žaisti krepšinį, bet geriausia kliautis šios srities ekspertais.

– Vis diskutuojama, kas turėtų pagaliau sutvarkyti ugdymo įstaigų tinklą.

– Jei valstybė perduotų savivaldai kaip savarankišką funkciją ugdymo įstaigas, taptume švietimo lėšų valdytojais, atsirastų motyvacija veikti, sutvarkyti švietimo įstaigų tinklą. Dabar būna, kad yra pastatas, jame vaikų tiek pat ar net mažiau nei pedagogų ir aptarnaujančiojo personalo.

Yra atvejų, kai toje pačioje klasėje sėdi penktokas ir ketvirtokas. Vien tam, kad būtų suformuotos klasės ir būtų gautas klasės krepšelis, sudarytos jungtinės klasės. XXI a., norime kalbėti apie kokybišką išsilavinimą, o dar yra tokių fenomenų. Valstybė arba turi pati imtis centralizuotai tvarkyti šių įstaigų tinklą, arba pasitikėti savivaldybėmis, joms duodama ne tik įpareigojimų, bet ir suteikdama motyvaciją. Jei optimizuotume tinklą, parduotume nereikalingus pastatus, sutaupytume administravimo, buhalterijos, įstaigų vadovų algų sąskaita, sutaupytas lėšas galėtume skirti švietimo darbuotojų algoms didinti. Dabar, jei uždaromos mokyklos, nepatenkinti tėvai, bendruomenė, o kas sutaupoma, valstybė pasilieka sau.

Partijos ar komitetai

– Laukiama Konstitucinio Teismo (KT) verdikto dėl tiesioginių merų rinkimų. Ar, jūsų manymu, reikia kokių nors pokyčių renkant vietos valdžią?

– KT svarsto Seimo narių kreipimąsi, kur klausimas formuluojamas taip: ar tiesioginis merų rinkimas, mero, kaip tiesiogiai renkamo politiko ir vietos vadovo, rinkimai yra konstituciškai teisėti? Inicijavęs kreipimąsi ir pirmasis jį pasirašęs – buvęs Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas. Gal inicijuoti tokį kreipimąsi jį paskatino tai, kad jam pačiam tiesioginiuose mero rinkimuose nepasisekė, bet faktas toks: kai atsirado tiesioginiai merų rinkimai, buvo vykdoma visuomenės apklausa ir per 80 proc. respondentų pasakė, kad jiems tai patinka. Rinkdami vietos valdžią, jie nori žinoti, kas bus meras.

Jei KT pasakys, kad viskas gerai, savivalda džiaugsis, jei pasakys, kad dabartinė rinkimų tvarka prieštarauja Konstitucijai, įstatymų leidėjai svarstys, ką keisti: rinkimų įstatymą ar Konstituciją, kad tiesioginiai rinkimai konstituciškai būtų teisėti.

– Vis daugiau savivaldybių tarybų mandatų ir merų postų laimi visuomeniniai rinkimų komitetai, 2019-aisiais jie triumfavo visuose didžiuosiuose miestuose. Ar galima įžvelgti kokių dėsningumų, ar geriau tvarkomasi ten, kur laimėjo komitetai, ar kur partijos?

– Sunku pateikti visiškai argumentuotą ir patikrintą teiginį, bet jei visuomenininkų išrenkama vis daugiau, klausimas tik toks: ar todėl, kad yra totalus nusivylimas partine sistema ir norima balsuoti už bet ką, tik ne partijas, ar tie visuomenininkai, neturėdami partinės etiketės, labiau patrauklūs, įdomūs, o gal labiau aktyvūs, labiau matomi, moka geriau tvarkytis?

Kad ir Kauno pavyzdys: lyginant, kas buvo anksčiau ir kas yra dabar, pokyčiai akivaizdūs. Ir Šiauliuose, Klaipėdoje matyti pokyčių, nors negaliu tvirtinti, kad vien todėl, kad šiose savivaldybėse laimėjo visuomeniniai komitetai. Bet jei į politinę sistemą ateina žmonės iš visuomenės, kurie nori būti ne partijos nariais, o politikais-visuomenininkais, vertinu šį procesą teigiamai.

Sunku pateikti patikrintą teiginį, kas savivaldybėse tvarkosi geriau: partijos ar visuomeniniai komitetai, bet M.Sinkevičius teigiamai vertina, kad į politinę sistemą ateina visuomenininkai. (T. Biliūno / Fotobanko nuotr.)

Rinks ne iš vieno

– O kaip jums sekasi vadovauti, tiesa, laikinai, didžiausiai Lietuvoje partijai – socialdemokratams?

– Laikas partijai sudėtingas. Nesėkmingi mums buvo pastarieji rinkimai, ir reitingai aptirpę kaip sniegas pavasarį. Esu šios partijos narys jau per penkiolika metų ir nepamenu, kad ją palaikytų tik 5–6 proc. Dabar neišgyvename aukso amžiaus, bet turime per 120 metų partijos istoriją, nenuleidžiame rankų, per balandį ir gegužę išrinkę naują pirmininką esame nusiteikę judėti į priekį.

Bus įdomi partinė kova, demokratijos šventė bus didesnė nei konkurentų – Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų: nebus taip, kad paskirsime vieną kandidatą į vieną vietą, mūsų partijoje varžysis trys keturi. Didžiausi favoritai – Vilija Blinkevičiūtė ir Juozas Olekas. Minima ir mano pavardė, bet aš apsisprendęs koncentruotis į savo dabartines veiklas – vadovavimą Savivaldybių asociacijai, mero darbą Jonavoje ir didžiausią savo darbą, kurį turiu namuose: šeima, sūnus ir dukra laukia tėčio dėmesio ne iš televizijos ekrano. Tad šį kartą pabūsiu procesų moderatoriumi ir aktyviu balsuotoju.

– Kas jūsų favoritas?

– Neslepiu – tai Juozas Olekas.

– Netyla svarstymai apie "socialdarbiečių" grįžimą pas socialdemokratus. Kokia jūsų pozicija? Beje, ar apie tai diskutuojate su savo tėčiu eksparlamentaru Rimantu Sinkevičiumi, kuris pasirinko "socialdarbiečius"?

– Šeimoje normaliai sutariame, nors tėvas ir sūnus priklauso  skirtingoms partijoms. O diskusija, sakyčiau, labiau eskaluojama žiniasklaidos, neva vyksta kažkokie pokalbiai, yra galimybė partijoms susijungti ar kai kuriems asmenims sugrįžti. Diskusijų, bent jau mūsų partijoje, tiek nevyksta. Buvo skyrybos, ir skausmingos, su nemažomis netektimis socialdemokratams. Dabar esame tokios būsenos, kai jau norisi pamiršti apie skyrybas ir gyventi toliau. Manau, socialdemokratai nenusiteikę visuotinai grįžti prie klausimų dėl susitaikymo, susijungimo, tai nėra tos temos, kurios būtų mūsų partijos darbotvarkėje. Tas klausimas daugumai socialdemokratų baigtas ir kažin ar prie jo bus grįžtama, nesvarbu, kad ir kas būtų naujas partijos pirmininkas.

– Beje, sakote, šį kartą būsite tik balsuotojas. Tai gal kitąkart jau kandidatuosite?

– Tikiuosi, kad mano amžius leidžia dar ne kartą išbėgti į aikštelę.