L. Linkevičius: kaimynystėje vyksta neprognozuojami procesai (interviu) | Diena.lt

L. LINKEVIČIUS: KAIMYNYSTĖJE VYKSTA NEPROGNOZUOJAMI PROCESAI (INTERVIU)

Nesibaigianti migrantų krizė pasienyje su Baltarusija, sankcijos ir jų svarumas, Rusijos ir Ukrainos santykiai, karo tikimybė bei Lietuvos ir Kinijos krizė – apie tai pokalbis „Kauno dienos“ studijoje su buvusiu užsienio reikalų ministru, Lietuvos ambasadoriumi migracijai Linu Linkevičiumi.

– Į ką situacija pasienyje su Baltarusija gali išsivystyti? Kokie prognozuotini scenarijai?

– Ji nebūtinai turi išsivystyti. Baltarusija bando ES ir kitų organizacijų atsparumą, palaiko įtampą, bando gauti tam tikrų nuolaidų. Daug kur, žiūrint į Rusijos metodus pastaruoju metu, jie taip ir veikia: sukuria konfliktą, tada patys siūlosi jį reguliuoti, netgi apsimeta, kad nedalyvauja, pvz., Pietų Kaukaze, Ukrainoje. Kur nuves situacija Donbase? Rusijos tikslas – parodyti, kad Ukraina nevykusi valstybė, žlugusi, kad jai negali pavykti. Ji išlikti gali tik su Rusija ir signalai siunčiami atviru tekstu. Palaikoma įtampa trukdo Ukrainai integruotis į euroatlantines struktūras ir imtis reformų.

Kitas subjektas – Baltarusija, kas domisi situacija, puikiai supranta, kad ji nepaprastai giliai integruota į Rusiją. Šalis kaip de jure toliau egzistuos su savo vėliava ir pavadinimu, bet de facto bus visiškai integruota į tą valstybę. Įsivaizduoti, kad jie gali kažką daryti savarankiškai, be konsultacijų ar palaikymo, paskatinimo, įskaitant šią hibridinę ataką, būtų naivu. Todėl galima daryti stiprią prielaidą, kad viskas, kas vyksta, – dirgiklis, išbandymas, kiek būsime solidarūs, silpni. Nukreipiamas dėmesys nuo kitų kovos laukų. Dabar mes kalbame, bet Europoje per mažai eskaluojama apie Rusijos grėsmę Ukrainai. JAV rodo ženklus, eina į aktyvų ir kietą dialogą. Jungtinė Karalystė irgi dislokuoja tam tikras solidarumo pajėgas, Turkija jau seniai investuoja į tą regioną ir Ukrainą visomis prasmėmis. Mano klausimas, kur ES? Mažiau kalbama apie tai, kol vyksta visas šurmulys.

– Lietuvoje viešojoje erdvėje labai populiarus naratyvas, kad Lietuva agresyvia užsienio politika pastūmėjo Aliaksandrą Lukašenką, Baltarusiją į dar glaudesnį Rusijos glėbį. Ar sutinkate?

– Lygiai taip pat, kaip ukrainiečiai savo agresyvia pozicija prieš Viktorą Janukovyčių ir visą valdžią pastūmėjo. Pati Rusija kaltina, kad buvo perversmas, jog nebuvo žmonių reakcija ar nuotaika. Galima taip kalbėti tiems, kurie nematė Maidano. Ten buvo daug žmonių. Atsimenu tuos žmones. Ir juos kaltinti, kad jie marionetės, reikštų ne tik nepagarbą, bet ir situacijos nesupratimą.

Lyderis, kuris jau metus vadina save Baltarusijos prezidentu, bet kokia kaina stengiasi išlikti poste, aukoja suvereniteto likučius. Kvietėsi į pagalbą Rusiją, net ginkluotą. Jis akivaizdžiai ieško metodų, kaip dar išlikti valdžioje, būti svarbiam, ir, kita vertus, kaip laimėti kuo daugiau kozirių, kad jį pripažintų lyderiu, bei gauti daugiau nuolaidų ar bent nebūtų naujų sankcijų.

– Jei Lietuvos pozicija būtų buvus nuosaikesnė, gal Baltarusija būtų likusi buferine zona?

– Ką reiškia nuosaikesnė? Nieko naujo neįvyko. Žmonėms, kurie bėgo nuo režimo, esame suteikę prieglobstį ir anksčiau. Esame artimi tiesiogine prasme – 30 km nuo Vilniaus iki sienos. Nuo Vilniaus iki Minsko – 200 km. Mūsų pareiga kaimynų bent jau neatstumti. Svetlanai Cichanouskajai prieš rinkimus buvo suteikta humanitarinė viza, jos vaikai jau buvo Lietuvoje. Ji turėjo trauktis iš šalies ir atvyko ten, kur vaikai. Vyras vis dar kalėjime. Negi reikėjo jos ir vaikų nepriimti? Tai tapo pretekstu vadinti mus didžiausiais priešais, bet, kaip matome, kas vyksta prieš ES, nepriklauso nuo aktyvesnės pozicijos. Nemanau, kad tai priežastis, jog jie būtų kitaip elgęsi. Pirmiausia, neįsivaizduoju, kad mes būtume kitaip elgęsi.

– Kai kurių žmonių nuomone, būtent Gabrielius Landsbergis sukurstė mūsų užsienio politikos negandas.

– Manau, kad jis kaip tik stengiasi užtikrinti tęstinumą. Kalbant apie užsienio, saugumo, gynybos politiką, tie, kurie domisi, žino, kad Lietuvos išskirtinis bruožas – tęstinumas nuo pat pirmų nepriklausomybės metų. Galime bartis, ginčytis įvairiais klausimais, bet saugumo, gynybos klausimais visada būdavo sutarimas. Manau, kad G.Landsbergis ne kartą sakė, kad linkęs tęsti. Kiekvienas žmogus turi savo ypatumų ir gali įnešti individualių dalykų, bet, manau, pagrindinė kryptis tokia pati.

L.Linkevičiaus teigimu, kai sakoma, kad sankcijos neveikia, vadinasi, jų per mažai. (L. Balandžio/„BNS Foto“ nuotr.)

– Nebūsite tas, kuris sakys: prie manęs būtų buvusi tvarka?

– Aišku, būtų buvusi tvarka, bet nemanau, kad ir dabar netvarka.

– Kiek tęsis netvarka prie sienos?

– Jeigu mes atsitrauksime, išskysime, eisime į kompromisus su diktatoriumi, įsivelsime į politinę prekybą. Jei bus nuolaidų, tai nesibaigs. Yra informacijos, kad variantų tęsti tikrai yra – keliai ne tik iš Irako, bet ir Afganistano, Sirijos, Jordanijos. Todėl imamės priemonių, kurias supranta mūsų sąjungininkai. Neseniai ES ir NATO vadovai apsilankė Vilniuje ir išreiškė, kad jie palaiko mūsų veiksmus.

– Ar jums neatrodo, kad A.Lukašenka nuvertino Lietuvą, Lenkiją ir ES, tikėdamasis minkštumo, kad sugraudins vaikais?

– Neaišku, tikėjosi jis ar jo viršininkas. Ir taip atrodė iki rugpjūčio 2 d., kai migrantai ėjo būriais kada ir kur norėjo. Jie manė, kad tai tęsis, nesitikėjo, jog bus priimtas griežtas sprendimas stabdyti ir siųsti juos į oficialius punktus, diplomatines atstovybes. Kitur buvo pasakyta, kad siena uždaryta. Jie to nesitikėjo ir atsidūrė padėtyje, kai nežino, kaip ją išspręsti. Prisikvietė žmonių ir nėra kur jų dėti. Atsirado precedentų, kad jie jau prašo prieglobsčio Baltarusijoje. Dar keista, kad po rugpjūčio viską daro atvirai, ardo sienas. Ciniškas, tyčinis veiksmas.

– Geroji žinia, kad švelnieji kaimynai ES ir praregėjo.

– Jie supranta, kur viskas veda, nes atvirai visi skanduoja, kad eina į Vokietiją. Entuziazmo nėra, išskyrus Miuncheno savivaldybėje. Žmogus yra žmogus, jis negali būti abejingas, kai kiti kenčia, bet reikia matyti ir daugiau. Norint išgydyti žaizdas, reikia tvarkyti priežastis, o ne lopyti kažką. Pastaruoju metu mūsų kaimynystė labai kūrybinga hibridinių metodų požiūriu, jai nėra ribų, tai ne konvenciniai ginklai, o hibridiniai metodai. Kaimynystėje vyksta neprognozuojami procesai. Esame viso to priešakyje.

Žiūrint į Rusijos metodus pastaruoju metu, jie taip ir veikia: sukuria konfliktą, tada patys siūlosi jį reguliuoti, netgi apsimeta, kad nedalyvauja, pvz., Pietų Kaukaze, Ukrainoje.

– Rusija jau prie Ukrainos sienos, ką turėtų daryti Lietuva? Siųsti karių?

– Mūsų kariai pokyčių neįneš. Simbolinę pagalbą esame parodę – vieni pirmųjų išreiškėme solidarumą. Manau, kad savo pavyzdžiu ir visuomenine parama mėginame konsoliduoti politinės ir kitokios paramos proaktyvią koaliciją. Entuziazmo nedaug, nuovargis per didelis. Pradžioje mūsų principinė parama buvo laikoma išsišokimu, dabar yra daug suprantančiųjų ir tikinčiųjų.

– Ar bus karas tarp Rusijos ir Ukrainos?

– Kad aš žinočiau... Būrimas iš tirščių. Žiūriu ir skaitau, ką kalba analitikai. Mane gąsdina, kad net ir tie, kurie labai skeptiškai žiūrėjo į karinio konflikto galimybę, dabar neatmeta tikimybės, kad jis bus. Klausimas, kam to reikia? Atsakymų daug, bet, darant prielaidas, galima vėl kokį gabalėlį atkabinti.

– Jeigu būtų karinis konfliktas, jūsų nuomone, kaip reaguotų NATO?

– NATO tikrai nesiveltų į karinį konfliktą, nes tai ne jos teritorija. Reikėtų tikėtis kitų priemonių – sankcijų, spaudimo. Karinio įsikišimo iš Vakarų pusės nebūtų. Tai ir atsakymas į klausimą, kuo mums naudinga narystė. Jei nebūtume įstoję, būtų kaip Ukrainoje, Sakartvele, Moldovoje. Bandymų susigrąžinti žemes, aptartais metodais atkurti imperinę galią labai daug.

– Kokį poveikį turi sankcijos?

– Kai sakoma, kad sankcijos neveikia, vadinasi, jų per mažai. Baltarusijai dabar apribota prieiga prie finansinių pasaulio rinkų, bet, kalbant apie euroobligacijas ir panašius dalykus, institucijas Baltarusijoje, kurios šiuo procesu svarbiausios, plėtros bankas šiuo metu nesankcionuotas. Jis valstybės prižiūrimas, bet nesankcionuotas. Didžiausias poveikis bus gruodžio 8 d., kai įsigalios tikrai reikšmingos JAV sankcijos. Sankcijos veikia. Jos tikrai nėra gana stiprios ir orientuotos ten, kur reikėtų, – į skaudamas vietas. Kitų poveikio priemonių, deja, mes nenaudojame.

– Kinija – dar vienas mūsų skaudulys. Kokių matote perspektyvų?

– Labai dabar paaštrėjusi reakcija iš JAV Kinijai, visada buvo trintis su Rusija, nors dabar mėginama klijuoti aljansą. Jeigu mes ir turime patirties, tai ne pagrindinis mūsų prekybos partneris net pačioje Azijoje. Mes nelabai ką prarandame. Tačiau yra kitų „vienos Kinijos“ politikos įsipareigojimų. Kai stojome į Jungtines Tautas, buvo iškelta sąlyga, kad neblokuotų mūsų narystės. „Vienos Kinijos“ politika nereiškia, kad negalima turėti ekonominių, kultūrinių ryšių su Taivanu. Lietuvoje atstovybė pavadinta Taivaniečių vardu.

– Ar mes per daug neišsišokame pasaulio kontekste?

– Nekomentuosiu sprendimų, pats esu ambasadorius. Dabar, manau, kad geriau klausti vadovybės, kokie argumentai. Jie pagrįsti vertybiniu požiūriu, ir tai nėra „vienos Kinijos“ politikos pažeidimas. Kaip viskas klostysis – tikimės, kad išsispręs ir pykčiai praeis. Mes nieko nepažeidėme. Jie neturėtų elgtis šalyse, kurios už juos mažesnės, kaip savo kieme.

Rašyti komentarą
Komentarai (51)

Kažkokias nesąmones sapalioja tik karo kurstymo tikslais....

Aplamai tokius politikus galėtu nespausdinti ir nekomentuoti jų nuomonės nes kenkia Lietuvos prestižui.....

Linai saugokis

Įdomu,ar Linas dar su Svietka susitikinėja?Juk buvo tarsi įsimylėję.Linai slėpkis,nes Svietkos vyras grįžęs iš cypės,tau duos į dūdą.

CP

Faktas, kad dabartinės valdžios politika prieš Batką pafeilino. Klausimas tik ar tai bus pripažinta ir pakeistas kursas, ar bukai einama toliau ir kenkiama Lietuvos interesams, ar galbūt kažkas per vidurį. Lietuva gavo porą neblogų spyrių į dantis iš Lukošenkaus jau anksčiau (Ryanair lėktuvas, migrantai). Dabar patys tėškėmės veidu į purvą ir dar paspringom srutų pilname griovyje. Tai dabar tik klausimas ar atsikėlę eisim šalia esančiu keliu ir pamiršim šitą nemalonų nutikimą, ar vėl bandysim eiti srutų pilnu grioviu ir apsimesti, kad čia mūsų kažkokia "vertybinė politika" ir toliau save žalosime.
DAUGIAU KOMENTARŲ

SUSIJUSIOS NAUJIENOS