Žinoma, plėtros istorijoje visko būta. Kažkada Bendriją sukūrė šešios „šerdies“ valstybės, trys didelės ir trys mažos. Ne visi jų lyderiai buvo linkę priimti į savo tarpą dar ką nors. Ypač Charles’is de Gaulle’is nepageidavo britų. Graudi baigtis: vieną dieną Ch. de Gaulle’is mirė ir Europa pajuto – dabar jau galima! Pasiūlė ir britams, ir airiams, ir danams, ir norvegams. Kad jokių abejonių po fakto neiškiltų – tegul visi jie atsiklausia savo tautiečių. Vyko referendumai. Išaiškėjo, kad ne viskas taip sklandu, kaip valstybių vadovams norėjosi. Britai pagudravo – jie pirmiausia įstojo, o tada, 1975 m., referendume buvo piliečių atsiklausta: išstojame ar pasiliekame?.. Britai surengė DU referendumus dėl išstojimo – 1975 m., tada neišstojo, ir 2016 m., tada jau išstojo. Airijoje ir Danijoje referendumai laimėjo, o dėl norvegų – galvos skausmas iki šiol. Šitie galėjo, bet nenorėjo. Ypač originalus man atrodo norvegų įsitikinimas, kad į jų fjordus suplauks laiveliais graikai (suomiai, lietuviai, netgi estai...) ir išžvejos visas JŲ menkes. To išsigandę, taip ir neįstojo. O didžiąja dalimi laikosi Bendrijos teisės, yra „beveik nariai“, panašiai kaip Islandija, Šveicarija, Lichtenšteinas... Lankiausi visose tose valstybėse, tariuosi perpratęs tenykštę logiką. Kiekvieno logika skirtinga, o bendra štai kas: jiems ir ne ES gerai! Tai va, neįstojus norvegams, nuo 1973 m. Bendriją sudarė devynios valstybės. Tada Europoje ėmė byrėti autoritariniai režimai. Kol kas ne SSRS. Dar tik Fransisco Franco Ispanijoje, Antonio Salazaro Portugalijoje ir „pulkininkų“ Graikijoje. Kai jau ėmė negrįžtamai demokratėti, Europa „pasiūlė“, o tos valstybės sutiko. Beje, kaip tik tada atsirado struktūriniai fondai – bendros rinkos nelygumams išlyginti. Modelis suveikė. Jau ir nemanome laikyti tų trijų valstybių naujokėmis. Taip 1986 m. jų tapo dvylika. Gražiai tiko vėliavos dizainui: dvylika geltonų žvaigždelių sodriame mėlyname fone. Tada, netrukus, ėmė byrėti sovietų imperija. Tik nesakykime, kad nepasistengėme! Pirmiausia griuvo Berlyno siena. Ir įvyko neakivaizdi plėtra: Vokietija nejuntamai padidėjo. Tas Berlyno sienos griuvimas buvo signalas. Iš pradžių – dar ne mums. Sovietinės imperijos agonija buvo žiauri, bet pirmiausia sureagavo Austrija, Suomija ir Švedija. Ligi tol jų savivokoje glūdėjo kažkokia vidinė įtampa, neva stoti į Europos Bendriją būtų nedrąsu, o gal ir nesaugu... Na, bet dabar SSRS suiro, tai visos trys valstybės įvykdė sėkmingas derybas, organizavo referendumus ir narių skaičius išaugo iki penkiolikos. Tiesa, pasikartojo Norvegijos nesėkmė, referendume – po trijų dešimtmečių – jie vėl pasakė NE. Apklausose – nepatikėsite – norvegų skepticizmo paaiškinimas vėl tas pats: dalytis SAVO menkėmis vis dar tebebuvo gaila...

Bendrijos akiratyje pokomunistinės valstybės atsirado iškart Sovietų Sąjungai suirus. Visų pirma tai – Lenkija (didžiausia pretendentė, be jos toji plėtros banga buvo neįsivaizduojama), Vengrija ir Čekoslovakija (ji ir pati paskui suskilo). Rumunija ir Bulgarija savo namų darbus atliko vangiai, tad joms teko palūkėti, įstojo vėliau už kitas. Prie Vidurio Rytų Europos valstybių dar buvo prijungti ir užsilaukę kipriečiai su maltiečiais. Lietuvai, Latvijai ir Estijai kelią praskynė skandinavai. Švedai, suomiai ir norvegai anksčiau negu kitos šalys buvo su mumis sudarę laisvos prekybos sutartis ir kaip tik pačios stojo į ES. Tad danai (kurie Bendrijoje buvo jau labai seniai), advokataudami savo kaimynams, iškėlė įdomią sąlygą: tegu Baltijos šalys sudaro laisvos prekybos sutartis ir su visa ES, taip bus dviguba nauda. Na, užtruko, tai užtruko – beveik dešimt metų. Visko per tą laiką buvo. Tai senbuvės užsispyrė pradėsiančios derybas tik su šešiomis valstybėmis (pvz., su estais, bet ne su Lietuva). Tai Konstituciją mums teko keisti. Teko ir sutikti su kai kuriomis nepalankiomis finansinėmis nuostatomis. Man labai skaudu, kad Lietuvos ūkininkai vis dar gauna per mažas tiesiogines išmokas. Bet tokia buvo narystės kaina, bendras finansinės paramos rezultatas toks, kad sutikome su džiaugsmu. O reikėjo dar ir referendumus laimėti.

2003 m. vykau į daugelį valstybių pretendenčių stebėti referendumų. Kiekvienoje vyko vis kitaip. Maltoje referendumas tik per plauką laimėjo. Slovėnai tuo pat metu referendumu stojo ir į NATO, buvo grėsmė, kad į ES įstos, o į NATO – ne. Bet įstojo ir ten, ir ten. Vengrams kliudė oras, tad negausiai susirinko. Tuometę Lietuvos valdžią apėmė panika: gal ir lietuviams oras sutrukdys? Lenkijoje kai kuriuos fundamentalius euroskeptikus pats Jonas Paulius II ėmėsi tramdyti – eikite ir balsuokite, sakau... Estai, kaip jiems įprasta, veikė pragmatiškai, o Latvijoje radosi ištisų regionų, kuriuose nugalėjo NE, bet galų gale Latvija įstojo.

Nuo 2004 m. mes – nariai! Beje, ir tai dar buvo ne viskas: reikėjo pastangų, kad patektume į Šengeno ir į euro zoną. Patekome, esame!

Bendrijos kūrimosi pradžioje Robert’ui Shumanui ir Jeanui Monnet turbūt net baisiausiuose sapnuose nesisapnavo, kad Europos komisarų kada nors bus net 28! Kaip jie sutartų ir kam jų tiek?! Nuo 2013 m. buvo, tai faktas. (Britams išstojus, dabar jų 27.) Dabar, 2025 m., svarstant ateities plėtrą daugelis negali nė įsivaizduoti, kad ji būtų įmanoma be vidinės institucijų pertvarkos. Ir komisarų per daug Komisijoje, ir veto teisė Taryboje akivaizdžiai trukdo normaliai sprendimų priėmimo eigai. Jei jau plėstis, tai tik radikaliai persitvarkant viduje. Sunku nesutikti. Bet, pavyzdžiui, nuolatinis vengrų lyderio susireikšminimas man tik įrodo: kitos 26 valstybės sutaria! Tad drąsiai vadinu tai beveik konsensusu ar, jei norit, konsensusu minus vienas. Tai gal dar vieną kartą pavyktų apsieiti be revoliucinės sutarčių peržiūros? Juk nepakaks dėl sutarčių pakeitimų tik Vyriausybėms ir Europos Parlamente sutarti. Reikės sutarti visose 27 valstybėse, kai kuriose, neabejotinai, referendumais. Štai čia galiu išsamiai pakonsultuoti, nes ilgai tuos procesus tyrinėjau. Norvegija neįstojo dukart. Britai išstojo iš antro karto. Danai, švedai neįsivedė euro – referendumais. Konstitucinė sutartis buvo atmesta Prancūzijoje ir Nyderlanduose – referendumais. Sutarčių ratifikavimo perspektyvos man neatrodo šviesios. Taigi pasisakyčiau už minimalias jų korekcijas. Svarbiausia, kad būtų politinė valia. Kai ji bus – institucinius sprendimus pavyks rasti. Taip buvo ne kartą. Praktiškai kiekvienas naujos valstybės įstojimo į ES atvejis visada būdavo sėkmės istorija. Tai kartokime sėkmę!

Kas šiandien eilėje iš tų, kurie nori? Tai komunistinių valstybių, SSRS ir Jugoslavijos, „skeveldros“, na, ir Albanija. Kiekvienoje iš tų erdvių – po vieną skirtingai nepažangią. Tai – lukašenkinė Baltarusija ir didybės manijos neatsikratanti Serbija. Apie šiandienę oficialiąją Baltarusiją ilgai diskutuoti netenka. Totalitarinis režimas su didžiausia puokšte negerovių – pilni kalėjimai politinių kalinių, įsitraukimas į karą prieš Ukrainą, nebėra laisvos žiniasklaidos, visiškas paklusimas Rusijai ir sugebama ristis į dar gilesnę bedugnę. Jų vadas atrado pelningą veiklos sritį – prekiauja žmonėmis. Tūkstančius įkalinęs, po keleto metų vieną kitą paleidžia. Iš pasaulinės bendruomenės nuolaidų sau išsireikalauja konfidencialiai. Žinoma, tokius sandorius bet kada laimės. Likusiems įkalintiems bet kada gali mirties bausmę pritaikyti, jei tik panorės.

Serbija – atskiras atvejis, bet šiandien ten irgi klesti prorusiškumas, o stabilumą Vakarų Balkanų erdvėje toji valstybė darko kaip sugebėdama. Kitos pretendentės nusipelno atskiro apibūdinimo. Dar praėjusią kadenciją tikėjausi balsuoti už Albanijos ir Šiaurės Makedonijos narystę, bet iki šiol vis nesulaukiu. Armėnija, Azerbaidžanas, o dabar, matau, ir Sakartvelas, turės palūkėti. Kosovas labai rimtai bręsta, Bosnija ir Hercegovina irgi galėtų.

Dėl Ukrainos pozicijos daugelį kartų pagarbiai esu nulenkęs galvą. Būdami žiaurios rusų agresijos aukos, ukrainiečiai nė minutės nepamiršta apie narystės ES perspektyvą. Rengiasi jai nenuilsdami. Jiems pažadėta. Vadinasi, bus. Šiandien, ir neatidėliojant, būtų galima suteikti narystės statusą dviem, mano supratimu, labiau už kitas subrendusioms valstybėms. Moldovai. Kad, nepaisant daugialypio Maskvos spaudimo, galutinai nusvertų proeuropietiškas nusistatymas. Ir Juodkalnijai. Jos reformų pažanga niekas neabejoja. Priimti dvi nedideles, bet subrendusias narystei valstybes. Ar yra, kas priešinasi? Yra. Tik argumentai „prieš“ – naivūs. Esą senosios valstybės turės tas naująsias remti, tad pačios nuskurs. Priešingai: išsiplėtusi Europa visada būdavo tik stipresnė. Savą kainą turės ir ateities plėtra. Bet tai nekeičia pagrindinio iššūkio: brandinkime valią plėtrai!