„Sakyčiau, kad tai yra toks permanentinis informacinis karas tarp Vakarų ir Rusijos. Konfliktai suaktyvėja bangomis. Dabar mes tikrai turime tokią savotiškai karštą fazę. Nauja yra ypač aktyvus Vakarų veikimas. Tiksliau, Amerikos ir Didžiosios Britanijos kontraveikimas. Joe Bideno administracija praėjusių metų lapkričio ir gruodžio mėnesiais labai viešai ir garsiai deklaravo, kad stebi pakankamai agresyvų Rusijos pajėgų sutelkimą, ir kad yra nemaža naujos konflikto eskalacijos tikimybė. Paskui sekė užuominos iš britų apie neva ruošiamą perversmą Ukrainoje. Taip pat iš Amerikos žvalgybos buvo girdėti, kad provokacijos įvairios ruošiamos. Mane kaip informacinių karų specialistą, stebintį šias kovas jau kurį laiką, pakankamai maloniai stebina Vakarų proaktyvus veikimas. Sakyčiau, kad buvo išmoktos tam tikros pamokos iš praeities ir bandoma užbėgti įvykiams už akių tam, kad provokacijos arba potenciali agresija neprasidėtų. Taip šachuojant tam tikrus ėjimus Kremliui“,– sakė TSPI politologas Narijus Maliukevičius.

Jei mes būtume Rusijoje, kokį vaizdą matytume? Kaip Kremlius įtikina Rusijos visuomenę, kad tai, ką jie daro, yra teisinga ir būtina? Pasak pašnekovo, tyrinėtojai atkreipia dėmesį, kad vienas iš faktorių, indikuojančių galbūt ruošiamą Rusijos naują ataką, agresiją, yra visuomenės paruošimas tam. Tai yra aktyvus eskalavimas ukrainiečių priešų vaizdinių per valstybinius kanalus ir panašiai. 

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Kol kas tokios ryškios kampanijos nestebima, bet, noriu atkreipti dėmesį, – kai tu turi tokią autoritarinę, kontroliuojamą medijų sistemą, pakeisti pasakojimą galima labai greitai. Aš nemanau, kad tai yra kažkokia didelė problema Kremliui“, – kalbėjo M. Maliukevičius.

Visai neseniai Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) žvalgyba paskelbė, kad turi duomenų, tiesa, nepateikdama jokių labai konkrečių įrodymų, kad Kremlius ruošiasi filmuoti filmą apie neva galimas atakas prieš rusakalbius Rytų Ukrainoje. Ir tai galėjo būti panaudota kaip pretekstas imtis karinių ar politinių veiksmų prieš Ukrainą.

„Tai yra kaip pasaulis sena istorija. Tokias provokacijas sovietai naudojo prieš Suomiją Žiemos karo metu organizuodami iš pradžių savo pajėgų apšaudymą ir paskui pradėdami invaziją, tiek kitais atvejais. Tai čia yra sovietinė apgaulė, kurioje yra dalis karo teorijos“, – pasakojo politologas.

Pašnekovo teigimu, Amerikos ir Vakarų bendras šnekėjimas apie galimas Rusijos provokacijas yra kardinalus pokytis ir proaktyvus veikimas šitoje kovoje. Tai eliminuoja bent jau potencialios provokacijos efektyvumą, organizavimo galimybę. Atimamas netikėtumo momentas.

„Aš esu skeptiškas pasaulio utopijai, kad mes viską galime išsiaiškinti, sužinoti ir tą galimybę mums suteikia šiuolaikinės technologijos. Manau, kad kartais technologijos sukelia tiek daug informacinio triukšmo, kad paprastam žmogui tampa sudėtinga susižinoti, patikrinti faktus ir panašiai. Dar noriu atkreipti dėmesį, kad per konfliktus, per karą yra stresas, panika – taip vadinama karo rūko sąvoka, kai neaišku, kur yra faktai, o kur melas ir apgaulė. Tokioje aplinkoje Kremliaus propagandos specialistai jaučiasi kaip žuvis vandenyje. Mes turime tokių pavyzdžių. Jei pamenate, garsus nukryžiuoto berniuko Slavianske atvejis ir kitos baisios karo istorijos. Tai lygiai taip pat veikia ir naudojama šiais laikais. Tik visa tai daroma panaudojant šiuolaikines technologijas“, – sakė politologas.