Už ir prieš
Diskusijų, ar ministerijų ne per daug ir pagal kokias sritis jos turėtų būti pasiskirsčiusios, Lietuvoje kildavo nuolat nuo pat pirmųjų atkurtos nepriklausomybės metų. Ieškant optimaliausios formulės Seime buvo ironizuojama: palikime dvi, vieną – vidaus, kitą – užsienio reikalams.
Po dviejų dešimtmečių – déjà vu: jei jau steigiame visų sričių klausimams provincijoje spręsti Regionų ministeriją, tai gal užtektų iš viso trijų: kaimo, miesto ir užsienio reikalų.
Užmojis kritikuojamas ir dėl to, kad dabar, ieškant daugiau lėšų gynybai, milijonus skirsime naujai ministerijai kurti. Jei tik būtų naudos. Regionų situacija kritinė, tad nereikia stebėtis, kai per rinkimus jie labiau patiki radikalais, populistais, o kartais ir valstybei priešiškais asmenimis. Tačiau ar nauja ministerija iš esmės geriau spręs daugybę problemų nei dabar už regioninę politiką atsakinga Vidaus reikalų ministerija (VRM)?
Regionų ministerijos steigimo idėją pernai rugsėjį vykusiame Regionų forume pasiūlė prezidentas Gitanas Nausėda. Jos įkūrimą Vyriausybė įrašė ir į savo programą. Naujoji ministerija būtų atsakinga už tolygios ir tvarios regionų plėtros užtikrinimą, didesnį savivaldos savarankiškumą ir nacionalinio lygmens koordinavimą tarp ministerijų. Jos kūrimui pritarianti dalis merų viliasi, kad atsiras durys, į kurias bus galima pasibelsti su savo regiono problemomis.
Teorija ir praktika
Vizija teoriškai gal ir graži, tačiau kaip jos realizavimas atrodo pažįstantiems sistemą iš vidaus? „Regionų ministerija – visiškai nereikalingas administracinis darinys ir problemų spręsti ji nepadėtų“, – mano 2016–2019 m. vidaus reikalų ministras, dabar advokatas Eimutis Misiūnas.
Jis prisimena diskusijas: viena savivaldybė nori investuoti į keliuką, o švietimo ministrė sako, kad ten numatyta uždaryti mokyklą. „Sakome, gal galite pergalvoti sprendimą, nes matome galimybę ten stiprinti ir sveikatos apsaugos įstaigą. Švietimo ministrė sako – ne, turime kitą viziją. Negaliu liepti priimti bendrą sprendimą, nes vienas ministras kitam negali nurodinėti, juos delegavo kažkuri politinė jėga ir ji turi savo prioritetus“, – pasakoja E. Misiūnas.
Ne mažiau sudėtingos diskusijos vyksta su merais Nacionalinės regioninės plėtros tarybos posėdžiuose. „Savivaldybėse yra daug politinio noro, iniciatyvos, tačiau kartais jie nepagrįsti realiomis sąnaudomis ir galimybėmis. O kai reikia priimti sprendimus, merai sako „ne“, nes prižadėjo rinkėjams kitaip. Jei atsisakys mokyklos ar ligoninės, kaip kituose rinkimuose pažiūrės rinkėjams į akis? Įtikinti atskirą merą, kad tai neracionalu valstybės mastu, praktiškai neįmanoma“, – prisimena buvęs vidaus reikalų ministras.
Pasak jo, regioninė politika tuo ir sudėtinga, kad turi būti ieškoma didelių kompromisų, mat tai viena labiausiai fragmentuotų politikos sričių, kurioje visos savivaldybės veikia kaip atskiri sprendimus priimantys subjektai, nepavaldūs ministerijoms.
2009 m. nuo Ūkio ministerijos atskyrus Energetikos, buvo žadama, kad mokesčių mokėtojams ji papildomai nieko nekainuos, tačiau pūtėsi ir jos aparatas, ir išlaidos.
Vyriausybės lygmeniu
E. Misiūnas pasakoja, kad Sauliaus Skvernelio Vyriausybė, kurioje jis dirbo, turėjo privalumą: ministrai nebuvo labai politizuoti, dauguma jų buvo savo sričių profesionalai, sprendimus priiminėjo iš ekspertinės pozicijos. O jei ministrai atstovauja politinėms jėgoms, kurios viena turi merą vienoje, kita – kitoje savivaldybėje, sutarti ministerijos lygmeniu praktiškai neįmanoma.
Regioninės politikos klausimai pajudėjo tik tada, kai buvo iškelti vyriausybiniu lygmeniu: diskusinius klausimus, kompromisų paieškas pradėjo spręsti Vyriausybėje, tam vadovavo Vyriausybės kancleris. Visi ministrai bendrai ieškodavo sprendimo, kur ką racionalu daryti, kokia gali būti bendra strategija, kaip stiprinti regionus, ieškota, kuri turi kokį ekonominį kozirį. Tada kartu būdavo nusprendžiama, kokius projektus ir sprendimus priiminės Vyriausybė.
Buvusio vidaus reikalų ministro manymu, ir dabar, kai už regionų klausimus atsakinga VRM, atstovavimo ir kompetencijos lygis užtikrintas, ministerija rengia projektus ir neša juos į Vyriausybę. „Naujos ministerijos įsteigimas tik sukurs papildomos biurokratijos, tačiau neišspręs šių klausimų, nes priimant sprendimus vis tiek turėtų dalyvauti ir kitos ministerijos“, – įsitikinęs jis. Privalumas būtų tik toks, kad VRM bus lengviau, nes dabar jai tenka labai daug sričių, tačiau tam yra viceministrai, departamentai.
E. Misiūno nuomone, geriau VRM liktų kaip projektų ir sprendimų rengimo centras, nes turi tam kompetencijų, o kompromisų paieška užsiimtų specialiai tam įstaiga taryba. Joje būtų ieškoma bendrų sprendimų remiantis objektyviais duomenimis. Vyriausybės patvirtintoje Regionų plėtros programoje numatytos rekordinės ES lėšos – net 1,6 mlrd. eurų iki 2029 m. „Tai dideli pinigai, tad, jei teikiame tam prioritetą, sukurkime tokio lygio tarybą, kuriai pirmininkauja premjeras. Ieškant kompromiso ir renkantis tarp vienų ar kitų prioritetų reikia Vyriausybės lygmens“, – pabrėžia E. Misiūnas.
Jo manymu, pirmiausia reiktų prisiminti siūlymą sujungti žiedines savivaldybes, paskui išskirti bendrus regioninių projektų prioritetus, kad savivaldybės regionuose susitartų. Tuomet būtų galima Vyriausybės lygmeniu priiminėti sprendimus.
Reikia, bet ar to
Valdančiųjų socialdemokratų atstovė parlamentarė Birutė Vėsaitė, dirbusi ir savivaldoje, sako: „Turbūt niekas neabejoja, kad reikėtų duoti impulsą regionų vystymuisi, tačiau dėl atskiros ministerijos, manau, 50 proc. ant 50.“
Parlamentarė prisimena patirtį iš nuo didelių centrų nutolusios Lazdijų rajono savivaldybės tarybos. Problemos aiškios: nėra darbo vietų ir investicijų, demografinė situacija sudėtinga, nes žmonės senėja ir regionas tampa tiesiog miestiečių atostogų vieta, ligoninės ir mokyklos uždarinėjamos, nes nėra jaunų žmonių, o jų nėra, nes nėra darbo. „Taip ir sukasi ratas. Tačiau kuo padės nauja ministerija?“ – abejoja B. Vėsaitė.
Antra vertus, pasak jos, tikrai yra problema, kad stiprėja centralizacija, iš savivaldybių atimama daug funkcijų. Jei naujoje ministerijoje susirinktų ekspertai, kurie patarinėtų, kad reikia dalį funkcijų grąžinti vietos valdžiai, suteikti jai daugiau savarankiškumo, gal būtų ir geriau.
„Iš savo patirties galiu pasakyti, kad investicijų atėjo ten, kur kažkada buvo įkurtos laisvosios ekonominės zonos arba pramoniniai parkai. Manau, tai ir turėtų daryti nauja ministerija. Tačiau tai gali atlikti Ekonomikos ir inovacijų ministerija. Nežinau, ar pasiteisins naujo darinio steigimo projektas, bet stiprinant regionus kažką reikia daryti“, – įsitikinusi socialdemokratė. Jos manymu, aktyviau tarpininauti tarp centrinės ir vietos valdžios turėtų ir Savivaldybių asociacija.
Pasak jos, apskritai svarbiausia ne ministerijų skaičius, o kad jos bendradarbiautų tarpusavyje.
Gerinti susisiekimą
Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo instituto prof. dr. Vainius Smalskys Regionų ministerijos kūrimą vertina skeptiškai. Pirma, viešųjų paslaugų klausimus savivaldybės derina tiesiogiai su ministerijomis ir papildomo tarpinininko nereikia, tad tokia ministerija būtų perteklinė. Antra, jei norime pagyvinti regionus, reikia ne naujos ministerijos, o kad Vidaus reikalų ir Susisiekimo ministerijos susėstų, susiderintų, o Vyriausybė skirtų papildomą finansavimą infrastruktūrai gerinti, kad žmonės iš atokiausių savivaldybių galėtų pasiekti penkias šešias didžiąsias, kur koncentruojasi pramonė ir socialinis kapitalas, ir ten važinėtų dirbti.
Pavyzdžiui, Vokietijoje prie didžiųjų miestų geležinkelio stočių įrengta didžiulių automobilių stvėjimo aikštelių. Iš kaimų ir miestų atvažiavę žmonės persėda į greituosius traukinius ir važiuoja į darbą, o vakare grįžta namo į mažus miestelius. Pasak eksperto, tokia regionų politika vykdoma daugelyje šalių, nes visame pasaulyje potencialas koncentruojasi didžiuosiuose miestuose.
„Ne iš to galo žiūrima ir į Regionų ministerijos steigimą. Ar bent preliminariai suskaičiuota, kokią pridėtinę vertę ji duos, ar tikrai pagyvins mažas savivaldybes? Netikiu tuo. Verčiau gerinkime susisiekimą, kad žmonės gyventų užmiestyje ar tolesniuose miesteliuose, o dirbtų centruose. Gal ir pilietinė visuomenė mažose savivaldybėse suaktyvės, nes dabar kai kurias valdo kaip karaliukai, o žmonės priklausomi nuo darbų savivaldybės įmonėse. Dirbdami didesniuose miestuose finansiškai jie bus nepriklausomi nuo regiono valdžios, tada ir bendruomeniškumas labiau plėtosis“, – mano V. Smalskys.
Ar tokia ir yra regioninės politikos Europoje esmė? Pasak eksperto, tai priklauso nuo to, kokia buvo regioninės politikos raida. Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo viskas koncentruota didžiuosiuose miestuose, nustekenome mažas savivaldybes ir šiandien jose užkurti gyvybę perspektyvų jis sako nematantis. Vienintelis kelias – gerinti susisiekimą, o tam atskiros ministerijos nereikia.
Skaičius optimalus
Iš Prezidentūros pernai rudenį buvo pasigirdęs siūlymas dėl dar vienos naujos ministerijos – Infrastruktūros, į ją sujungiant Energetikos ir Susisiekimo.
„Tokios ministerijos poreikis didesnis nei Regionų. Gal būtų lengviau koordinuoti kai kuriuos investicinius projektus. Ten galėtų būti sprendžiami ir regioniniai klausimai, nes jie stipriai susiję su infrastruktūra, jos projektų koordinavimu“, – mano viešosios politikos ekspertas, projektų ir tyrimų viešosios įstaigos „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ partneris, valdybos pirmininkas Klaudijus Maniokas.
Infrastruktūros ministeriją turi nemažai šalių, tačiau kai kurios turi ir Regionų. Tiesa, nedidelėse šalyse jos būna sujungtos su kuria nors kita sritimi, pavyzdžiui, latviai turi Pažangaus administravimo ir regioninės plėtros, estai – Regionų ir žemės ūkio ministeriją. Taip yra ir Lietuvoje, tik regionai neiškelti į ministerijos pavadinimą.
Pasak K. Manioko, ministerijų modelio etalono nėra, vienur jų daugiau, kitur mažiau, o Lietuva niekuo neišsiskiria – turime gana klasikinį mažesnei šaliai ministerijų skaičių. Visose šalyse yra užsienio reikalų, finansų, daug kur ekonomikos ir inovacijų, žemės ūkio, kultūros, švietimo ministerijos, o kitos priklauso nuo šalies prioritetų.
Už Lietuvą mažesni mūsų kaimynai latviai turi tiek pat ministerijų, kaip ir mes – keturiolika. Kelių pavadinimai skiriasi nuo mūsiškių, pavyzdžiui yra Klimato ir energetikos, o Gerovės ministerija atsakinga už panašias sritis kaip mūsų Socialinės apsaugos ir darbo. Mažiausioje Baltijos šalyje Estijoje jų vienuolika. Be minėtos Regionų ir žemės ūkio, čia vienoje telpa teisingumo ir skaitmeninių technologijų klausimai, o Socialinių reikalų ministerija apima ir sveikatos apsaugą.
Apie dvidešimt kartų už mus pagal gyventojų skaičių didesnėje Lenkijoje ministerijų devyniolika, tarp jų Sporto ir turizmo, Technologijų, Infrastruktūros, Regioninės politikos, Skaitmeninimo, Valstybės turto, Infrastruktūros, Fondų ir regioninės politikos, atskirai Švietimo bei Mokslo ir aukštojo mokslo.
Priklausomai nuo politinių prioritetų, šalys keičia ministerijų schemą, nors, pasak K. Manioko, kai kur tai daroma paprasčiau – svarbiems klausimams paskiriant ministrus be portfelio. Lietuvoje to neleidžia Konstitucija ir tai apsunkina politinių prioritetų institucionizavimą. O naujos ministerijos įsteigimas, esamų sujungimas ar atskyrimas kainuoja ir užtrunka.
Bet, pasak jo, ministerijų išlaidos Lietuvoje sąlyginai nėra labai didelės, o kuo toliau, tuo labiau ir pas mus įsitvirtina toks viešojo administravimo modelis, kai svarbesnės darosi agentūros, jos valdo ir įgyvendina programas.
„Nemokamos“ reformos
Vis dėlto naujos ministerijos steigimas kainuos ir tai disonuoja su papildomų lėšų gynybai poreikiu, dėl to keliamais mokesčiais ir raginimu ministerijoms tam kitąmet sutaupyti 137 mln. eurų 5 proc. sumažinant savo išlaidas. Jos tam rado tik apie 38 mln. eurų. Tačiau, Valstybės kontrolės vertinimu, neįmanoma net tiksliai apskaičiuoti, kiek išleidžiama joms administruoti, be to, negalima užtikrinti, kad tam skiriami pinigai būtų naudojami racionaliai.
Tad gal pirma reiktų padaryti tvarką esamose ministerijose, o tada leisti lėšas kuriant naujas? Tiesa, premjeras Gintautas Paluckas iš pradžių minėjo, kad papildomų finansų nereikės, mat Regionų ministerija būtų „sumestinė“ – iš dabar šiais klausimais dirbančių specialistų Vidaus reikalų, Aplinkos, Socialinės apsaugos, Susisiekimo ir dar keliose ministerijose. Tačiau VRM parengtoje ir Vyriausybei birželio pabaigoje pristatytoje naujos ministerijos koncepcijoje skaičiuojama, kad jos steigimo išlaidos siektų iki 2 mln. eurų.
Turime labai konkretų pavyzdį, kaip ministerijų reforma „nieko nekainuoja“. 2009 m. sausį nuo anuometės Ūkio ministerijos vėl atskiriant Energetikos (kaip savarankiška ji veikė iki 1997 m.) buvo žadama, kad mokesčių mokėtojams ji papildomai nekainuos, o joje dirbs ne daugiau kaip 47 darbuotojai. Tačiau, kaip rašė ano meto žiniasklaida, pūtėsi ir jos aparatas, ir išlaidos.
Jau po metų patvirtintas leistinas pareigybių skaičius joje pasiekė 72. Kol vietoj dviejų ministerijų buvo tik Ūkio, joje buvo 264 etatai, o po metų abiejose jau 337. Pirmais veiklos metais Energetikos ministerijai skirta 2,6 mln. litų darbo užmokesčio, o antrais – jau 3,2 mln. Ūkio ministerijos darbuotojų algoms iki nuo jos atskiriant Energetikos 2008-aisiais skirta 16,3 mln. litų, o 2010 m. abiem ministerijoms kartu – jau 40 mln.
„Jei sukurs naują ministeriją, išlaidos didės, nes, skirtingai nei anglosaksiškos, amerikietiškos, Australijos ar Naujosios Zelandijos, žemyninės Europos sistema užprogramuota biurokratijos plėtrai“, – sako V. Smalskys.
Proveržio nepadarytų
Žinoma, valstybės valdymas kainuoja, bet svarbiausia, kad jis duotų visuomenei naudos. 2009 m. opozicijoje buvę socialdemokratai piktinosi, kad valdančiajai koalicijai dalijantis postus konservatoriams pritrūko vieno ministro portfelio, tad tam ir steigė Energetikos ministeriją. Oficialiai ji steigta dėl didelių energetikos projektų – naujos atominės elektrinės ir suskystintųjų gamtinių dujų terminalo statybos, elektros ir dujų jungčių su ES tiesimo. Socialdemokratai ragino jos nekurti, žadėjo uždaryti kaip nereikalingą, tačiau 2012 m. grįžę į valdžią to nepadarė, nors tam atsirado daugiau argumentų – 2012 m. referendume nepritarta atominės elektrinės statybai. B. Vėsaitė, viena iš anuomečių kritikių, šiandien sako: „Žiūrint atgal, gal buvo per daug kritikos. Vertėjo atskirti Energetikos ministeriją, nes buvo vykdyti milžiniški energetikos projektai.“
K. Manioko vertinimu, Energetikos ministerija atskirta ne be pagrindo, nes tai buvo politinio prioriteto akcentavimas, juolab ministerija tikrai turėjo ką veikti.
„Dabar Regionų ministerijos atskyrimo iš VRM didžiausia prasmė būtų parodyti politinį prioritetą, o atskiras ministras su savo komanda ir resursais padėtų iškelti regioninės plėtros reikalus į prioritetų viršų. Juolab VRM turi daug sričių, tad ministrui nėra galimybių viską aprėpti. Gal ministerijos steigimas būtų ir pozityvus veiksmas, tačiau proveržio, esminio pokyčio nepadarytų, o problemas galima spręsti kitais būdais“, – mano K. Maniokas.
Nepaisant kritikos ir abejonių, Regionų ministerija pamažu skinasi kelią. Premjeras minėjo, kad ji galėtų startuoti kitų metų liepą, tačiau vidaus reikalų ministras Vladislavas Kondratovičius neseniai užsiminė, kad iki žadėtų terminų gali ir nespėti.
Naujo darinio steigimas neturi palaikymo ir visuomenėje. LRT užsakymu gegužės pabaigoje „Baltijos tyrimų“ atliktoje apklausoje 67 proc. šalies gyventojų idėjai įkurti Regionų ministeriją nepritarė.
Ministrų skaičius: nuo trylikos iki devyniolikos
Po nepriklausomybės atkūrimo devynioliktoje Vyriausybėje dirba keturiolika ministrų.
Pirmojoje buvo septyniolika, be to, premjerė Kazimira Danutė Prunskienė turėjo du vicepremjerus. Kultūros ir švietimo ministerija buvo bendra, tačiau buvo Materialinių išteklių, Miškų ūkio, Prekybos, Ryšių, Statybos ir urbanistikos.
Tiek pat ministrų buvo antrojoje ir trečiojoje vyriausybėse, nors postų pavadinimai skyrėsi, pavyzdžiui, atsirado tarptautinių ekonominių santykių ministras ir ministras be portfelio – Vyriausybės narys, atsakingas už kokį nors svarbų valstybei klausimą, bet nevadovaujantis jokiai ministerijai. Ketvirtojoje Vyriausybėje tokių buvo net trys iš aštuoniolikos.
Šeštojoje (1993–1996 m.), Adolfo Šleževičiaus, Vyriausybėje Kultūros ir Švietimo ministerijos atskirtos į atskiras, atsirado nauja – Valdymo reformų ir savivaldybių. Ministerijų skaičius paaugo iki devyniolikos.
Aštuntojoje (1996–1999 m.), Gedimino Vagnoriaus, Vyriausybėje ministrų portfelių sumažėjo iki keturiolikos. Vietoj Energetikos, Pramonės ir prekybos bei Ekonomikos ministerijų sukurta Ūkio, o Statybos ir urbanistikos bei Aplinkos apsaugos tapo viena – Aplinkos. Miškų ūkio prijungta prie Žemės ūkio. Neliko Ryšių ir informatikos ministerijos, bet gimė nauja – Europos reikalų, tačiau kitame ministrų kabinete jos nebebuvo.
Vienuoliktoji (2000–2001 m.), Rolando Pakso, Vyriausybė atsisakė Valdymo reformų ir savivaldybių ministerijos. Tokia ministrų kabineto struktūra galiojo iki 2009 m., kai tuometė Andriaus Kubiliaus Vyriausybė nuo Ūkio ministerijos vėl atskyrė Energetikos. Keturiolikos ministrų schema išsilaikė ligi šiol.
Naujausi komentarai