Po euforijos – krytis

„Remigijaus Žemaitaičio „Nemuno aušrą“, ko gero, jau oficialiai galima perkrikštyti „Nemuno saulėlydžiu“, nes jai reitingai ir ypač jų tendencijos tikrai nieko gera nežada. Vieno mėnesio rezultatai gali būti momentinis dalykas, tačiau kritimas prasidėjo nedaug laiko praėjus po rinkimų“, – primena Vytauto Didžiojo universiteto docentas politologas Ignas Kalpokas.

2024-ųjų spalį Seimo rinkimuose vos nuo sausio oficialiai veikianti nauja partija buvo sensacija. Vedama Konstitucinio Teismo Konstituciją pažeidus pripažinto Remigijaus Žemaitaičio, suskubusio atsisakyti parlamentaro mandato, kol to nepadarė Seimas, ir taip išsaugojusio galimybę į jį vėl kandidatuoti, visuomenės apklausose ji jau buvo antra ar trečia. Prognozės išsipildė – ant nugalėtojų pjedestalo rinkimų debiutantai buvo treti po socialdemokratų (LSDP) ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD).

Pirmosios apklausos po Seimo rinkimų „aušriečius“ iškėlė į pačią viršūnę. Agentūros ELTAs užsakymu „Baltijos tyrimų“ lapkričio pradžioje atliktos apklausos duomenimis, palyginti su buvusios prieš du mėnesius, jų palaikymas išaugo net 7 procentiniais punktais. Jei Seimo rinkimai būtų vykę tada, 15 proc. gyventojų buvo pasiryžę balsuoti už „Nemuno aušrą“ ir ji būtų laimėjusi. Kuo garsiau skambėjo kritika į valdančiąją daugumą priimtiems „aušriečiams“, ypač jų lyderiui, tuo jų reitingai labiau kilo. Minėtoje apklausoje vertinant atskirus visuomenės veikėjus didesnį pasitikėjimą už R. Žemaitaitį (10,4 proc.) turėjo tik prezidentas Gitanas Nausėda (17,5 proc.).

Tačiau praėjo vos pusmetis su trupučiu ir „aušriečių“ sužadinta dalies visuomenės euforija išsisklaidė kaip dūmas. Kaip rodo birželio pabaigoje „Delfi“ užsakymu „Spinter tyrimų“ atlikta apklausa, jie teturi 4,8 proc. rėmėjų ir balansuotų ant būtinos peržengti kartelės ribos.

Šiek tiek ankstesnėse kitų bendrovių apklausose „aušriečių“ situacija buvo geresnė, tačiau taip pat blogėjanti. Gegužės pabaigoje–birželio pradžioje agentūros ELTA užsakymu „Baltijos tyrimų“ atliktoje apklausoje „aušriečių“ reitingas per mėnesį buvo nukritęs 4 procentiniais punktais, iki 6,6 proc., o palankiai vertinančių R. Žemaitaitį – net 6, iki 30 proc.

„Lietuvos ryto“ užsakymu „Vilmorus“ birželio viduryje atliktoje apklausoje „Nemuno aušrą“ sakė palaikantys 9,3 proc. respondentų.

Maksimali sociologinių apklausų paklaida siekia 3,1 proc., tačiau kas žino, į kurią pusę, jei respondentai rinkimuose balsuotų šiandien.

Prielaida: jei rinkimų kampanija vyktų dabar, o LSDP pirmininkas būtų G. Paluckas, socialdemokratams tai nežadėtų nieko gero. / P. Peleckio / BNS nuotr.

Ne tai, ko tikėjosi

Politologas I. Kalpokas „aušriečių“ krytį visų pirma aiškina tuo, kad protesto ir antisisteminių partijų pati logika yra tokia, kad jos veikia tol, kol pačios nėra sistemoje. O kaip „Nemuno aušra“ gali būti ne sistemoje, būdama antra didžiausia valdančiąja partija?

Pasak jo, nusivylimą sukėlė ir tai, kad nebuvo įgyvendinta, ką ji žadėjo, ypač kalbant apie mokesčius. Vienas iš R. Žemaitaičio rinkimų kampanijos akcentų buvo, kad iš viso nebus jokių naujų mokesčių, o paskui paaiškėjo priešingai. Atrodo, kad jo rinkėjams ypač nepriimtini nauji nekilnojamojo turto mokesčiai.

Politologo manymu, dar viena priežastis, nulėmusi „aušriečių“ krytį, gali būti tai, kad dalis rinkėjų, kurie balsavo už R. Žemaitaitį, kartu ir už tuos, kas su juo, jį matė kaip vidutinį protesto balsą: „Lengvas protestas prieš tuomečius valdančiuosius buvo socialdemokratai, R. Žemaitaitis – vidutinis, o labai stiprus – Eduardas Vaitkus, Taikos koalicija ir panašūs veikėjai. Tačiau po rinkimų R. Žemaitaičio retorika jau buvo pradėjusi panašėti į pastarųjų ir tai nuo R. Žemaitaičio galėjo atbaidyti šiek tiek nuosaikesnius protesto rinkėjus.“

Žinoma, pasitikėjimo „aušriečiais“ nepridėjo ir R. Žemaitaičio konfūzas dėl skrydžio į JAV, ir aiškėjantys kitų partiečių verslo užkulisiai.

„Gelbėdavo“ trumpai

Naujaisiais gelbėtojais apsiskelbusios prieš pat rinkimus įsteigtos partijos, vos gavusios valdžią, ne pirmą kartą nuvilia žmones. Iš esmės kiekvienuose Seimo rinkimuose turėjome kokią nors naują partiją. Žinoma, priklauso, ką laikysime naujaisiais pranašais. Štai 2024-ųjų rinkimuose debiutavo Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“, o 2020-aisiais – Laisvės partija, tačiau jos jau veikė kurį laiką, nebuvo rinkiminis projektas.

2020-ųjų rinkimai skyrėsi nuo kitų, nes žmonės labiausiai kliovėsi laiko patikrintomis partijomis. Tačiau, primena I. Kalpokas, rinkimai vyko COVID-19 pandemijos metu, galbūt todėl labiau suveikė patikimų, jau žinomų politikų paieškos efektas.

Pokytis: pasak I. Kalpoko, R. Žemaitaičio „Nemuno aušrą“, ko gero, jau galima perkrikštyti „Nemuno saulėlydžiu“, nes jiems reitingų tendencijos nieko gero nežada. / VDU nuotr.

2016-aisiais triumfavo nenauja Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, tačiau, pasak I. Kalpoko, tam tikra prasme ją irgi buvo galima priskirti prie naujų projektų, nes partija į rinkimus ėjo su visai nauja koncepcija – didelė dalis sąrašo buvo nepartiniai skirtingų sričių profesionalai.

2012 m. Seimą „ėmė“ „Drąsos kelias“, vadinamieji violetiniai, suburti iš visuomeninio judėjimo prieš pedofiliją. Daugiamandatėje apygardoje jie sugebėjo laimėti septynis mandatus. Tačiau, praėjus porai mėnesių, „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ apklausoje juos tepalaikė 1,5 proc. respondentų, o dar po pusmečio jų beveik neliko. Pasibaigus kadencijai partija tik vegetavo, šiuo metu yra likviduojamų sąraše.

2008 m. rinkimuose buvo įsižiebusi nauja žvaigždė – iš pramogų pasaulio atstovų Arūno Valinsko suburta Tautos prisikėlimo partija. Jie sugebėjo laimėti net šešiolika mandatų, daugiamandatėje apygardoje buvo antri. Tačiau vienybė frakcijoje netruko nė metų, dalis jos narių atskilo, paskui jos ir visai nebeliko.

2004 m. Seimo rinkimų debiutantė Darbo partija buvo jų favoritė – laimėjo net 39 mandatus. I. Kalpokas primena, kad iš „gelbėtojų“ ji vienintelė sugebėjo išsilaikyti gana ilgai, tačiau ir tai tik tada, kai Viktoras Uspaskichas būdavo jos pirmininkas.

Po ilgo karaliavimo apklausų viršūnėse LSDP liko antra. Tačiau nepasakysi, kad laimėjo konservatoriai, nes pakrito abiejų reitingai, tik socialdemokratų – labiau. Neatrodo, kad būtų koks nors TS-LKD renesansas.

„Visais kitais atvejais tai būdavo vienų rinkimų projektai, kur būdavo svarbu suspėti įšokti į rinkimų traukinį, o tada arba pabūti valdžioje, arba, negalima neatmesti ir tokio varianto, atidirbti tam tikroms interesų grupėms“, – mano I. Kalpokas.

„Vilmorus“ vadovas sociologas Vladas Gaidys prisimena, kad kilo nustebimo ir gėdos jausmas, kai rinkimuose triumfavo estrados dainininkų partija su A. Valinsku priešakyje; iš to visas pasaulis juokėsi. Paskui atėjo violetiniai. Tačiau panašių partijų būna visur: ir Lenkijoje, ir Vokietijoje, kitur.

„Nemuno aušra“, sociologo nuomone, taip pat turi uab’o bruožų, bet, jei ne ji, atsiras tokio tipo kita, nes tokia reikalinga konservatyvių pažiūrų rinkėjams.

Kaskart kitoks

Vis dėlto nors „Nemuno aušra“ – nauja partija, nemaža jos dalis – „Tvarkos ir teisingumo“ ir vėlesnių jos darinių buvę nariai, o R. Žemaitaitis politikoje ir Seime – seniai, tad ar juos galima vadinti naujaisiais „gelbėtojais“?

„Tačiau R. Žemaitaičio, kaip politiko, tapatybė kiekvieną kartą išrandama iš naujo – nuo Rolando Pakso laikų, paskui per bandymą „Tvarkos ir teisingumo“ partiją paversti nuosaikesne, meinstrymine – tai visiškai nepavyko, iki garsiųjų jo, Artūro Zuoko ir Artūro Paulausko reklamų su su aliuzija į žolės rūkymą – tai pagal dabartinį R. Žemaitaičio įvaizdį visai nesuvokiama. Dabartinis jis – piktas, bent jau praėjusioje rinkimų kampanijoje pasiruošęs visiems išspardyti tam tikrą kūno dalį. Tad, viena vertus, R. Žemaitaitis politikoje seniai, bet kiekviena jo versija politikoje yra neseniai“, – sako I. Kalpokas.

Ar rėmėjus prarandanti „Nemuno aušra“ nepakartos ankstesnių „gelbėtojų“ istorijų ir neišsilakstys? I. Kalpoko prognozėmis, artimiausioje perspektyvoje jie valdančiojoje koalicijoje išsilaikys, nes, jei matai, kad tikriausiai negrįši į valdžią po kitų rinkimų, reikia ja pasidžiaugti ir maksimaliai pasinaudoti, kiek tik gali. Valdančiojoje koalicijoje abipusės naudos elementas tikrai veiks.

Skirtingai: S. Skvernelis, nors ir jo politinėje biografijoje buvo skandalų, turi prigimtinę savybę pelnyti aukštus reitingus, priešingai nei G. Landsbergis, turėjęs prigimtinį antireitingą. / J. Elinsko, L. Balandžio / BNS nuotr.

Pasak politologo, kadencijos pabaigoje bus galima pamatyti įdomesnių individualių judesių, nes „aušriečiai“, pamatę, kad R. Žemaitaitis gali būti ne pati geriausia galimybė rinkimams, turbūt pradės ieškoti, su kuo geriau į juos eiti. Tačiau bent jau iki trečių šios kadencijos metų matysime, ką matome dabar: visi laikosi įsikibę vienas kito, nepaisydami, kokios nuodėmės lenda į paviršių.

Tiesa, Agnė Širinskienė atsižadėjo „Nemuno aušros“ vos po poros mėnesių su ja Seime, tačiau kol kas ji – išimtis.

Paliekama niša

Rinkiminių projektų, tikėtina, užgims ir prieš kitus rinkimus, nes, pasak I. Kalpoko, nesant tikrai stiprių partijų, joms susidaro puiki niša. „Prasta tendencija, kad neturime stiprių lyderiaujančių partijų, – dvi pirmaujančiosios teturi po 11 su trupučiu procento rėmėjų. Kelios kitos atsilieka gana nedaug. Tai sudaro nišą vėl naujiems „gelbėtojams“ . Kas nusivylę socialdemokratais, ypač „Nemuno aušra“, ieškos ko nors  kito. Šią nišą kas nors gali užpildyti, tiesa, ne dabar, o artėjant rinkimams, kad juose būtų naujumo faktorius“, – mano I. Kalpokas.

Štai, atrodytų, turėtų būti įvykis, kad po ilgo karaliavimo apklausų viršūnėse LSDP naujausioje „Spinter tyrimų“ / „Delfi“ apklausoje liko antri. Tačiau, pastebi politologas, nepasakysi, kad laimėjo konservatoriai, nes pakrito abiejų reitingai, tik socialdemokratų – labiau. „Neatrodo, jog būtų koks nors TS-LKD renesansas, kad ir su kokiu dideliu optimizmu jie išsirinko naują pirmininką. Socialdemokratai tiesiog prisidirbo dar labiau ir prisidirbimas šviežesnis, o kuo jis šviežesnis, tuo nusivylimas didesnis“, – sako I. Kalpokas.

Tačiau, pasak jo, socialdemokratai kol kas įsikasę į apkasus, bent jau viešumoje įjungta neigimo stadija. Nors padėtis sudėtinga, tačiau tikimasi, kad visi tyrimai dėl premjero, taip pat ir ikiteisminiai, pasibaigs niekuo ir bus galima sakyti, kad viskas gerai, o iki kadencijos pabaigos galbūt skandalai truputį užsimirš ir socialdemokratai išbris iš balos sausi.

„Kito varianto atveju – pripažinus, kad problema yra – jų partijos pirmininkas ir premjeras yra prisidirbęs iki ausų, – tektų ieškoti naujo premjero, pradėti formuoti naują Vyriausybę, tačiau tai labai sudėtingas ir rizikingas procesas, neaišku, kokia būtų dinamika valdančiojoje daugumoje. Tad, kol skaičiuojama, kad problemą neigti apsimoka, ir kol koalicijos partneriai iš bendro išskaičiavimo laikosi vienas kito įsikibę, tol matysime, ką dabar matome“, – prognozuoja I. Kalpokas.

Pasitikėjimas premjeru toliau senka. „Spinter tyrimų“ / „Delfi“ birželio apklausoje, vykusioje jau paaiškėjus faktams apie G. Palucko įmonės „Garnis“ iš nacionalinio banko ILTE gautą lengvatinę paskolą, bet iki skandalo apie jo butų pirkimo peripetijas, tinkamiausiu premjeru jį tematė 7,5 proc., net 7,9 procentiniais punktais mažiau nei prieš porą mėnesių. Geidžiamiausia premjere įvardyta konservatorė Ingrida Šimonytė. Teigiamai vertinančių G. Palucko vadovaujamą Vyriausybę dalis nepakito – jų 2,4 proc., tačiau „greičiau teigiamai“ vertinti pasirinkusių dalis nukrito net 6,9 procentiniais punktais, iki 20,2 proc.

G. Palucko reitingas menkiausias nuo šio ministrų kabineto darbo pradžios ir „Vilmorus“ / „Lietuvos ryto“ birželio apklausoje, kurioje jį palankiai vertino 34,4 proc., 14 procentinių punktų mažiau nei prieš du mėnesius. Nors tai ne toks krytis kaip jo pirmtakės Vilijos Blinkevičiūtės, kai ji nesutiko tapti premjere, tačiau, pasak „Vilmorus“ vadovo V. Gaidžio, vis dėlto nei vieno, nei kito LSDP lyderio skandalai pačios partijos reitingams didelės įtakos nepadarė.

„Vienas aspektas – socialdemokratai nėra uab’as kaip kad, pavyzdžiui, V. Uspaskicho uab’as buvo Darbo partija. Darant paralelę su įmonėmis, jei tai koks uab’as, vadovui pasitraukus, išnyksta ir jis. Pasikeitus rimtesnės įmonės direktoriui, ji neišnyksta. Jei partijos prekės ženklas tvirtas, turintis istoriją, kaip kad socialdemokratų, ne taip paprasta ją dėl vadovo skandalo sunaikinti“, – sako sociologas.

Įdirbis: V. Gaidys atkreipia dėmesį, kad, jei partijos prekės ženklas tvirtas, turintis istoriją, kaip kad socialdemokratų, ne taip paprasta ją dėl vadovo skandalo sunaikinti. / Ž. Gedvilos / BNS nuotr.

Kas laimėtų šiandien

Vis dėlto apklausos rodo, kad bent jau dvi iš trijų valdančiosios daugumos partijos ir jų lyderiai suspėjo nuvilti, nors valdžioje yra dar tik pirmą politinį sezoną.

Vienintelis Saulius Skvernelis ir jo Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ sustiprino savo pozicijas. „Kol tiek G. Paluckas, tiek R. Žemaitaitis murkdosi kokiuose nors skandaluose, S. Skvernelis turi talentą visuomet būti niekuo dėtas. Jis iš esmės atlieka vos ne politologo funkciją: komentuoja, kas vyksta su kitais politikais, jo koalicijos partneriais, o jam pačiam nelabai kas limpa. Jam naudinga išlaikyti šią poziciją“, – sako I. Kalpokas.

Be to, pasak politologo, apskritai Seimo pirmininko pozicija gana patogi: gauni iš posto naudą, nes susilauki dėmesio, tačiau kartu jam paprastai nepriskiriama kaltė už valdančiųjų sprendimus, nes ši  dažniausiai atitenka ministrui pirmininkui. Seimo pirmininkai – paprastai gana mėgstami. Štai ir praėjusią kadenciją valdančioji koalicija buvo nepopuliari, o Viktorija Čmilytė-Nielsen išsilaikydavo prie palankiau vertinamų politikų.

V. Gaidys atkreipia dėmesį, kad S. Skvernelis, nors ir jo politinėje biografijoje buvo skandalų, kad ir keliuko jo namų link asfaltavimo istorija, turi prigimtinę savybę pelnyti aukštus reitingus, priešingai nei  Gabrielius Landsbergis, turėjęs prigimtinį antireitingą.

Vis dėlto apklausų rezultatai rodo, kad turbūt balsuojame gerai nepasvėrę, nepasidomėję, už ką, jei taip greitai nusivylėme savo išrinktaisiais. Tačiau verta prisiminti, kad analogišku laiku praėjusią kadenciją valdančiuosius konservatorius apklausose ėmė lenkti „valstiečiai“, pasitikėjimas Vyriausybe irgi buvo pakritęs. Tiesa, nereikia užmiršti, kad anuomet buvo išskirtinės aplinkybės – COVID-19 pandemijos įkarštis.

Prasta tendencija, kad neturime stiprių lyderiaujančių partijų, – dvi pirmaujančios teturi po 11 su trupučiu procento rėmėjų. Tai sudaro nišą vėl naujiems „gelbėtojams“ .

Vis dėlto, remiantis naujausių apklausų duomenimis, kokią šiandien išsirinktume valdžią? „Turbūt matytume dar sudėtingesnį paveikslą ir daugumos formavimo procesą. Sunku pasakyti, ar TS-LKD su Liberalų sąjūdžiu arba socialdemokratai su Demokratų sąjunga „ Vardan Lietuvos“ ir galbūt „valstiečiais“ sugebėtų surinkti stabilią daugumą. Aritmetiškai būtų gana sudėtingas scenarijus“, – mano I. Kalpokas.

Tiesa, naujasis Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) lyderis Aurelijus Veryga prakalbo, kad partija dešinės ir neatmeta tikimybės, kad gal eitų į koaliciją ir su konservatoriais. Politologo vertinimu, „valstiečiai“ visuomet buvo ekonomiškai kairieji, vertybiškai – dešinieji, o prie A. Verygos tapo kažkiek mažiau kampuoti, nei buvo Ramūno Karbauskio laikais. „A. Veryga apskritai mažiau konfliktiška asmenybė ir turbūt bando partiją vesti keliu, kuriuo nuėjo nuo LVŽS atsiskyrę S. Skvernelio demokratai: kadangi jie – jokie, tai tinka tiems, kuriems niekas netinka. Jei rinkimai vyktų šiandien, „Vardan Lietuvos“ rezultatas, tikėtina, būtų geresnis, nei buvo pernai spalį“, – mano I. Kalpokas.

Ir V. Gaidžio nuomone, jei Seimo rinkimai būtų šiandien, jie būtų S. Skvernelio naudai. „Tačiau jei rinkimų kampanija vyktų dabar, o LSDP pirmininkas būtų G. Paluckas, socialdemokratams tai nežadėtų nieko gero. Naujausioje „Vilmorus“ apklausoje jis jau vertinamas neigiamai“, – sako V. Gaidys.

Sociologas pasakoja, kad ir anksčiau yra buvę, kad kurio nors politiko reitingas žiauriai krisdavo ir dažniausiai jis nebegrįždavo iki ankstesnių aukštumų, išskyrus V. Uspaskichą. Krisdavo ir pasitikėjimas Vyriausybe. 2008 m., ekonominės krizės metu, reitingai nukrito per vieną naktį, tačiau tai buvo išskirtinė situacija ir išskirtinis atvejis.

Opozicijos stovykloje nuo rinkimų didžiausią šuolį visuomenės apklausose padarė Liberalų sąjūdis. I. Kalpoko nuomone, viena iš to priežasčių gali būti, kad liberalai buvo bene vienintelė parlamentinė partija, sistemingai oponavusi nepopuliariai visuomenėje mokesčių reformai.

Vis dėlto, jei valdžią rinktume šiandien, kad ir į kurią pusę nusvirtų svarstyklės, tikėtina, „Nemuno aušra“ jai nediktuotų.