„Opozicija šiandien veikia pogrindyje ne tik priešinant koalicijos partnerius, bet ir pačiose frakcijose, viduje, kalbant su atskirais Seimo nariais, priešinant įvairių frakcijų viduje – daro savo ardomąjį darbą“, – Eltai duotame interviu sakė I. Ruginienė.
Nors Vyriausybės vadovė tikina, kad jai nėra priimtinos koalicijos partnerio „Nemuno aušros“ pirmininko Remigijaus Žemaitaičio viešai dėstomos pozicijos, tačiau pabrėžia, jog tai yra tik vieno politiko, o ne visos „aušriečių“ frakcijos Seime laikysena.
„Problema yra vienas žmogus. Ir aš tikrai nei galiu, nei šiandien noriu ginti, nei noriu sakyti, kad man priimtinos tos nuostatos, kurios yra. Tam tikri dalykai, jeigu mes dirbame komandoje, mažų mažiausiai, turi būti suderinti. Negali būti taip, kad koalicijoje mes veikiame vienas prieš kitą“, – pabrėžė I. Ruginienė.
Premjerė taip pat pažymi nematanti daug alternatyvų dabartinei valdančiajai daugumai. Anot jos, realiausiu naujuoju koalicijos partneriu įvadinama Sauliaus Skvernelio vadovaujama Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ taip pat, greičiausiai, socialdemokratams keltų savo iššūkių.
„Demokratai galėtų būti tas kitas partneris, tai čia yra sudėtingos derybos, ir jeigu kalbėtume apie programines nuostatas, mes tikrai galėtume susitarti. Bet tas toks bandymas gauti kuo daugiau tam tikrų pozicijų… Tai kuo tada mes skirsimės nuo dabartinių partnerių? Matyt, niekuo. Tai to pernelyg didelio pasirinkimo nėra“, – sakė I. Ruginienė.
„Klausimas yra, kas toliau. Jeigu mes kalbame apie tai, kad koalicijos partnerius gali pakeisti – čia sprendimas yra labai paprastas, penkių minučių reikalas“, – pabrėžė ji.
Eltai duotame interviu I. Ruginienė taip pat apžvelgė iššūkius steigiant naująjį poligoną Kapčiamiestyje, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) vadovės Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės ateitį pareigose bei Konstitucinio Teismo (KT) verdiktą, kad socialdemokrato Juliaus Sabatausko paskyrimas šio teismo teisėju prieštarauja Konstitucijai.
– Pradėkime pokalbį nuo jums gal ir ne itin patrauklios, bet pastaruoju metu viešojoje erdvėje labai rezonuojančios temos – vėl sugrįžusių diskusijų apie koalicijos ateitį, apie koalicijos likimą. Pats socialdemokratų partijos pirmininkas Mindaugas Sinkevičius pripažįsta, kad bendrapartiečių gretose šis klausimas yra vis aktyviau keliamas, keliamos abejonės dėl koalicijos su „Nemuno aušra“, dėl perspektyvų ir dėl to, kiek tai apskritai naudinga patiems socialdemokratams. Ar jūsų nevargina tos į viešąją erdvę vis grįžtančios diskusijos ir nuolatiniai klausimai, ar su „Nemuno aušra“ dar galima dirbti? Ar ne pernelyg užsitęsė šitas klausimas?
– Man atrodo, į šitą klausimą yra puikus atsakymas rezultatų pavidalu, kuomet į Seimo salę ateina labai svarbūs sprendimai ir kuomet jie yra priimami ne svyruojant, o su aiškia nuostata. Tol, matyt, koalicija gyvuoja. Jeigu bus tokia diena, kai jau matysime, kad mes nebegalime priimti sprendimų, tai, visada sakiau – niekada nebijau atsidurti ir mažumos Vyriausybėje, bet lygiai taip pat suprantu didžiulį opozicijos norą visus suskaldyti. Opozicija šiandien veikia pogrindyje ne tik priešinant koalicijos partnerius, bet ir pačiose frakcijose, viduje kalbant su atskirais Seimo nariais, priešinant įvairių frakcijų viduje – daro savo ardomąjį darbą. O mes telkiamės ir telksimės bendram, labai svarbiam darbui, įgyvendinant tiek koalicijos sutartį, tiek Vyriausybės programą.
– Mano klausimas galbūt labiau buvo ne apie tas diskusijas viešojoje erdvėje, kur įsijungia ir opozicija, ir t.t., bet apie tai, kad partijoje prasidėjo diskusijos, kurios išeina į viešąją erdvę. Aš neabejoju, kad partijoje diskusijų dėl koalicijos, dėl to, su kuo partiečiai norėtų ar nenorėtų būti, įvairiais formatais visą laiką yra, bet dabar jau tarsi yra ir keli stipresni išėjimai – kad nebėra galimybių dirbti.
– Bet tai yra normalu. Ir tai demonstruoja absoliučius demokratinius procesus mūsų partijos viduje. Tai paneigimas visiems skeptikams, kai buvo ne vieną kartą kalbama, kad va, pažiūrėkite – ten ir autokratija, partinė drausmė… Partinė drausmė ir autokratija yra pas konservatorius, o pas mus yra demokratija – skirtingos nuomonės, skirtingi žmonės iš skirtingų regionų. Frakcija sudaryta iš labai labai skirtingų žmonių ir tuo ji yra spalvinga ir gera, nes ateina įvairios patirtys, įvairios žinios. Tai, kad mes diskutuojame, vertiname įvairius variantus, yra normalu. Ir tą darėme visada. Klausimas yra, kas toliau. Jeigu mes kalbame apie tai, kad koalicijos partnerius gali pakeisti – čia sprendimas yra labai paprastas, penkių minučių reikalas.
Jeigu mes kalbame apie tai, kad koalicijos partnerius gali pakeisti – čia sprendimas yra labai paprastas, penkių minučių reikalas.
– Bet reikia turėti, kuo pakeisti.
– Gali kažko atsisakyti, gali priimti kitą, bet jūs visiškai teisi – tu turi matyti variantus. Kol kas labai didelio spektro tų variantų mes nematome. Jeigu kalbėtume apie tai, kad demokratai galėtų būti tas kitas partneris, tai čia yra sudėtingos derybos, ir jeigu kalbėtume apie programines nuostatas, mes tikrai galėtume susitarti, bet tas toks bandymas gauti kuo daugiau tam tikrų pozicijų… Tai kuo tada mes skirsimės nuo dabartinių partnerių? Matyt, niekuo. Tai to pernelyg didelio pasirinkimo nėra, bet lygiai taip pat negalime nematyti „Nemuno aušros“ partijos pirmininko veiksmų. Man asmeniškai čia yra toks dvigubas efektas, nes kai dirbi su frakcija, ir aš esu apklaususi ministrus, ir mes tikrai detaliai apie tai kalbėjome, kaip jiems dirbasi. Nes „Nemuno aušros“ frakcijos nariai vadovauja komitetams, ministrams reikia kiekvieną dieną dirbti, teikiant įvairius įstatymo projektus, tai visi: tiek frakcija, tiek ministrai, man pasisako, kad su „Nemuno aušros“ frakcija darbas vyksta sklandžiai.
Ir tą mes matome pagal sprendimus – priimtas biudžetas. Visi kalbėjo, kad gynybos biudžeto mes nepriimsime, bet mes priėmėme. Tarp ministrų nėra jokio nesuderinto darbo. Nepaisant to, kad jie yra iš visiškai skirtingų partijų, darbas vyksta komandoje, kiekvienas ministras žino, ką turi padaryti, savo darbe vadovaujasi Vyriausybės programa ir mes einame į priekį. Tas, vėlgi, atsispindi padarytų darbų pavidalu. Bet problema yra vienas žmogus. Taip. Ir aš tikrai nei galiu, nei šiandien noriu ginti, nei noriu sakyti, kad man priimtinos tos nuostatos, kurios yra. Tai tam tikri dalykai, jeigu mes dirbame komandoje, mažų mažiausiai, turi būti suderinti. Negali būti taip, kad koalicijoje mes veikiame vienas prieš kitą.
– Bet panašu, kad to suderinamumo nėra daug. Turbūt reikėtų pabrėžti, kad kalbame konkrečiai apie vieną asmenį. Pasisakymai keičiasi, atrodo, kad pakankamai sunku prognozuoti, kokia bus „Nemuno aušros“ pirmininko Remigijaus Žemaitaičio pozicija.
– Tas taikoma visoms partijoms. Ką tu bepaimtum į koaliciją, turbūt būtų įvairių skirtumų ir nuomonių skirtumų. Turbūt geriausia būtų dirbti, jeigu tai būtų vien socialdemokratai. Mums tai būtų pats lengviausias momentas. Bet jeigu mes turime sudaryti sandorį su kitomis partijomis, mes gi suprantame, kad, pavyzdžiui, „valstiečiai“ irgi atėjo su tam tikromis savo nuostatomis.
– Bet „valstiečiai“ turbūt nėra probleminis partneris. Bent taip atrodo iš viešosios erdvės.
– Kaip ir „Nemuno aušra“, jeigu kalbi apie frakciją, lyg ir irgi nėra probleminė, bet probleminis yra vienas žmogus. Tai taip. Bet kas tada? Konservatoriai kaip partneriai? Vėl problema, matyt – irgi bus labai daug nesuderinamumo. Ar tai reikš, kad tas, kas ateis į koaliciją, pradės eiti koja į koją, sėdės, tylės ir nieko nesakys, dirbs tikrai labai jungtinai? Tokios garantijos irgi niekas neturi. Liberalai su visiškai kitomis nuostatomis. Vėlgi, ar tikrai demokratai kairieji? Čia yra daug tokių niuansų.
– Aš norėčiau čia sustoti, nes pati įvardinote Demokratų sąjungą „Vardan Lietuvos“, kuri yra įvardinama kaip realiausia alternatyva, jei reikėtų perkonstruoti dabartinę koaliciją. Jūs sakote, kad yra didelės ambicijos dėl tam tikrų postų ir pan. Iš kur jūs žinote apie jų ambicijas? Gal buvo kažkokių diskusijų neformaliais kanalais ar pats partijos pirmininkas buvo įvardinęs?
– Nuo pat rugpjūčio pradžios vis kažkokie tokie smulkūs nuomonių apsikeitimai visada yra, bet vėlgi… Aš norėčiau pasakyti, kad Seimas yra sudėliotas iš įvairių partijų. Kiekviena iš jų turi savo specifiką. Aš esu pasirengusi dirbti su visomis partijomis. Aš nesu tas žmogus, kuris rūšiuoja. Man svarbu Lietuvai svarbus sprendimas. Jeigu aš matau, kad Lietuvai reikia vieno arba kito sprendimo – aš pasiruošusi dirbti su visais, ar tai būtų demokratai, ar tai būtų kita partija. Jeigu matysime, kad tikrai turime sudaryti sąjungą su kita partija, tai, matyt, tas procesas ir prasidės.
Bet ką aš dabar matau – aš matau didžiulę skaldymo politiką, kad ne tik visuomenė yra skaldoma ir radikalizuojama dėl tam tikrų dalykų, kur galbūt visiškai nėra pagrindo tą daryti, bet lygiai tą patį skaldymą matau ir pačiame Seime. Ir tas mane neramina ir tas man visai nepatinka, nes jeigu mes kalbame apie tai, kad mes nesėdime kažkur užrišti maiše, bet kartais man taip atrodo, kad mes sėdime savo burbule ir nematome, kas vyksta išorėje. Bet jeigu mes šiek tiek praplėstume akiratį, pasižiūrėtume į išorę, kokie yra geopolitiniai procesai ir kas dabar vyksta, ko mes visiškai nesitikėjome ir nebuvome tam pasiruošę, galbūt jau laikas pradėti galvoti ne apie save, gal laikas pradėti ne skaldyti visuomenę, bet galvoti apie tam tikrus bendrus tikslus? Šiai dienai tikslas numeris vienas yra mūsų saugumas, gynyba, susitelkimas ties tuo. Lygiai taip pat mes paraleliai turime pasirūpinti žmonėmis, kurie gyvena čia, Lietuvoje.
– Aš suprantu, kad šitoje situacijoje dėl skaldymo vis tiek labiausiai referuojate į opoziciją?
– Vienareikšmiškai. Čia negali neįvardinti šito viso klausimo herojų.
– Turbūt opozicija jums atsakytų, kad prie skaldymo politikos prisideda ir Remigijus Žemaitaitis. Pavyzdys turbūt yra pastarųjų savaičių klausimas – poligonas. Jis („Nemuno aušros“ pirmininkas – ELTA) buvo išėjęs su savo alternatyvia nuomone, kad poligono Lietuvai nereikia. Tiesa, po to jis pakeitė savo poziciją. Tai aš norėjau jūsų pasiteirauti, galbūt koalicijoje kalbėjotės? Kodėl čia taip įvyko?
– Kas iš to? Mes kiekvienas, kalbant apie Seimo narius, esame nepriklausomi Seimo nariai, atėję į Seimą priimti sprendimų. Remigijus Žemaitaitis ir apie gynybos biudžetą daug ką kalbėjo, bet kai reikėjo, susitelkė ir mes visi jungtinai subalsavome už 5,38 proc. Lygiai tas pats ir čia. Jeigu mes suteiksime daug reikšmingumo įvairiems pasisakymams… Tą opoziciją ir skatina, tą ir daro, nes jiems tai patinka, nes jie mato, kaip yra kurstomi žmonės, kaip auga žmonių emocijos. Ir tas žaidimas emocijomis yra pats baisiausias dalykas. Tai yra, matyt, toks nemalonus dalykas, kurį aš pamačiau atėjusi į politiką, kai tu galvoji ne apie viešą interesą, kai tu galvoji ne apie valstybę ir kas yra svarbu valstybei ir čia gyvenantiems žmonėms, bet tu galvoji apie save – ar tu laimėsi savivaldos rinkimus, ar tu laimėsi Seimo rinkimus, kokią poziciją užimsi, ar galėsi per tą tokį skaldymą ir destrukciją išsikovoti vieną ar kitą geresnį postą sau ir savo partiečiams? Tas stilius, kaip sakau, yra kaip laivas, kai juda į priekį, o kažkoks inkaras jį traukia atgal. Šiandien, kai mes turime tokią jautrią geopolitinę situaciją, kai mes realiai turime karą už sienos, man atrodo, kad taip dirbti yra, mažų mažiausiai, neatsakinga.
– Aš suprantu, kad šitoje situacijoje jūs asmeniškai būtumėte labiau linkusi likti su „Nemuno aušra“ negu dirbti su kažkuo iš opozicinių Seimo partijų?
– Man nepatinka Remigijaus Žemaitaičio pozicija. Esu griežtai pasisakiusi, ir ne vieną kartą. Savo veiksmus ir darbus kartu su visu Ministrų kabinetu mes konstruojame taip, kaip yra geriausia Lietuvai, nepaisant to, kas ką pasisakys ar bandys save pareklamuoti. Šitame visame fone man galbūt yra lengviau dirbti negu kitiems, negu tai pačiai opozicijai dėl to, kad aš iš tiesų desperatiškai nesiekiu kažkokio didesnio procentėlio reitinguose, desperatiškai nesiekiu kažkokio konkretaus posto arba einant, lipant per galvas, paminant viešąjį interesą, nesiekiu tam tikrų politinių balų. Mes tiesiog ramiai su visa Vyriausybe ir Seimo frakcija esame susitelkę dirbti savo darbą ramiai, nuosekliai, žingsnis po žingsnio. Ir tie rezultatai ateina.
– Bet tos diskusijos, panašu, kad su partijos pirmininko rinkimais, jos bet kokiu atveju dar bus tęsiamos – dėl koalicijos ir t.t.
– Ir gerai, tai yra demokratinis procesas. Mes esame didžiulė partija. Ir jeigu yra kažkam abejonių, jeigu yra noras diskutuoti, tai mes privalome tai daryti. Ir tai gali būti, kad darys įtaką ateities sprendimams – gal ir kitai koalicijai. Tai mes partijoje, viduje, turime kalbėtis, diskutuoti ir daryti sprendimus. Bet to neturi daryti opozicija už mus. Nes dabar susidaro toks įspūdis, kad opozicija visko nori – ir parinkti partijos narius, ir netgi sukonstruoti, kokia struktūra turi būti partijos viduje, nori reguliuoti, kaip ir kokie procesai turi būti. Tai, ačiū, tokios pagalbos mums nereikia.
– Tai galimybės dirbti su S. Skverneliu nelabai matote?
– Aš matau su visais galimybę dirbti. Ir politika yra toks dalykas – tu niekada negali žinoti, kas bus rytoj. Ir mes, kaip politikai, turime koncentruotis ne į tai, kas su kuo dirbs, o į tai, ką mes norime pasiekti arba padaryti. Tai jeigu reikės priimti Lietuvai svarbius sprendimus ir tam reikės susitelkimo tiek pozicijos, tiek opozicijos, aš pasirengus dirbti, kad tas sprendimas būtų priimtas.
– Tai jūs daugiau tokios pragmatiškos politikos šalininkė negu vertybinių kažkokių pareiškimų ir pozicijų.
– Mano vertybių nenuneigsi, niekada joms nesu nusižengusi, bet mūsų Vyriausybė yra tam, kad dirbtų darbus. Mes tikrai neturime laiko žaisti žmonių jausmais, žaisti žmonių likimais. Mes atėjome padaryti darbą tam, kad po trejų metų paliktume tam tikrą progresą. Ir šiai dienai tas progresas matosi – iš Europos Sąjungos ateina didžiuliai kiekiai pinigų, jau finansų ministras yra pranešęs – virš 400 mln. RRF lėšų ateina. Tai mes buvome ant rizikos ribos prarasti tuos pinigus, nes konservatorių ir liberalų Vyriausybė, deja, nepadarė to darbo per ketverius metus, kurį turėjo padaryti. Tai buvome didžiulėje rizikoje, susispaudėme per praeitus metus, daug įstatymų pakeitimų priėmėme ir šiandieną galime džiaugtis, kad virš 400 mln. ateina į Lietuvą. Tai yra geras rezultatas, Gynybos rekordinis biudžetas, antra pensijų pakopa – nuo sausio 1 d. Žmonės jau gali apsispręsti. Tai yra tie darbai, dėl kurių mes ir atėjome į valdančiąją daugumą ir ką žadame dar daugiau daryti.
– Jau apibendrinant visai koalicijos temą, buvo idėja padaryti tam tikrą apklausą – ar tinka dirbti šitoje koalicijoje, ar ne ir apklausti partijos skyrius.
– Tai, man atrodo, kad tas darbas bus padarytas.
– Tai aš turiu klausimą jums. Jeigu jūs gautumėte dabar tokį klausimą – ar jūs matote galimybę, norą, poreikį dirbti toliau – koks būtų jūsų atsakymas. Konkrečiai – taip arba ne?
– Su koalicija... Labai nuo daug aplinkybių priklauso. Ir, kaip ir sakiau, neatmetu galimybės, kad tai galėtų būti ir demokratai. Bet, vėlgi, aš atsispiriu daugiau nuo to taško, kaip mano, kaip premjerės, tam tikri sprendimai ir kaip visos Vyriausybės, socdemų frakcijos darbai gali judėti į priekį. Kol kas trikdžių su darbais mes neturime. Bet jeigu mes juos turėsime, tada aš irgi labai rimtai svarstysiu.
– Jūs pabrėžiate tą savo pragmatišką matymą, kad turi būti pasiekti rezultatai, turi būti pasiekti darbai...
– Ne kėdę šildyti atėjome. Jeigu aš sužinočiau, kad ministrai tiesiog sėdi kėdėje ir ją šildo, tiesiog atėjo pasėdėti toje kėdėje, tai, man atrodo, jau iš karto gali konstatuoti, kad tas žmogus yra netinkamas toje pozicijoje. Vyriausybėje reikia dirbti.
– Tai mano ir išplaukia klausimas, ar matote galimybę dirbti mažumos Vyriausybėje, jeigu reikėtų tų pokyčių?
– Matau, negąsdina manęs. Ir dar rugpjūčio mėnesį sakiau – jeigu kažkas galvoja, kad išgąsdins mane tuo, negąsdina. Reikės tam tikrus, matyt, momentus koreguoti, daugiau jėgų įdėti. Bet manęs negąsdina nei vienas – nei A, nei B, nei C, nei D variantas.
– Ką išsikristalizavome mes čia, tai atrodo, trys keliai. Vienas kelias yra toliau dirbti su „Nemuno aušra“, antras kelias yra pradėti diskusijas, derybas ir t.t. su Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ ir trečias kelias yra mažumos Vyriausybė. Tai yra trys keliai, kuriuos matote.
– Tikrai taip.
– Gerai, tai pereikime dar prie kitų temų. Nemažai to dėmesio koalicijai, bet yra ir kiti rimti reikalai – pavyzdžiui, daug įtampų ir dėmesio susilaukia naujo poligono Lazdijų rajone, Kapčiamiestyje steigimas. Vietos bendruomenė daug įvairių nuogąstavimų turi dėl iškeldinimo, kompensacijų, verslai taip pat turi tam tikrų nuogąstavimų. Ir, reaguojant į tai, į vietą, į savivaldybę, vyko tiek prezidentas, tiek grupelė ministrų, atsakingų už šį klausimą apimančias sritis. Bet yra nemažai pastabų, kad reikėjo tuos darbus daryti anksčiau, galbūt prieš viešai iškomunikuojant sprendimą. Turiu omenyje, eiti kalbėtis su bendruomene, spręsti individualias situacijas, ypač kalbant apie tuos atvejus, kai yra iškeldinama iš sodybų ir t.t. Ar čia nereikėjo šiek tiek anksčiau pradėti to proceso?
– Čia toks įdomus momentas. Nes dažnai kažkodėl visi traktuoja būtent per šią prizmę, kad galbūt per vėlai. Jūs įsivaizduokite – pirmiausia reikia konstatuoti tą dalyką, kad Valstybės gynimo tarybos (VGT) sprendimas yra rekomendacinis. Tai nėra sprendimas jau siųsti traktorius ir lyginti žemę. Tai yra toks politinės krypties sprendimas. Tai pirmas dalykas. Antras dalykas, galima hipotetiškai svarstyti – nėra VGT posėdžio, nėra šito sprendimo, bet mes pradedame judėti per bendruomenes ir sodybas ir kalbėtis apie šitą idėją. Ar tai būtų mažiau jautrus klausimas? Aš abejoju. Ar tai būtų ne vieša, aš labai, labai abejoju. Tai būtų visiškai vieša ir tai būtų absoliučiai tas pats procesas. Ir ką mes iš tikrųjų padarėme – sprendimas tai nėra priimtas. Sprendimas yra kaip matymas valstybės vadovų, kad šita zona yra labai, labai svarbi būtent šitam objektui. Ir labai laiku ir normaliai prasidėjo procesas, kalbantis su gyventojais. Tai, kad kai kam yra patrauklu šitą klausimą jautrinti – suprantu. Bet lygiai taip pat ir suprantu gyventojus, kurie turi abejonių. Tai aš gyvendama tame regione ir staiga atėjus žiniai, kad mano galbūt sodybą reikės parduoti arba dar kažkokie apribojimai... Tai be abejo, kad baimės jausmo yra. Aš suprantu žmones, kurie visą gyvenimą pragyveno ir neturi turtinių interesų, bet jiems karo grėsmė yra labai baisu ir jie daug dalykų, galbūt, net nežino, informacijos nevaldo. Tai tas baimės jausmas, neužtikrintumas yra visiškai normalus atgarsis. Ką mes turime daryti, tai mes turime kalbėtis ir kalbėtis, ir kalbėtis.
Šiai dienai aš esu ne vieną kartą tarusis su krašto apsaugos ministru. Jis žino, kokias užduotis turi atlikti, žino, kokius namų darbus turi atlikti ir tuos namų darbus jis turės atlikti. Dabar tiesiog mes viešoje erdvėje daugiau matome tuos platesnio masto susitikimus, bet tas darbas yra atliekamas ir siauresniais ratais. Tiek su verslu, tiek su gyventojais. Su kiekvienu reikės kalbėtis, su kiekvienu reikės išsiaiškinti lūkesčius. Ir mes esame absoliučiai atviri tuos lūkesčius patenkinti. Ir absoliučiai esame atviri ieškoti kompromisų. Tikrai poligono statyba nėra tikslas pastatyti objektą, kad kažkam tai būtų blogiau. Jo tikslas yra, kad būtų geriau. Kad tas pats regionas ir verslo prasme šiek tiek atsigautų, nes poligonas yra ir atsidariusios verslo galimybės, nes reikės ir aptarnauti, atvažiuos kariai. Lygiai taip pat saugumo detalių atsiranda daugiau prižiūrėti tą patį regioną.
Bet kokia yra labai svarbi žinutė ir ko labiausiai baiminasi gyventojai – kad atsitikus „X“ dienai kareivių poligone nebūna. Ir tas mitas, kad tai galėtų būti pirmasis taikinys – poligonai nėra taikiniai. Tam tikros gynybos pramonės objektai, tam tikri vadų štabai ir panašiai, taip, karo atveju tai galėtų būti taikiniai. Bet ne poligonai. Poligonas yra treniruočių centras. Ir jeigu ateina karas, visi kareiviai išjuda iš treniruočių centro į tam tikras zonas. Ir dėl to baimintis labai nereikia. Bet su žmonėmis reikia kalbėti vien tik dėl to, kad skaldytume mitus, kurie yra nepagrįstai skleidžiami.
– Grįžkime į jūsų atsakymo pradžią. Jūs paminėjote, kad sprendimas kol kas nėra galutinis, kad tai yra tiesiog VGT rekomendacija, VGT formate nutarimas. Ir taip, tikrai dar turės dėl to balsuoti ir Seimas, dar bus procesai. Bet gal ne iki galo susiderinta komunikacija (tarp valstybės institucijų – ELTA). Nes prezidento vyriausiasis patarėjas Deividas Matulionis komentavo, kad iš principo nuo šio sprendimo nusigręžta jau bet kokiu atveju nebus, kad ir kiek to nepasitenkinimo yra bendruomenėje, nes tai yra tiesiog strateginis projektas.
– Aš, vis dėlto, tikiu, kad mes rasime sprendimus. Mes tam ir dirbame. Jeigu mes to nenorėtume, mes pradėtume ne nuo gyventojų, ką mes dabar pradėjome daryti, bet jau Seime būtų priimtas sprendimas ir visi jau būtų pastatyti prieš faktą. Galutinis sprendimas bus padarytas visiškai kitur. Tai jeigu mes nenorėtume suderinti interesų ir santykių, įtikinti žmones, tai mes pradėtume nuo galutinio sprendimo. Bet dabar renkamės sudėtingesnį kelią, procesą. Ir gali būti, kad tai užtruks ir gal ne mėnesį, ne du. Bet mes kantrybės turime. Nes, kaip ir sakiau, mūsų vizija ir sprendimai yra ne veikimas prieš, bet už – tam, kad žmonės jaustųsi saugiau, kad tam tikri dalykai būtų suderinti ir kad galėtume kalbėtis, kalbėtis ir kalbėtis. Kaip Vatikane, kol baltas dūmas neišgaruos.
– Bet kariuomenė yra aiškiai įvardinusi, kad kitos vietos, kur tokio dydžio poligoną būtų galima steigti, nelabai yra. Tai turbūt tokį lūkestį turėti, viltį palaikyti, kad bus nusisukta nuo šio sprendimo, nelabai reikėtų.
– Teisybės dėlei, Lietuvoje yra skirtingi taškai, kaip išdėstyti poligonai. Ir Suvalkų koridorius yra tikrai pakankamai svarbi teritorija. Ir, be abejo, ta teritorija buvo parinkta maksimaliai, kad atitiktų ir kariuomenės poreikius, bet lygiai taip pat matėme, kad tam regionui, kol kariai treniruosis, nes ten bus ir apsauginės sistemos, tai teritorijai reikia daugiau saugumo ir apsaugos. Tai pagal tai ir buvo formuojamas sprendimas. Ir aš tikrai tikiu, kad visus lūkesčius galime suderinti. Tiesiog baimių spektras yra labai labai didelis – nuo elementaraus tokio teorinio dalyko, kad rytoj ateis karas ir užpuls mus būtent šioje teritorijoje, iki turtinių interesų, kas visiškai skamba normaliai. Tiesiog, matyt, reikia pasižiūrėti, ką ir mes iš savo pusės galime daugiau padaryti.
– O kaip manote, visos šios įtampos, kurios dabar sukasi apie šį klausimą, yra labiau natūraliai kylančios, ar visgi prisideda kažkas prie to, kad taip pat būtų pakurstytas šiek tiek tas nerimas?
– Man atrodo, kad čia tiesiog ne tai kad kažkas prisideda kurstant, bet tiesiog skirtingų nuomonių susidūrimas. Tai natūralu, kad atėjus su skirtinga nuomone, gal kažkas moka aršiau ją ginti ir garsiau girdisi.
Bet grįžkime vėl į geopolitinę situaciją – netgi tai, kas buvo prieš pusę metų, jau gerokai pasikeitė. Ir tai, ką mes planavome prieš pusę metų, jau dabar mes turime perplanuoti ir dėliotis šiek tiek veiksmus kitaip. Aš mėnesio gale važiuoju į Vokietiją, su kancleriu kalbėsimės, daug labai yra temų, apie ką pakalbėti. Ir tai, kas mums atrodo dabar labai reikšminga ir gyvybės ir mirties klausimas, rytoj gali būti visiškai nereikšminga. Ir tą mes turime suvokti, mes verdame savo kasdieniniuose dalykuose. Ir aš labai gerbiu kiekvieno tą baimę, tikrai gerbiu ir suprantu, bet gali būti taip, kad vieną dieną, jeigu mes būsime nepasiruošę, visa tai bus taip nereikšminga... Ir tada gailėsimės, kad neatlikome tų paprastų žingsnių, ruošiantis labai labai sudėtingai situacijai. Tai šiandieną tiesiog, kaip ir visą laiką, prašau šiek tiek atmesti emocijas, atsisėsti ir racionaliai pažiūrėti į kiekvieną dalyką. Ir visi klausimai yra sprendžiami. Tiesiog tyliai, ramiai, be jokių šou elementų, tiesiog juos reikia sėsti ir spręsti.
– Jūs minėjote, kad ir pati keliautumėte kalbėtis su Kapčiamiesčio bendruomene, kad išsklaidytumėte tą nerimą. Galbūt jau planuojate vizitą, galbūt jau suplanavote?
– Pirmiausia, krašto apsaugos ministras turi padaryti tuos namų darbus, kur yra užduotos užduotys. Ir tikrai aš pasiryžusi tai daryti, bet be jokių viešų šou – ramiai, dalykiškai, ten, kur reikia kalbantis su žmonėmis. Nes mano yra tikslas problemą išspręsti.
– Ar jūs čia referuojate į prezidento ketvirtadienį įvykusį apsilankymą, sakydama, kad be viešų šou?
– Nebūtinai, ir prezidento, ir kiti asmenys lankėsi. Tai visaip. Tai, kad prezidentas irgi parodė, kad VGT sprendimas ne tuščias žodis, ir pats ėjo, kalbėjosi su gyventojais, man atrodo, tai yra sveikintina ir labai gerai. Ir gerai, kad krašto apsaugos ministras važiuoja ir kiti ministrai važiavo ketvirtadienį, atsakyti ir į kitus klausimus – ir susisiekimo ten gi klausimai, ir ekonomikos ir inovacijų ministras buvo, nes verslui kyla klausimai. Visas Vyriausybės kabinetas pasiruošęs dirbti tam, kad reikiami sprendimai Lietuvoje būtų priimti.
– Pereikime prie kitos temos, ketvirtadienį surezonavo dar vienas klausimas – LRT viešai iškomunikavo savo poziciją dėl Remigijaus Žemaitaičio, kad jis nebebus kviečiamas į laidų tiesioginį eterį. Ir galiausiai po kilusios didelės pasipiktinimo viešoje erdvėje bangos, kai pasisakė ir LRT žurnalistai, kad kvies tai ką norės, remdamiesi žurnalistų etikos kodeksu – pakeitė savo šį sprendimą, pavadinę jį klaida. Turbūt stebėjote tą situaciją, viešą erdvę. Kaip jūs vertinate tokį LRT išstojimą? Ir kiek tai yra generalinės direktorės atsakomybė?
– Pasirodo, visi klaidų galime daryti. Ir kartais tai visiškai gyvenimiška. Nes pastaruoju metu aš kažkaip jaučiau, kad tik mes negalime daryti klaidų. Tai dabar gerai, kad tas balansas šiek tiek atsirado ir galbūt atsiras tas supratimas, kad klaidos padarymas, tai yra gyvenimiškas dalykas. Svarbu, kas vyksta toliau ir kaip tu tą klaidą pripažįsti ir koks tavo požiūris bendrai yra į situaciją. Tai man kyla klausimas, tai kur ta žodžio laisvė?
Paatvirausiu. Kai mačiau 10 tūkst. ir daugiau žmonių (protestuojant – ELTA) gatvėse, tai tikrai yra nuostabi jėga ir tai tikrai nuostabus demokratinis procesas, dėl kurio aš, kaip žmogus, kuris daug metų rengė įvairius protestus, aš tikrai džiaugiausi, kad žmonės susitelkia pasakyti savo nuomonę ir nebijo to padaryti. Tai yra tikroji žodžio laisvė. Bet lygiai taip pat buvo šiek tiek ir nerimo mano širdyje, ar vieną dieną tie žmonės nenusivils, nes jie buvo įtikėję, kad jie kovoja už žodžio laisvę, bet gali būti situacija daug sudėtingesnė negu jie mato ją iš pirmo žingsnio. O ta situacija tikrai yra sudėtingesnė. Ir nuo pat pirmos dienos aš pati remdama net ir protestuotojus, sakiau, kad mes, socialdemokratai, niekada nebuvome prieš žodžio laisvę, mes esame absoliučiai už žodžio laisvę. Mes esame už tai, kad kiekvienas žurnalistas galėtų kokybiškai ir laisvai atlikti savo pareigas. Ir tą misiją mes nešime ir toliau. Ir tai, kad mes pasiūlėme tam tikrus struktūrinius pakeitimus, nesusijusius visiškai su žodžio laisve, kas dabar, po vakarykščių įvykių (ketvirtadienio – ELTA), jau neatrodo visiškai kažkoks nonsensas, tai reiškia, kad mes matome, kad tam tikrų pokyčių LRT turėtų būti. Bet tai nesusiję su žurnalistų darbu. Tai neturi jų paliesti, bet kaip tik turi atnešti daugiau socialinių garantijų, geresnių sąlygų. Ir negalime ignoruoti dar ir to fakto, kad Valstybės kontrolė tam tikras pastabas išreiškė. Tai turime taisyti, turime tam tikrus elementus daryti. Bet tai jokiu būdu ne apie užvaldymą, tai jokiu būdu ne apie žodžio laisvę.
Ir man labai, labai keista, kai tuos pačius žurnalistus, kurie nuoširdūs žmonės, su kiekvienu iš jų daug metų yra dirbta ir dar dirbsime, kurie nuoširdžiai tiki idėja ir kovoja už savo darbo laisvę, už savo žodžio laisvę – administracija juos atvirai pakišo. Kitaip tos situacijos negaliu įvertinti. Ir tai ir yra tas elementas, dėl kurio mes, socialdemokratai, ir sakėme nuo pat pradžių, kad kažkas vyksta negerai, kad tam tikri pokyčiai turi būti.
– Po šio sprendimo, kuris galiausiai buvo pakeistas, ir LRT tarybos pirmininkas (Mindaugas Jurkynas – ELTA) pasisakė, o ir daugiau buvo tokių pasvarstymų, kad būtent šis žingsnis visgi veda prie to, kad generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė turėtų atsistatydinti.
– Dabar jau taip.
– Tai jūs sutinkate, kad po šio žingsnio jau turėtų…
– Visiškai. Puiku, kad pripažino klaidą. Kaip sakau, klaidas daryti yra gyvenimiška. Bet mes kalbame apie ypatingai jautrų klausimą, apie žodžio laisvę, kuomet plius 10 tūkst. žmonių stovėjo lauke, šalo, kovojo ir palaikė ją už žodžio laisvę. Ir vakarykščiai įvykiai parodė, kad tiesiog buvo spjauta visiems į veidus. Ir tai demonstruoja tai, kad taip, (...) tikrai šiai dienai LRT taryba yra teisi.
– Jūs manytumėte, kad pati generalinė direktorė turėtų priimti šį sprendimą?
– Aš manau, kad tai yra labai, labai grubi klaida. Remigijus Žemaitaitis, tai yra atskira tema. Bet mes kalbame ne apie asmenybę, kalbame ne apie pavardę. Tai aš neįsivaizduoju dabar situacijos Eltoje, kad kas nors jums pateiktų kaip žurnalistei sąrašą – ką galima ir ko negalima kalbinti. Tai ar čia apie žodžio laisvę mes kalbame? Čia tikrai nekalbame apie žodžio laisvę. Tai tu jau iš viršaus, jeigu tu drįsti nuleisti tokius nurodymus viešai savo darbuotojams, tai kaip buvo tada anksčiau, ko mes nematėme ir negirdėjome? Tai dabar patikėti, kad buvo kitaip ir čia yra toks vienkartinis atvejis – nežinau. Gal ir buvo, gal čia tikrai vienkartinis atvejis. Bet tokio aukšto lygio vadovui, kuris jau du mėnesius kalba apie tai, kad norima užvaldyti LRT, kas visiškai jokio pagrindo neturi, kuris kalba apie žodžio laisvę, tai tokie sprendimai mažų mažiausiai labai daug klausimų atveria.
– Premjere, ketvirtadienį Konstitucinis Teismas nutarė, kad socialdemokrato Juliaus Sabatausko paskyrimas į šio teismo teisėjus prieštarauja Konstitucijai. Ką manote apie šį sprendimą? Buvo indikacijų ir iš teisininkų, opozicija įspėjo, o po to kreipėsi, kad galbūt nepakanka patirties šioje srityje būti traktuojamam tinkamu kandidatui. Ar jus nustebino teismo sprendimas?
– Aš nė vienu teismo sprendimu nesistebiu. Natūralu, kad aš nesu Konstitucijos ekspertė ir aš tikrai nesu tos srities žinovė. Absoliučiai pasitikiu ir tikiu Konstitucinio Teismo sprendimais ir, aš manau, kad kiekvienas iš mūsų ne tik turime tikėti, bet ir privalome vykdyti – tame net abejonių nėra. Tai reiškia, kad kažkur tai, matyt, mes neturėdami tam tikrų ekspertinių žinių šitoje srityje ne viską įvertinome, nors Julius Sabatauskas yra nuostabus specialistas, jis turi didžiulę ilgametę patirtį, yra teisininkas. Matyt, tam tikrų smulkių niuansų mes neįvertinome.
Tai yra teismas, mes jį (sprendimą – ELTA) gerbsime ir vykdysime. Bus kitas, galbūt, daug tinkamesnis kandidatas, bet tai, matyt, yra precedentas peržiūrėti ir kitus sprendimus, nes buvo į Konstitucinį Teismą ir kitokių sprendimų, buvo konservatorių kandidatas. Lygiai tokio pat backroundo, lygiai tokią pat turėjo ir patirtį ir buvo absoliučiai analogiška situacija. Tada aš nežinau, ar buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą tą situaciją išaiškinti, bet dabar jau turime precedentą. Gal tada verta pasižiūrėti giliau ir visiems turėti bendrą matymą, kad tam tikrus dalykus reikia daug giliau ir jautriau įvertinti renkantis kandidatą. Vieni ar kiti dalykai nepriimtini – tai yra visiškai normalu.
– Jūs norėtumėte, kad ir tą situaciją pasiaiškintų?
– Aš manau, kad būtų sveika, jeigu jau yra precedentas ir yra išaiškinimas. Jeigu nebūtų šito išaiškinimo, tai nematyčiau reikalo. Bet jeigu yra išaiškinimas tai, matyt, jis taikomas yra visiems.
– Opozicija šioje istorijoje deda politinį dėmenį ir įžvelgia Seimo pirmininko Juozo Oleko atsakomybę. Būtent dėl to, jog jis neklausė rekomendacijų. Dabar, opozicija netgi kalba apie nepasitikėjimo procedūrą Seime. Kaip jūs vertinate šiuos planus?
– Man atrodo, kad Juozas Olekas tos atsakomybės ir nesibaido. Jis turbūt daugiau galės atsakyti į tai, bet nepasitikėjimui, kad vienas ar kitas kandidatas netiko...O ką konservatoriai darytų, jeigu būtų išaiškintas jų kandidatas, kuris greičiausiai netinka, jeigu žiūrėti pagal tą sprendimą? Tai gal irgi atsistatydintų visa frakcija už tokį sprendimą? Rimto pagrindo interpeliacijai tikrai kol kas nematau, bet opozicija yra laisva pradėti procesus.
Naujausi komentarai