Per pirmuosius Seimo metus, parlamentas priėmė du svarbius sprendimus. Visų pirma, patvirtino mokesčių reformą: priimti gyventojų pajamų ir nekilnojamojo turto mokesčių ir kiti pakeitimai.

Metų viduryje  dėl kilusių klausimų ir teisėsaugos tyrimų, susijusių su jo ir šeimos valdytu verslu ir praeitimi, atsistatydino premjeras Gintautas Paluckas. Prasidėjo naujas koalicijos formavimas. Tiesa, valdžios postų dalybos tebevyksta iki dabar. Prastėja santykiai su prezidentu, o kovos dėl biudžeto griauna iš posto ministrus.

Plačiau apie tai „Žinių radijo“ laidoje diskutavo socialdemokratų vicepirmininkas Robertas Kaunas, demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ atstovė Agnė Širinskienė ir VDU politologas Ignas Kalpokas.

– Agne, kadangi jūs pusę metų praleidote koalicijoje su dabartine valdžia – su socialdemokratais, – ar tas pusmetis buvo kitoks, kai jūs buvote valdžioje negu dabar?

Agnė: Manau, kad kartais yra geriau įvykius stebėti iš šalies. Keldami klausimą dėl „Nemuno Aušros“ dalyvavimo koalicijoje, labai įžvalgiai pasakėme, kad darbas su šita politine jėga bus apsunkintas. Turime daugybę pavyzdžių – nuo labai skambių partijos pirmininko pareiškimų iki situacijos Kultūros ministerijoje ir to, kokius ministrus jie turi. Iš tiesų matau šioje valdančiojoje daugumoje labai daug problemų. Nekalbant jau apie tai, kad nuolatinės ministrų postų dalybos ir faktiškai per metus nesusiformavusi vyriausybė, nes dabar turime dviejų ministrų stygių. Reikėtų labai gerai pagalvoti, kokie darbai buvo atlikti per pastaruosius dvylika mėnesių.

– Bet kai tik susiformavo naujoji koalicija, kurioje buvo demokratai, kas nutiko po pusės metų? Kodėl dabar taip sunku? Koalicija tarsi yra, bet sunku rasti ministrus – kas vyksta?

Agnė: Turėtų patys pasakyti, kodėl jiems taip sunku dirbti. Manau, kad žmonės, kurie yra savo srities profesionalai, pamatė, kokiais metodais ši valdžia dirba. Pamatė, kad pirmasis premjeras krito dėl skaidrumo situacijos, kurios negalėjo paaiškinti. Pamatė, kaip atrodo antrasis pagal dydį koalicijos partneris. Natūralu, kad profesionalai, kurie nėra politiškai angažuoti, nenori turėti reikalų su tokia valdžia. Kitas dalykas – tas nuolatinis gyrimasis, kad į kiekvieną vietą turi po 12, po 8, po 9 kandidatus ir gali lengvai pasirinkti ministrus ar viceministrus iš savo bičiulių rato. Vis dėlto panašu, kad tai tik gyrimasis. Pažiūrėkime, kas vyksta dabar – kalbama, kad į krašto apsaugos ministro postą iš Susisiekimo ministerijos bus perkeltas ponas Algirdas Taminskas. Tai rodo, kad tokie perkėlimai ir bandymai užkamšyti skyles nerodo, jog partija turi daug kompetentingų žmonių, kuriuos galėtų pasiūlyti. Nekalbu jau apie nuolatinį melą, kuris epizodas po epizodo išlenda. Pradedant Vilijos Blinkevičiūtės didžiuoju melu, kuris, manau, ir atvedė socialdemokratų partiją į pergalę rinkimuose, kai ji sakė, kad bus premjerė, o vos paskelbus rezultatus pareiškė, jog nebus. Ir baigiant visais kitais melais dėl G. Palucko, „Garnio“, ir galiausiai – dėl biudžeto, kai socialdemokratai kažkada kritikavo, kad pensijos auga tik 12 proc., o dabar pas juos pačius auga tiek pat.

– Jeigu, tarkim, „Nemuno Aušros“ frakcija būtų likusi koalicijoje su valstiečiais, ar būtumėte likę su jais?

Agnė: Būtume likę. Manau, kad koalicija iš tikrųjų būtų dirbusi veiksmingiau ir efektyviau, negu turime dabar. Kai kuriuos melus, matyt, jau teks pamiršti – šiai daugumai tenka juos pamiršti. Bet manau, kad ir to melo supratimas, kad koalicijos partneriai jo netoleravo, buvo svarbus. Mes labai principingai žiūrėjome ir į G. Palucko situaciją, ir į visus kitus atvejus.

– Ar būtumėte galėję dirbti, jei būtumėte likę koalicijoje, žinant visas tas situacijas? Kokių dar būtų problemų?

Agnė: Julius Sabatauskas nebūtų buvęs pateiktas į Konstitucinį Teismą – jis nebūtų praėjęs. Neabejoju, kad Seimo pirmininkas Saulius Skvernelis tikrai nebūtų pateikęs asmens, kuris neturi reikiamo darbo stažo. Dabar tie dalykai įvyko, juos aptarinėjame, bet ar jie duoda pridėtinę vertę valstybei? Ar ta valdžia iš tiesų veikia, kai savo bičiulius siunčia į Konstitucinį Teismą arba bando juos išsukti nuo baudžiamosios atsakomybės? Manau, kiekvienas rinkėjas pats tai įvertins.

– Robertai, čia per metus pažerta įvairių kaltinimų, nors demokratai pusę kadencijos buvo kartu su jumis vienoje koalicijoje. Bet kaip jūs patys vertintumėte tuos metus – daugiau darbų ar daugiau triukšmo?

Robertas: Man tiesiog truputį apmaudu, kad Lietuvos politikoje vyrauja labai daug dvigubų standartų. Tarsi gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje. Agnė išvardijo daug įvairių interpretacijų, bet priminsiu, kad demokratai buvo ne pusmetį, o faktiškai visus metus kartu – jie kartu priiminėjo sprendimus, kartu dirbo, ir tuo metu viskas buvo gerai. Pradėkime nuo V. Blinkevičiūtės. Esu sakęs, kad ji turbūt apgavo ypač tuos, kurie nebalsavo už socialdemokratus. Na, toks jau juokas gaunasi. Žinot, Vilija pasirinko taip, kaip pasirinko – jos priversti negalima. Nė vieno žmogaus negalime priversti daryti to, ko jis nebenori. Pripažįstam, kad Vilija persigalvojo, bet situacija tokia – judame toliau. Ir šiandien girdėti, kad politikė atėjusi su „Nemuno Aušra“ tiek moralizuoja, kad net sunku klausytis. Dabar „Nemuno Aušra“ įvardijama kaip problema Lietuvoje. Taip, R. Žemaitaitis yra impulsyvus politikas ir dažnai sukelia pasisakymų, kurie priverčia pakelti antakius. Ir pati „Nemuno Aušra“ tikrai nesutinka su visais jo žodžiais. Bet priminsiu, kad Agnė su ta jėga atėjo į politiką, todėl moralizuoti dabar truputį nesolidu.

– Gal čia ne moralizavimas, o tiesiog kai kurių dalykų priminimas?

Robertas: Priminsiu, kad per tuos metus, kol G. Palucko vyriausybė dirbo, ji dirbo tikrai aktyviai. Buvo priimta lankstesnė antros pensijų pakopos tvarka – nuo 2026 m. visi galėsime vėl valdyti savo pajamas ir nuspręsti, ar norime likti, ar ne. Nebelieka jokio priverstinio įtraukimo. Taip pat įvykdyta mokesčių pertvarka – pagaliau sukurtas progresyvus GPM sprendimas, kurio Lietuvai visada reikėjo ir kurio ankstesnėms vyriausybėms niekaip nepavyko priimti. Dėl NT mokesčio, manau, galima dėti mažą minusiuką, nes tikrai buvo galima rasti geresnį sprendimą. Ir čia su demokratais vis dar kyla klausimų – ar tikrai jų interpretacija dėl nekilnojamojo turto mokesčio padėjo Lietuvai, ar dabar turime geresnį sprendimą nei galėjome turėti? Toliau priminsiu, kad vienas pirmųjų G. Palucko vyriausybės darbų buvo papildomi 800 mln. gynybai. Šiandien, su nauju biudžeto projektu, turime rekordinį – dvigubai didesnį nei 2024 m. – gynybos biudžetą, beveik 5 mlrd. eurų. Interpretacijų, kam tas biudžetas bus išleistas, yra įvairių, bet faktas toks – turime beveik 5 mlrd., daugiau nei 5 proc., kaip ir buvo žadėta. Taip, kad socialdemokratams gynyba yra aktuali – mes tai suprantame. Be abejo, dabar turime krizę su kaimynine valstybe ir tais leidžiamais balionais. Taip, tai tiesa, bet tie balionai skrenda nuo 2023 m. Ir 2023 m. tuometinė vyriausybė – tiek premjerė, tiek krašto apsaugos ministras – aiškino, kad nereikia sureikšminti tų balionų. Tai buvo kitas laikas, kitas atsakas. Šiandien mes tą klausimą sprendžiame. Aš manau, kad darbai vyksta. Bendras fonas, kaip visada prie kiekvienos valdžios ar vyriausybės, dažnai būna iš opozicijos pusės negatyvus. Kritika yra normali – viskas gerai, kritikuoti galima ir reikia. Tačiau tas fonas visada sukuriamas toks, kad būtų kuo daugiau negatyvo. Vis dėlto, jeigu žiūrime į atliktų darbų sąrašą – valstybė veikia, judame į priekį.

– Robertas išvardijo kai kuriuos darbus, kuriuos pavyko padaryti per metus kadencijos – mokesčių reforma, „Sodros“ reforma, kai kurie kiti dalykai, kurie kėlė daug diskusijų ir buvo matomi viešojoje erdvėje. Ar galima sakyti, kad šių darbų pakanka metams, ar vis dėlto buvo galima padaryti daugiau?

Ignas: Iš tiesų kai kurie dalykai, kurie buvo žadėti – turbūt antros pakopos pensijų reforma buvo vienas ryškiausių socialdemokratų rinkiminių pažadų – buvo įgyvendinti. Dėl mokesčių reformos – kažkoks procesas įvyko ir rezultatas yra, nors, jeigu prisimintume, kaip buvo priiminėjama ta reforma, buvo daug neaiškumo, paskutinių minučių pasikeitimų ir nesutarimų pačioje koalicijoje. Tad rezultatas, turbūt, labiau toks – reforma vardan to, kad būtų įvykusi reforma. Kiti dalykai tapo sudėtingesni. Buvo daug kalbų, pavyzdžiui, apie sveikatos apsaugą – bandymų inicijuoti pakeitimus buvo, bet esminio proveržio nepamatėme. Krašto apsauga kol kas, atrodo, juda iš inercijos. Ir vėlgi, kai matėme konfliktą tarp buvusios vidaus reikalų ministrės ir premjerės, akivaizdu, kad vieningos krypties partijoje nėra.

Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:

– Aš sakyčiau, kad gynybos tema yra ta sritis, dėl kurios mažiausiai laužoma iečių. Ten, galima sakyti, yra tam tikras sutarimas – ir opozicija daugiau ar mažiau pritaria, todėl nereikia nieko sudėtingai „prastuminėti“, kaip, pavyzdžiui, mokesčių reformos atveju, kur pasipriešinimas buvo labai didelis – tiek iš opozicijos, tiek iš verslo, tiek iš įvairių organizacijų. Tai daug sunkiau, kai reikia surinkti daugumą balsų už vieną ar kitą sprendimą. Tas pats ir su „Sodros“ reforma – ji tikrai ne iš lengviausių, nes ir verslui, ir visuomenei kilo abejonių. Su krašto apsauga, net jei kai kurie procentai skiriasi po kablelio, tai didelės įtakos neturi. Bet iš principo kalbant – kiekvienoje Seimo sesijoje, kiek prisimenu, būdavo apie 600 klausimų, keliamų į darbotvarkę. Tai čia tų darbų daug ar mažai padaryta, kaip jums atrodo?

Ignas: Aš vis dėlto dėl krašto apsaugos paprieštaraučiau, nes seniai buvo atvejis, kai dėl krašto apsaugo biudžeto ministras ar ministrė virstų iš posto. Dabar nėra daug sėkmingų pavyzdžių, kai galima būtų pasiekti visišką bendrą sutarimą. Kalbant apskritai apie teisėkūrą, iš vienos pusės daugelį metų buvo kalbama, kad pas mus priimama labai daug naujų įstatymų, taisoma, pertaisoma, ir gal geriau būtų daugiau kokybės nei kiekybės. Iš kitos pusės, šią kadenciją dažnai matydavome, kad Seimas susirenka į posėdį ir neturi ką veikti, nes stringa teisės aktų pateikimas tarp Vyriausybės, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto. Apskritai teisės aktų rengimas stringa, ir tai, manau, signalizuoja apie nesugebėjimą susitarti dėl prioritetų bei iniciatyvų tarp koalicijos partnerių.

– Taip pat daug diskutuojama apie „čekiukų“ įstatymus ir J. Sabatausko skyrimą į Konstitucinį Teismą. Kaip jums atrodo – be to buvo galima apsieiti ar ne?

Ignas: Aišku, be to buvo galima apsieiti. Dėl J. Sabatausko reikia pripažinti, kad Pandoros skrynią čia atidarė ne socialdemokratai, o dar konservatoriai praėjusią kadenciją. Tačiau nebuvo būtina sekti tais blogais pavyzdžiais ir vėl teikti politiko kandidatūrą į Konstitucinį Teismą. Dėl „čekiukų“ istorijos taip pat buvo daug diskusijų, galiausiai ir prezidento veto, kurį nuspręsta atmesti. Vėlgi, turbūt buvo galima įsiklausyti ir į alternatyvius balsus. Juolab kai vėliau tai buvo pristatoma tų pačių socialdemokratų kaip esą atsakomybė būtų ne sušvelninta, o priešingai – įvesta. Tad kartais ir ta komunikacija, sprendimų pristatymas, deja, būna, švelniai tariant, prasilenkiantis su faktais.

– Robertai, šitie dalykai – nuo įstatymų kokybės iki „Sodros“ ar mokesčių reformos, šiandien dar ir nekilnojamojo turto mokesčio – čia ne per daug galime ginčytis. Kiek yra ekonomistų, ypač turinčių profesoriaus laipsnį, tiek bus ir nuomonių. Bet tie dalykai, kurie bado akis – pavyzdžiui, „čekiukai“ ar J. Sabatausko istorija, kai nebuvo susilaikyta nuo galimybės pagelbėti saviems ar netgi savus paskirti į pareigas – ar tokie dalykai jums daro garbę, ar ne? Kaip jums atrodo?

Robertas: Aš nenorėčiau vertinti kolegos J. Sabatausko, nes tai buvo slaptas balsavimas, ir Seimas apsisprendė slaptu balsavimu. Čia, kaip sakoma, kiek žmonių – tiek nuomonių ir istorijų. Tad šiuo klausimu aš tiesiog atsiribosiu.

– Vis dėlto, ar tai daro garbę Seimui, ar ne?

Robertas: Garbę daro darbai. Tad palaukime, kol J. Sabatauskas pradės dirbti Konstituciniame Teisme, pasižiūrėsime jo darbus, ir tada bus galima spręsti, ar Seimui tai garbė, ar ne. Šiandien, manau, spręsti nebūtų solidu. Dėl „čekiukų“ situacijos – manęs asmeniškai tai neliečia, todėl galiu kalbėti objektyviai. Lietuvoje susidarė gana kurioziška situacija. Iki pakeisto įstatymo visi tarybos nariai dirbo nemokamai – jie negaudavo atlyginimo, tik kompensaciją už patirtas išlaidas. Visoje Lietuvoje visos partijos, be išimties, dauguma tarybos narių pradėjo tą kompensaciją traktuoti kaip atlyginimą. Tokia faktinė situacija ir susiklostė. Aš manau, kad žmonės nemokamai nedirba – tiesiog taip yra, mes visi skiriame savo laiką. Sistema iš principo buvo ydinga. Niekas, žinoma, nevertė naudotis kompensacija kaip atlyginimu – žmonės sprendė patys, ir tikrai ne visi tuo naudojosi. Bet iš esmės sistema buvo ydinga, todėl ir buvo pakeista: dabar visi tarybos nariai gauna atlyginimus, ir nebelieka jokių interpretacijų. Aš matau dar vieną problemą – yra kelios savivaldybės, tarp jų, man atrodo, ir Kauno bei Kauno rajono, kurios turi kitokį reglamentavimą ir išsiskiria Lietuvoje. Ten galioja tie patys įstatymai, bet papildomai priimti savo, pagal kuriuos tarybos nariams net nereikia teikti ataskaitų. Tai jau „valstybė valstybėje“, kaip sakoma. Sistema buvo visiškai ydinga, bet šiai dienai ji sutvarkyta – tarybos nariai gauna atlyginimą. Dabar klausimas, ką daryti su tais šimtais tarybos narių, kurie piktnaudžiavo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eurų. Jei mąstytume valstybiškai, aš siūlyčiau visiems grąžinti tas sumas, sumokėti nemažas baudas, pripažinti klaidas ir dirbti toliau. Nes visgi tai yra specialistai – savivaldybininkai, valstybės tarnybos žmonės. Tačiau pats sprendimas, kuris pradėjo eiti per Seimą, iš pat pradžių nebuvo geras. Ten buvo nurodytos sumos – keliasdešimt tūkstančių, įvairūs sprendimai – tai nebuvo tinkama. Dabartinis galutinis įstatymas numato, kad sunki bausmė gali būti pakeista į apysunkę, o teismo sprendimu bausmė gali būti paskirta individualiai. Visi „čekiukininkai“ ir toliau bus baudžiami, turės teismo procesus. Atsiranda tik galimybė, kad už konkretų asmenį gali laiduoti kitas žmogus – jei laiduotojas yra, tas politikas su visais savo įrašais galės toliau dalyvauti rinkimuose.

– Agne, čia nuskambėjo daug dalykų – ir „čekiukus“, ir ką tik nori nagrinėjome. Iš principo, I. Kalpokas įdomiai pastebėjo, kad Seimo darbotvarkė dažnai būna tuščia, kartais Seimas neturi ką veikti. Tai taip yra, ar ne?

Agnė: Taip yra, nes išties tai jautėsi jau pavasarį, bet po vasaros, kai visi išgyvenome G. Palucko dramą, tas jaučiasi kelis kartus labiau. Tikrai pasitaikė pora kartų, kai darbotvarkė baigėsi apie dvyliktą, pirmą ar trečią valandą, ir tiesiog pritrūkdavo projektų. Bet problema ne tik jų skaičiuje – manau, ir turinyje, nes dalis projektų yra tiesiog techniniai, keičiantys įvairius registrus ar informacines sistemas, iš kurių žmonės tiesioginės naudos nepajus. O tokiose srityse kaip sveikatos apsauga ar švietimas, kurias visos koaliciją sudariusios partijos laikė prioritetu prieš rinkimus, tų darbų mes nematome.

– Bet gal čia ir gerai – nėra tų 600 projektų, nuo kurių anksčiau galvą nusisukdavai. Dabar jų mažiau, bet gal kokybiškesni?

Agnė: Jeigu tų projektų kiekis būtų sąmoningai sumažintas, tai būtų viena. Bet neabejoju, kad tas kiekis sumažėjo todėl, kad ministerijose nėra tikrumo – kurį laiką nebuvo vadovų, nėra suformuotos nuolatinės politinės komandos. Tokios priežastys ir lėmė tą stygių. Pavyzdžiui, sveikatos apsaugos reforma, kuri dabar daroma gana keistai – bandant uždaryti privatų sektorių ir visas lėšas nukreipti į valstybinį – galėjo vykti dar pavasarį. Galėjo vykti pilnu tempu. Bet buvo pristabdyti keli projektai, o dabar ministrė ateina su kitomis iniciatyvomis, nors pirmieji projektai dar nesvarstyti.

– Bet čia kaip tik ta ministerija, kur iš esmės niekas nesikeičia, ta pati ministrė ir viskas?

Agnė: Šiuo atveju, matyt, perturbacijos su Vyriausybe neprisidėjo nei prie projektų gausos, nei prie sistemingumo. Kitas dalykas – švietimas. Taip, ministrė liko ta pati, bet kažkokių pokyčių, išskyrus plius dešimt balų, kurių teisėtumu labai abejojama, ką pasakė ir prokuratūra, mes nematome. Vadovėliai buvo žadėti kaip prioritetas, bet jų neatsirado daugiau. Buvo kalbama, ir socialdemokratai žadėjo per rinkimus, kad jie sparčiai kels mokytojų atlyginimus. Dabar pažiūri į biudžetą – tie atlyginimai didėja kur kas mažiau, nei buvo planuota. Bet buvo sutarta su profsąjungomis dėl švietimo ministerijos dėl kur kas didesnės sumos. Taigi net ta suma, kuri buvo pažadėta susitarime, kuriam socialdemokratai pritarė, nėra įvykdyta.

– Bet kai jie žadėjo per rinkimus, tada turbūt dar nebuvo tų 5 proc. gynybai?

Agnė: Tokių dalykų iš tikrųjų labai trūksta. Tie 5 proc. gynybai bus didžiąja dalimi skolintos lėšos, ir visi, matyt, su tuo jau susitaikė. Bet vis tiek trūksta tikro prioritetų išpildymo. O jeigu negalime jų įgyvendinti, tada reikėtų pripažinti: rinkimų metu melavome ir net neplanavome tokių procentų, kokius žadėjome kelti. Nes kai per rinkimus sakai, kad pensijos kils 20 proc., o biudžete numatyta tik 12 proc., tai – švelniai tariant – neatrodo garbingai. Bet taip įvyko.

– Kadencija dar nesibaigė, gal dar pakels. Visada žadėdavo visos partijos daug. Apie 130 proc. nuo VDU, turbūt?

Agnė: Tai buvo pažadas per pirmuosius metus tiek pakelti. Tada V. Blinkevičiūtė labai kritikavo, sakydama, kad 12 proc. yra neambicinga. Dabar kyla 12 proc., ir mes jau sakome – ambicinga. Man tiesiog gaila, kad yra disonansas tarp to, kas buvo žadėta, ir to, kas realiai vyksta. Būtų garbinga atsistoti ir pasakyti: „Apgailestaujame, valstybėje sunkus metas, turėjome pergalvoti gynybos biudžetą.“ Bet net ir tokio atsiprašymo negirdžiu. Vietoj to bandoma sakyti, kad viskas gerai, viskas kyla, kaip žadėjome. To apsimetimo ir vaidybos, deja, labai daug. O darbų, kurie būtų konceptualūs ir reforminiai, nėra. Turiu pasakyti, kad valdžia turi dar ne metus. Rinkimai kitų metų pabaigoje prasidės į savivaldą, tad realiai liko pusmetis kažkokiems darbams padaryti.

– Robertai, dar pažerta visokiausių nepadarytų darbų. Kaip jūs vertinate? Iš tikrųjų ambicingi darbai buvo per metus, atmetus mokesčių ir „Sodros“ reformas bei kai kurias kitas?

Robertas: Kritika visada yra gerai, nes ji padeda pasitempti, neužmigti ant laurų ir žiūrėti į priekį. Bet, kolegos, pažiūrėkime konceptualiai: pensijos didėja, indeksacija yra didesnė, o ne mažesnė nei praėjusios Vyriausybės. Mokytojų atlyginimai didėja, ir dar tas procentas nėra galutinis – ieškoma būdų, kaip priartėti prie pažadų. Medikų atlyginimai didėja, visų institucijų atlyginimai didėja, MMA didėja – ne prasčiau nei praėjusios Vyriausybės laikais. Ir tuo pačiu turime dvigubai didesnį gynybos biudžetą, ko niekada nebuvo. Galėtume nesiskolinti, jei neturėtume tokių kaimynų. Ir šioje vietoje dirbame ne prasčiau, o geriau, nes nemažėja nei indeksacijos, nei atlyginimai – viskas auga. Ir tuo pačiu išlaikome pažadą – daugiau nei 5 proc. gynybai. Yra visokių ir smulkesnių darbų. Pavyzdžiui, mažesnė elektros kaina pažeidžiamiausiems vartotojams – tai irgi valstybės našta, bet mes ją matome, girdime, stebime. Tie patys dešimt balų paminėti anksčiau. Žinote, prokurorų sprendimas buvo labai keistas, nes turbūt pirmą kartą Lietuvoje prokurorai nusprendė kaip teisėjai – kas teisėta, kas ne. Negalima taip, bet jau buvo konstatuota. Tuo tarpu ministerija gavo visai kitokį raštą, nei buvo prokurorų viešai ištransliuota. Tai čia dar atskiras klausimas. Kas yra tie dešimt balų? Iš esmės – tai išgelbėtų jaunų žmonių likimai. Nes kažkodėl ankstesnė Vyriausybė nusprendė kardinaliai didinti egzaminų išlaikymo kartelę – ir drastiškai. Ne etapais, ne po truputį, o tiesiog staigiai. Ir tada atsiranda statistika – šimtais, net tūkstančiais procentų padaugėja neišlaikiusių. Tad tų dešimties balų pridėjimas gal ir nėra pats džiugiausias sprendimas, bet jis išgelbėjo daugybę jaunų žmonių ateičių. Ir turbūt nei vienas tas jaunas žmogus nesiskųs, kad galės mokytis, turės geresnį darbą, geresnį išsilavinimą ir kurs savo ateitį. Dabar, kiek žinau, ministerija ruošia realius, normalius sprendimus – iki gruodžio 1 d. turi pateikti siūlymus, kad nebeliktų tokių drastiškų šuolių, o viskas vyktų etapais.

– Bet klausimas dėl esminių dalykų – tarkime, ar per metus sveikatos reforma įvyko? Švietimo reforma – įtrauktos mokytojų, vadovėlių temos, tai tiesa, apie tai nuolat kalbame. Ar kažkas pasikeitė, ar ne? Galima būtų bent jau įžvelgti kokį nors būsimo proveržio ženklą, jei jau nekalbame apie tai, kad per metus kažkas galėjo pasistūmėti. Kaip buvome įstaigose su sveikata, taip ir tebėra – „e. sveikata“ iki šiol nesutvarkyta. Nežinau, kuri valdžia bus tie herojai, kurie tai sutvarkys, ir taip toliau. Yra daug dalykų. Nes žiūrint į programą, tie dešimt balų, greičiausiai, niekur nėra įrašyti.

Robertas: Faktas, kad niekas tokių dalykų neįrašinėja, nes tai yra reakcija… Atsakydamas į jūsų klausimą dėl sveikatos sistemos reformos –paskutinis, berods, Seimo posėdis baigėsi apie 19.30 valandą, tiksliai nepamenu. Ministrė porą valandų laukė, kad galėtų pristatyti sprendinius, o opozicija paėmė pertrauką iki kito posėdžio – vakare jau. Ministrė iš tikrųjų sugaišo daug laiko laukdama Seimo, Seimas dirbo ilgai ir galiausiai buvo padaryta pertrauka iki kito posėdžio. Ar tai konstruktyvu? Tai trukdymas dirbti tokioje situacijoje. Ir be abejo, ministrė dirba, nes nereikėtų tikėtis, kad per vienus metus socialdemokratai ir visa koalicija sugebės išspręsti tai, kas buvo susikaupę iš ankstesnių vyriausybių. Turime dar trejus metus, ir manau, kad vyriausybės programa, kurią šiai dienai esame patvirtinę, bus įgyvendinta.

– Ignai, aišku, čia opozicijos ir pozicijos grumtynės dėl idėjų ir darbų vyksta, bet objektyviai žiūrint, kaip jūs vertintumėt – ar Seimo darbai iš tiesų verčia manyti, kad kokybiškai daug kas atlikta ir galima tikėtis sėkmės toliau? Ar vis dėlto matote daugiau pesimizmo?

Ignas: Man atrodo, gana būdinga, kad turime metus po rinkimų, jau turime antrą Vyriausybę, bet vis tiek apie viską kalbame nurodydami į ankstesnę – ką ankstesnė vyriausybė padarė ar nepadarė. Su dronais I. Šimonytė ir L. Kaščiūnas nesusitvarkė – bet ir ši vyriausybė jau metus turėjo. Švietimas, sveikatos apsauga vis dar kažkokioje pereinamojoje stadijoje. Nors, kaip teisingai pastebėta, po metų prasidės nauja rinkimų kampanija, mažiau nei po metų, nes 2027 m. pradžioje bus savivaldos rinkimai. Tad tas langas jau pradeda užsidarinėti, o mes vis dar kalbame apie tai, ką padarė ar nepadarė I. Šimonytė, ir kad bent jau nėra blogiau nei buvo ankstesnėje Vyriausybėje. Čia man toks simptomas, kad turbūt trūksta šiek tiek polėkio, bet ir nuoseklumo.

– Politinės komunikacijos visada buvo tokios, ir dabar išlieka – lygintis su praėjusiais ir taip toliau. Bet ne apie komunikaciją, o apie objektyvumą vertinant: ar šiandien yra darbų, kurie padaryti? Tarkime, ta pati mokesčių reforma – nežinau, ar ją galima vadinti reforma, bet ji gana plati, apimanti daug sričių, skirtingai nei iki šiol daryti bandymai tų pačių socdemų ankstesnėse kadencijose. Valstiečiai irgi darė, bet turbūt ne viską padarė. O ši reforma matoma, jau sukėlusi tam tikrą bangą nepasitenkinimo. Bet, pavyzdžiui, „Sodros“ klausimai irgi buvo ilgai neliečiama sistema. Ar tai gerai padaryta, matysis po Naujųjų metų. Taigi, kažkokie darbai užbaigti yra. O kitos reformos jums kelia klausimų ar ne?

Ignas: Iš tiesų, mokesčių reformą darė ir Tėvynės sąjunga – nepadarė. Tai kas padaryta, tą reikia pripažinti. Bet bėda, kad ties tuo dažnai viskas ir baigiasi. Pagrindinė problema turbūt yra ne ambicijų ar konceptualaus mąstymo stoka, o tai, kad visa ši kadencija pažymėta dramomis, melodramomis. Vietoj to, kad būtų galima susikaupti į darbą, reikia aiškintis tarpusavio santykius. Visa koalicija iš esmės sukasi aplink vieną asmenį, kuris net nėra iš didžiausios koalicijos partnerės – aplink R. Žemaitaitį. Tas blaškymasis duoda rezultatą – nelabai žinome, kur einame. Gesiname gaisrus, pridėjinėjame balus, darome dalinius pakeitimus skirtingose srityse, bet aiškaus susitarimo ir gebėjimo tai artikuliuoti kol kas trūksta.

– Gerai, aišku, triukšmas aplink R. Žemaitaitį – viena. Vertinant padarytus darbus – kita. Nes triukšmo visada būdavo. Atsimenu, ir jūsų kadencijos pradžioje, ne šitos, o valstiečių, buvo daug visokių triukšmų. Agne, gal jūs, kaip opozicija, galite palinkėti ko nors gero?

Agnė: Aš tikrai linkiu, kad šūkis „Valstybė veikia“ taptų realybe, o ne lozungu, kuris buvo pamirštas prieš rinkimus. Ir kad teisės aktų, kurie ateina, kokybė būtų tokia, kuri įgalintų valstybės veikimą. Nes girdėjome kolegą piktinantis, kad opozicija paėmė pertrauką sveikatos reformoje, bet reikėjo pasigilinti, kodėl ta pertrauka buvo paimta. Ministrė, vaikščiodama po frakcijas, visada aiškino, kad reforma pagrista moksliniais tyrimais. Bet, paprašius pateikti tuos tyrimus, jau mėnesį su viršumi laukiame – jų pateikti negali. Dėl to atsiranda pertrauka, ir šis pavyzdys rodo, kad tikrai yra kur tobulinti teisėkūros kokybę ir pagrįstumą. To labai linkiu. Ir įveiklinti valstybę.