G. NAUSĖDA APIE ŠVENTES: PAPRAŠIAU PASIGAILĖT MANĘS – PASIGAILĖJO

Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji šalies ponia Diana LNK žurnalistams papasakojo apie savo švenčių tradicijas.

– Koks buvo šis šventinis laikotarpis jums, jūsų šeimai, ką gavot dovanų ir ką dovanojot kitiems?

Gitanas Nausėda (toliau – G. N.): Šventinis laikotarpis buvo toks, kokio aš tikėjausi, nes norėjosi šiek tiek sustabdyti laiką, norėjosi pabūti tarp artimų žmonių. Gaila, kad tas žmonių ratas siaurėja ir tie, su kuriais anksčiau buvau pratęs praleisti kiekvienas šventes, deja, jau išėję Anapilin. Bet buvo geras metas, kai tiesiog laikas sustojo, daugiau matei žmones, gamtą. Taip, dovanų gavau, gavau tokių, kokių norėjau. Jos susijusios su kvapais.

– Ponia Diana, ilgai ieškojote dovanos prezidentui?

Diana Nausėdienė (toliau – D. N.).: Nebuvo visiškai aišku, su dukrom bendru sprendimu, tiesiog.

– Tai gal atskleisite, ką?

G. N.: Kokius kvepalus mėgstu? Negaliu turbūt.

– O kokį sprendimą prie šventinio stalo, galbūt jūsų sprendimą aptarinėjote, galbūt veto dėl naktinių taikiklių medžioklėje? Ar buvo tokia kalba?

G. N.: Buvo toks momentas, bet aš įsikišau griežtai ir paprašiau pasigailėt manęs. Pasigailėjo.

– Nekalbėjot apie politiką?

G. N.: Beveik ne. Žaidėm šachmatais su sūnėnu.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Įprasta paprastai yra apžvelgti visus praėjusius metus metų pabaigoje. Kokį svarbiausią įvykį jūs įvardintumėt Lietuvoje?

G. N.: Tris. NATO viršūnių susitikimas Vilniuje – be jokios abejonės yra numeris vienas, nes tai buvo Lietuvos aukščiausia nata, kurią mes pasiekėme per 2023-uosius, o gal net ir per visus daugiau kaip 30 nepriklausomybės metų. Juolab, kad NATO viršūnių susitikime buvo priimta labai svarbių sprendimų, įskaitant ir sprendimą dėl Ukrainos, kadangi tai atvėrė galimybes dirbti toliau ir toliau kalbėti apie tai, kada Ukraina taps NATO nare, o ne kalbėti, ar apskritai ja taps. Antrasis įvykis – Ukrainos pakvietimas derybų dėl narystės Europos Sąjungoje. Ir trečiasis, be abejo, labai svarbus. Sprendimai, pirmiausia signalas iš Vokietijos pusės, po to ir gruodį įvykęs pasirašymas dėl gairių – tikrai ypatingos svarbos įvykis mūsų 2023-ųjų metų istorijoje.

Buvo toks momentas, bet aš įsikišau griežtai ir paprašiau pasigailėt manęs. Pasigailėjo.

– O ką jūs išskirtumėte, ponia Diana?

D. N.: Aš turbūt neišskirčiau nė vieno įvykio, nes visa tai, ką mes darome tiek šalies viduje, tiek užsienyje, yra nepaprastai svarbu. Tai buvo labai sudėtingi, sunkūs metai ir reikėtų padėkoti visiems Lietuvos žmonėms ir pasidžiaugti, kad mes įveikėme, išnešėme nepakeliamai sunkius krūvius kaip valstybė, kaip bendruomenė, kaip visuomenė. Ir norisi tikėti, kad 2024-ieji metai bus sparnuoti idėjomis, kūrybingumu ir mūsų kūrybinis genijus išneš mus iš visų mūsų neapibrėžtumų ir nelaimių.

– O kas jums buvo bjauriausia? Ką sužinojote, pamatėte ir pasidarė nemalonu, ir tikitės, kad to tiesiog daugiau nebus?

D. N.: Turbūt tai yra destrukcija. Santykių destrukcija ir orientacija į siaurus, privačius, partinius interesus ir valstybinio intereso ignoravimas.

G. N.: O aš, ko gero, vis dėlto labiau pakilčiau į tarptautinę plotmę ir tas karas pademonstravo… Žinote, tokios ekstremalios aplinkybės dažnai pademonstruoja geriausias žmogaus savybes – didvyriškumą, pasišventimą tėvynei. Tai, be abejo, iš Ukrainos pusės mes tokių pavyzdžių labai daug matėme. Bet iš agresoriaus pusės, na, šis karas parodė, kad galima nupulti į tokias žemumas. Tiesą sakant, tai buvo turbūt patys nemaloniausi patyrimai, kurie nebeleidžia atskirti, kur yra dar žmogaus būtybė, kur jau žmogaus apvalkalas, bet žmogaus nebėra.

– Kada save pagyrėte, prezidente, per pastaruosius metus?

G. N.: Pagyriau po NATO viršūnių susitikimo. Pasakiau sau, Gitanai, atlaikei. Buvo nelengva ir buvo daug nerimo, kad tai gali vykti ne taip sklandžiai. Net ir susitikimo, derybų metu buvo momentas, kuomet kai kurie sąjungininkai sakė, kad tuoj važiuojame į oro uostą ir kylame ir Vilniaus viršūnių susitikimas gali tapti nesėkmės istorija. Bet, ką gi, tai turbūt natūrali proceso dalis. Bet, visumoj, tai buvo renginys, kuriame dalyvavo tiek daug šaunių žmonių, ir aš tik kitą dieną įsitikinau, kuomet susitikau su tais žmonėmis LITEXPO, kai jau buvo nuiminėjami reklaminiai skydai. Tai iš tikro buvo kolektyvinių pastangų rezultatas, po kurio visi lyderiai ėjo vienas po kito ir sakė, jūs tokiam aukštam lygy organizavote šį viršūnių susitikimą, kad nuo šiol mes žinosime, jog galim pasikliauti organizuojant panašius forumus jūsų valstybe. Tikrai liko sužavėti Lietuvos žmonėmis, Vilnius grožiu, gamtos grožiu. Tai puikiausias reklaminis klipas, jeigu taip galima pasakyt, kurį galėjome padaryt Lietuvos labui.

– Tikriausiai prie šventinio stalo aptarinėjote, kad jums 2024-ieji metai bus išskirtiniai, nes siekiate perrinkimo. Ar irgi neleidote apie tai kalbėti?

G. N.: Ne, nekalbėjome apie rinkimus tikrai. Aš manau, kad bus tiek daug progų ir su jumis, ir ne su jumis apie rinkimus kalbėti, kad bent jau tą keletą dienų būtų galima paskelbti boikotą panašiom temom.

– Bet kiti kalbėjo?

G. N.: Kiti kalbėjo, tai aš jau čia nieko pakeisti negaliu. Žinote, nereikėtų turbūt išskirti prezidento rinkimų kaip kažkokių išskirtinių rinkimų. Taip, tai yra vienos iš valdžios institucijų rinkimai. Tačiau jeigu mes kalbam apie Lietuvos ateitį, labai daug priklausys ir nuo kitų rinkimų, ir Europos Parlamento rinkimų, ir ypatingai Seimo rinkimų. Nes tik tada susiformuoja visa valdžios vertikalė ir galima kalbėti, kad nuo šiol Lietuva suks į vieną ar į kitą pusę.

– Bet aš ponios Dianos noriu paklausti, ar ilgai atkalbinėjote vyrą ir kodėl nepavyko?

D. N.: Nepavyko todėl, kad nebuvo geresnių.

– Tuo metu, kai jūs dar nebuvot paskelbęs apie perrinkimą, sakėt, kad prezidento postas įpareigoja ir jūs negalite leisti sau kai kurių dalykų, kuriuos norėtumėt leisti, kaip paprastas pilietis. Ką jūs norėtumėt daryti?

G. N.: Išbėgti, pakvailioti, parėkauti, pažaisti kamuoliu. Nors, pažaisti kamuoliu, tiesą sakant, galiu. Bet, be abejo, aš turiu susitaikyti su tuo, kad žmonės stebi ir, sakykime, galbūt galimi tam tikri emocijų protrūkiai. Na, aš niekada neslėpiau, kad esu pakankamai temperamentingas žmogus. Ypatingai politikoje pasiduoti emocijoms nėra gerai, nes, pasidavus joms, tavo oponentas žino, į kurią vietą taikyt.

– Ir nepaisant to, kada jūsų kadencija bepasibaigtų – ar kitais metais, ar dar po penkerių – koks jūsų planas? Amerikos prezidentai parašo memuarus, kai baigia kadenciją. Ar turite tokį planą ir ar ilgai po to bylinėtumėtės su Gabrieliumi Landsbergiu?

G. N.: O galima išsaugot mažumėlę paslapties, atsakant į jūsų klausimą? Aš manau, kad tikrai pernelyg įdomus buvo laikotarpis, kad jį palikčiau visiškai be užrašo arba tam tikro įprasminimo. Tikrai tokių minčių yra. Ir kai labai nori, mintys dažnai materializuojasi.

– Užsirašinėjate dabar svarbiausius įvykius, kaip darydavo Valdas Adamkus?

G. N.: Užsirašinėju galvoj ir po to stengiuosi atkurti. Na, žinote, atmintis kol kas dar gera. Kai ką pasitikslinu, atgaminu, ypatingai su kolegomis kalbėdamas, taip, tai yra kolektyvinis darbas. Tikiuosi, kad tie metai bus įprasminti, nes tai buvo išskirtiniai metai. Turbūt visi prezidentai po savo kadencijų taip sako.

Tikiuosi, kad tie metai bus įprasminti, nes tai buvo išskirtiniai metai. Turbūt visi prezidentai po savo kadencijų taip sako.

– Jūs kalbat apie visą kadenciją?

G. N.: Aš kalbu apie visus penkerius metus, o jau iš esmės tiksi ir penktieji metai. Na, sutikite, kad toks renginys įvairiausio pobūdžio iššūkių nedažnai išpuola. Ir pandemija, ir nelegali migracija, nelegalūs prezidento rinkimai Baltarusijoje, pašliję santykiai su kaimynais, pirmoji generalinė karo Ukrainoje repeticija 2021 m., reali karo pradžia 2022 m. Tai tai yra tikrai tokie iššūkiai, kuomet viskas gal atrodo panašiau į gaisrų gesinimą. Bet gerovės valstybei siekiai man liko visada širdyje ir aš stengiausi pagal galimybes ir dėdamas maksimalias pastangas tų siekių nepamiršti ir juos įgyvendinti vidaus politikoje.

– Jūsų laukia dar vienas didelis įvykis, ne tik rinkimai. Galite įvardinti koks?

G. N.: Kalbate apie jubiliejų? Aš prisipažinsiu nuoširdžiai, kažkodėl pasijuto perėjimas į kitą žmonių kategoriją, kai sulaukiau 30 metų. Po to nustojau kreipti dėmesį. Visi gimtadieniai, jubiliejai man yra pirmiausia tam tikras sustojimas, pabuvimas su savimi, su draugais, bet aš iš to nebedarau filosofinių apibendrinimų. Tiesiog mes esame žmonės, kurie turi tam tikrų tikslų, nori juos įgyvendinti, nori juos įgyvendinti kuo galime greičiau, nes laikas nelaukia ir visi turime vieną gyvenimą. Bet man dabar kiti jubiliejai nėra tokie, koks buvo tas 30 metų jubiliejus.

– Mes čia kalbėjom apie paprastus žmones. Jie švenčia. Jūs turbūt negalėsite švęsti, nes bus tarp pirmo ir antro prezidento rinkimų turų. Ar švęstumėt įprastai?

G. N.: Aš švenčiau aną jubiliejų, tokį pusjubiliejų, 55 metų. Atsimenu, mes grįžome ir kažkaip komanda atsidūrė Klaipėdoje rinkimų kampanijos metu. Ir mes mano tėvuko sode dainavome dainas, buvo truputį džiazo, buvo gera nuotaika. Tai ir buvo šventimas. Aš nemėgstu tų jubiliejų, kuriuose kartais pačiam tenka dalyvauti, kurie turi labai aiškų scenarijų, oficialias kalbas, dovanų prinešimą. Man tokie dalykai nelabai prie širdies.