Šiais emancipacijos ir lygių galimybių laikais vis dažniau pamatysi moterį prie motociklo vairo. Tačiau kad įsijungusi navigaciją ir pasiėmusi porą popierinių žemėlapių keliautų po užsienį viena, kaip tai daro 60-metė Violeta Sudnikienė... „Tokių mano amžiaus lietuvių reikėtų gerai paieškoti“, – šypsosi ji.

Susižavėjo paauglystėje

Pirmą sykį ant motociklo Violeta sėdo būdama keturiolikos. Sesers vyras paklausė, ar norėtų pasivažinėti. Pabandė ir patiko.

„Įdomu, kad nei du mano sūnūs, nei vyras nevažiuoja motociklų, tik aš vienintelė. Tiesa, tėtis visada turėjo motociklą, kurio iki to lemtingo momento net nepastebėdavau garaže“, – juokiasi Violeta.

Kai sesers vyras paauglę Violetą pasisodino ant savo motociklo ir davė juo pavažiuoti, merginos gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis visiems laikams.

„Tik tada pamačiau, kad ir mano tėtis garaže turi lygiai tokį patį, juodą, „Voschod“ markės motociklą“, – prisimena ji.

Vairuotojo pažymėjimui užsidirbo

Gyveno Kaišiadorių rajone, kelių kelelių savo plieniniam žirgui rasdavo daugybę. Tiesa, pirmus dvejus metus buvo viena problema – vairuotojo pažymėjimas. Juk paauglė jo neturėjo.

„Buvo sovietiniai metai. Teisių neturėjau, bet vis tiek važiuodavau miškais, laukais, – pasakoja ji. – Kai tėtis suprato, kad geruoju dukrai gali nesibaigti, iškėlė ultimatumą: kai turėsi vairuotojo pažymėjimą – tada ir važiuosi!“

Sulaukusi šešiolikos, mergina pasiprašė pinigų vairavimo egzaminui. Tėtis liepė užsidirbti. Tuomet Violeta susirado darbą darželyje ir kurį laiką dirbo auklėtojos padėjėja. Užtruko kelis mėnesius.

„Kai pagaliau gavau išsvajotąjį vairuotojo pažymėjimą, tėtis motociklą mažai matydavo. Sutarėme, kad vežiosiu jį į darbą ir iš jo“, – šypsosi pašnekovė, su tėčio motociklu net į pamokas Kaišiadoryse važiuodavusi. Pastatydavo savo plieninį žirgą mokyklos aikštelėje, kad pro klasės langus jį matytų.

Iššūkiai: „Kai važiuoji viena, neturi į ką atsiremti, įgyji daugiau patirties“, – atvirauja keliautoja, ką pamatyti, dažnai sprendžianti spontaniškai, jau būdama kelyje. / V. Sudnikienės asmeninio archyvo nuotr.

Pasakodama apie paauglystės nuotykius Violeta neslepia sulaukdavusi priekaištų iš kaimynų. Juk nemalonu, kai kažkas kasdien po langais birbina motociklą.

Kartą Violeta miško takais savo plieniniu žirgu vežėsi draugę. Bandė motociklu peršokti kelią pastojusią pušies šaką.

„Tik jaučiu, kad pasidarė labai lengva. Atsisuku – ogi pamesta draugė sėdi ant tos šakos! Kvatojomės abi iki ašarų“, – prisimena laimingai pasibaigusi nuotykį.

Kitą sykį, kai viduryje balos užgeso motociklo variklis,  Violetai pačiai teko jį iš balos traukti. Pabijojo, kad tėtis, grįžęs po darbo namo ir neradęs nei dukros, nei motociklo, duos pylos.

Paklausė vyro žodžių

Kai ištekėjo, sukūrė šeimą, motociklai kuriam laikui buvo pamiršti. Tiesa, po „Voschod“ dar važinėjo tėčio ižu – prieš vestuves savo būsimą vyrą Juozą jo lopšelyje vežiojo.

Po vestuvių savo aistrą motociklams Violeta prisiminė tik tada, kai, nuvykusi su vyru į Baltarusiją, parduotuvėje pamatė gražuolį „Minsk“ motociklą.

„Iš karto jo užsimaniau, o vyras man ir sako: žinai, gal aš norėčiau, kad tu pirma vaikus užaugintum“, – kaip šiandien pamena ramų vyro prašymą ji.

Jei jis būtų pasakęs tuos žodžius kitokiu tonu ar kategoriškai liepęs motociklo nepirkti, dar neaišku, ką būtų atsakiusi Violeta. Tačiau Juozas buvo labai taktiškas, mandagus, tad moteriai neliko nieko kito, kaip sutikti.

Bendrystė: motociklininkių pasaulinio turo (WRWR – Women Riders World Relay) etapas Ukrainoje – Violeta ir Jolita su australe, kanadiete, rumune, belge ir dviem ukrainiečiais. / V. Sudnikienės asmeninio archyvo nuotr.

Taigi, Violeta augino sūnus, vėliau, kai atsidarė sienos, išvyko dirbti į Norvegiją, į gėlių šiltnamius.

„Kai jau išleidome vaikus į savarankišką gyvenimą, atėjo eilė ir mano pirmam nuosavam motociklui“, – su meile apie savo brangųjį pirkinį kalba V. Sudnikienė, svajonę įgyvendinusi lygiai prieš aštuonerius metus.

Vyras neprieštaravo, tik paprašė, kad žmona įsigytų geresnį šalmą, tinkamą aprangą ir važinėtų kiek galima saugiau.

„Taip ir darau. Prieš vykdama į ilgesnę kelionę visada nuvežu motociklą meistrams, kad nuodugniai apžiūrėtų. Grįždama iš kelionės vėl jiems skambinu, kad dar sykį patikrintų“, – šypsosi ji.

Norėjau save išbandyti. Juk kai važiuoji viena, neturi į ką daugiau atsiremti, įgyji daugiau patirties. Visi sprendimai priklauso tik nuo tavęs vienos.

Antrasis – galingesnis

Dabartinis motociklas Violetai jau antras. Moteris juokiasi, kad geras  posakis apie apetitą, kylantį bevalgant. „Antrasis mano motociklas kur kas galingesnis. Dviejų cilindrų. O dar toks gražus – raudonas! Kai jį įsigijau, draugė tą pačią dieną nupirko maniškį“, – džiaugiasi V. Sudnikienė.

Dabar, sako Violeta, Lietuvoje jau daug jaunų merginų išsilaiko motociklo vairavimo egzaminą ir keliauja jais po pasaulį, o jos amžiaus moterys, kurias sutinka užsienyje, dažniausiai nelietuvės.

Pirmoji tolesnė Violetos kelionė motociklu truko septyniolika dienų. Dvi draugės tuomet važiavo į Kroatiją. Daug pamatė, o svarbiausia – suprato, kad keliauti motociklais ne tik įmanoma, bet dar ir labai smagu.

Netrukus įvyko antroji kelionė po Italiją. Draugės nusipirko lėktuvo bilietus, o motorolerius (motociklų tąkart negavo) nuomojosi nuvykusios. „Sužavėjo tiek pati šalis, tiek žmonės, kurie noriai su mumis fotografavosi, vaišino saldainiais, obuoliais“, – prisimena ji.

V. Sudnikienės asmeninio archyvo nuotr.

Paklausta, ar ne per karšta buvo saulėtoje Italijoje važinėtis su storaode motociklininko apranga, Violeta purto galvą. Sako, kad odinės baikerių uniformos – tik stereotipas. Nebūtinai visi plieninių žirgų savininkai dėvi būtent tokias.

„Aš turiu tekstilinę aprangą. Jei patenku į audrą ar lietų, sušlampu, kitą rytą kaitri saulė ją ir vėl išdžiovina. Arba išsipilu iš batų vandenį ir važiuoju toliau“, – kvatojasi moteris.

Vieną kartą, keliaujant po Kroatiją, pakilo toks stiprus vėjas, kad vos  nenupūtė nuo tilto su visu motociklu. „Štai kodėl reikalingi ir stuburo, ir pečių, ir alkūnių apsaugai, speciali avalynė, kuri griuvimo atveju apsaugotų kojas“, – aiškina ji.

Ar kada teko virsti? Violeta nusispjauna tris kartus per petį ir sako – niekada, tik... guldyti motociklą ant šono. „Važiavau sykį tokiu klampiu, miškavežio išmaltu keliuku. Ėmė ir įstrigo abu motociklo ratai į smėlį – teko paguldyti jį ant šono, o paskui mėginti ištraukti. Kadangi pačiai nepavyko – laukiau, kol kažkas važiuos pro šalį“, – prisimena jau senoką įvykį Violeta.

Kelionių paviliota

Kai pradėjo daugiau keliauti motociklu, pamažu atsirado ir tinkamų žmonių, su kuriais Violetai smagu važiuoti drauge. Viena iš jų – Jolita Arlauskaitė, buvusi WIMA (Women International Motorcyclist Associacion – Tarptautinė motociklininkių asociacija) prezidentė. Su ja Violeta dalyvavo ne vienoje įspūdingoje kelionėje.

„Dalyvavau ir estafetėje aplink pasaulį, kurią pradėjo viena motociklininkė iš Australijos. Ji atvežė estafetės lazdelę į Lietuvą. Mes su Jolita ir kitomis lietuvių baikerėmis aprodėme užsienietėms gražiausias mūsų šalies vietas, o paskui – jau tik dviese – prisijungėme prie jų. Patraukėme per Ukrainą į Rumuniją. Estafetės lazdelė spacialioje kuprinėje keliavo drauge. Perdavėme ją Ukrainos baikeriams, kurie suteikė mums nakvynę, pavaišino ir palydėjo iki Rumunijos sienos. Ten mūsų internacionalinės kompanijos jau laukė rumunų palyda“, – dalijasi įdomios akcijos detalėmis keliautoja.

V. Sudnikienės asmeninio archyvo nuotr.

Keliauja ir viena

Kurį laiką keliavusi su draugėmis, Violeta vis kaupėsi keliauti viena. „Norėjau save išbandyti. Juk kai važiuoji viena, neturi į ką daugiau atsiremti, įgyji daugiau patirties. Visi sprendimai priklauso tik nuo tavęs vienos“, – aiškina ji.

Kai dirbo Norvegijoje šiltnamiuose, nebuvo laiko keliauti. Kai grįžo į Lietuvą, nusprendė pamatyti Norvegiją motociklininkės akimis. Pasibalnojo savo plieninį žirgą ir per Latviją, Švediją nuvyko į Norvegiją, kur netoli Oslo gyveno jos sūnus. „Jis išeidavo į darbą, o aš sėsdavau ant motociklo ir važinėdavau po gretimas apylinkes“, – pamena V. Sudnikienė.

Antrąkart viena keliavo per Vokietiją, Daniją ir vėl į Norvegiją, pas sūnų. „Išlipusi iš kelto supratau, kad viešbutyje neužmigsiu, tai važiavau miškais, laukais visą naktį. Adrenalino buvo pilnos gyslos, o paryčiais pagaliau pasiekiau Skageną – šiauriausią Danijos miestą, įsikūrusį Šiaurės ir Baltijos jūrų sandūroje.“

Keliautoja atvirauja, kad ne šiaip sau kelis sykius suko vairą Norvegijos link. Tikslas buvo ne vien aplankyti sūnų, bet ir ruoštis kur kas ilgesnei  kelionei vienai į Lofotenų salas, esančias Norvegijoje, už poliarinio rato. Tai ji padarė prieš dvejus metus.

Ar važiuojant motociklu laukinėje Norvegijos gamtoje negresia pavojus susidurti su žvėrimis? Violeta sako, kad kelyje visko pasitaiko, tad tenka būti labai atsargiai. „Ypač dažnai į kelio vidurį išeina briedžiai. Tuomet palaukiu, kol nueis, ir važiuoju toliau“, – pasakoja ji.

Kokiu principu motociklininkė dėliojasi savo kelionių maršrutą? „Dažnai dar namuose suplanuoju, ką noriu vienur ar kitur pamatyti, tačiau pakeliui sutikti žmonės parodo dar daugiau netoliese esančių įdomybių. Kitą kartą būna, kad atvažiuoji vėlai vakare į viešbutį, o ryte, saulei patekėjus, netenki žado, kaip viskas aplinkui gražu. Tuomet pasilieki dar kelioms dienoms ir viską aplinkui ištyrinėji“, – pasakoja Violeta, ką pamatyti, dažnai sprendžianti spontaniškai, jau būdama kelyje.

V. Sudnikienės asmeninio archyvo nuotr.

Ligas išvaiko laimės hormonai

Keliauti po užsienį Violeta pradėjo tais laikais, kai jau buvo išmanieji telefonai, navigacijos prietaisai. Vis dėlto be popierinio žemėlapio moteris net nejuda iš vietos. Dažniausiai vežasi jų porą, kad, jei vienas netyčia sušlapų ar suplyštų, liktų kitas.

Atsarginių detalių Violetos motociklo daiktadėžėse irgi nerasite. Kam be reikalo tampytis, jei apie mechaniką nieko neišmano. Džiaugiasi, kad žmonės kelyje draugiški. Tik sustok atsigerti ar drabužių pasikeisti – kaipmat lyg iš po žemių išdygs vienas ar kitas vairuotojas ir paklaus, ar nereikia pagalbos.

Šiltai sėdint automobilio salone važiuojantys vėjo blaškomu motociklu neatrodo labai romantiškai. O jei dar lyja ar sninga?

Violeta tikina, kad lekiant motociklu sukyla gerasis adrenalinas, todėl jokių oro trukdžių ji nejaučianti. „Šypsausi sau po šalmu, nors niekas tos mano šypsenos nemato“, – atvirauja ji.

Gal Violeta yra labai stiprios sveikatos, kurios neveikia nei lietūs, nei šlapi drabužiai? „Įdomūs dalykai su ta sveikata, – svarsto pašnekovė. – Išeik į lauką bjauriu oru ir padirbėk – kaipmat prikibs kokia sloga ar kosulys, o važiuojant motociklu jokios ligos neima. Matyt, visas jas išvaiko laimės hormonai.“

Muzikos, nors ir turi tokią galimybę, baikerė neklauso: natūralūs kelio, gamtos garsai jos ausiai patys mieliausi.

Paklausta, ar kada keliauja automobiliu, Violeta linksi galvą ir patikslina, kad automobilio vairavimo pažymėjimą ji gavo kur kas vėliau nei motociklo.

„Vairuoju ir neatsisakau, jei vyras pakviečia kur nors pakeliauti automobiliu, bet vis dėlto tikroji mano meilė yra motociklai. Ne kartą ir vyrui siūliau išsilaikyti motociklo vairavimo egzaminą, įsigyti motociklą, kad galėtume kartu keliauti drauge, bet neklauso“, – šypsosi V. Sudnikienė.

Neklauso – užtai labai nuoširdžiai domisi, kaip sekasi žmonai kelyje. Kai tik yra ryšys, Violeta siunčia savo vyrui, sūnums nuotraukas iš kelionės ir savo koordinates. Dažniausiai vakarais, nuvykusi į nakvynės vietą.

Iš kelionių motociklu suvenyrų nesiveža, užtenka vieno kito gražaus akmenuko. Didžiausia vertybė – kelyje matyti vaizdai, patirti įspūdžiai ir sutikti žmonės.

Nuotykis Kolumbijoje

Tolimiausia ir egzotiškiausia kelionė, pasak motociklininkės, buvo į Kolumbiją. „Mes, penkios lietuvės, nuskridome su apranga ir šalmais į Bogotą, kur mūsų jau laukė keliautoja ir žurnalistė Eglė Gerulaitytė. Ji irgi motociklu keliauja po visą pasaulį. Kelioms savaitėms Eglė tapo mūsų gide“, – džiaugiasi pašnekovė.

Kai prie lietuvių baikerių grupės Bogotoje prisijungė dar šešios lenkės, kelionė po Kolumbiją prasidėjo. Įspūdžių parsivežė daug – keliai vingiuoti, vietovės kalnuotos, didelis srautas krovininių automobilių, kuriuos lenkti buvo labai sudėtinga.

„Jei nelenksi, laiku nebūsi ten, kur planavai. Teko sukaupti visą drąsą ir lenkti, nors didesnis pavojus laukė ne gatvėje, o sraunioje kalnų upėje“, – atvirauja Violeta, su kolegėmis užsisakiusi plaukimą plaustu kalnų upe.

Moterys sėdo į pripučiamą valtį, kuri plaukdama per vieną iš penkių slenksčių apsivertė. Visos lietuvaitės atsidūrė vandenyje ir ėmė skęsti. Laimei, šalia buvo ir daugiau valčių… Violetą išgelbėjo lenkų ekipažas, nes kiek bandė išnerti į upės paviršių pati, tiek atsitrenkdavo į valties dugną. „Nuo to karto – jokių plaustų“, – pačią baisiausią gyvenime patirtį dar sykį mintimis išgyvena ji.

V. Sudnikienės asmeninio archyvo nuotr.

Atstovavo Lietuvai

2022 m. Violeta su kolegėmis dalyvavo pasauliniame motociklininkių suvažiavime Šveicarijoje. Iš viso į renginį susirinko net 250 motociklininkių iš viso pasaulio.

„Tąkart suėjo 70 metų, kaip gyvuoja ši moterų motociklininkių organizacija, ir mes, trys lietuvės, čia pirmąkart atstovavome Lietuvai. Liepos 6-ąją iškėlėme Šveicarijos kalnuose Lietuvos trispalvę!“ – pasakoja V. Sudnikienė, praėjusią vasarą visą mėnesį viena keliavusi po Farerų salas.

Kokį nuotykį Violeta drauge su baikere J. Arlauskaite planuoja artimiausiu metu – paslaptis. „Galiu išduoti tik tiek, kad jei viskas vyks pagal mūsų planą, laukia ilga kelionė su rimtais tikslais, apie kurią būtinai papasakosime grįžusios“, – žada aktyvioji motociklų turizmo Lietuvoje puoselėtoja, už savo veiklą ne kartą nominuota garbingiems apdovanojimams.