A.Kalantai brolį primena Palanga

Palangiškis mokytojas Antanas Kalanta lyg šiandien prisimena jausmus, kuriuos teko išgyventi prieš 35 metus, kai Kaune, protestuodamas prieš Lietuvos okupaciją, susidegino jo brolis Romas.

Palangoje jau daugelį metų gyvenančio vyriausiojo R.Kalantos brolio prisiminimus sustiprina ir tai, kad pajūryje daugybė vietų asocijuojasi su gražiausiomis vasaromis, kurias šeima praleido kartu.

Krikštatėviu netapo

Kai brolis susidegino, A.Kalantai buvo 27-eri.

„Apie vidurdienį atvažiavo mama ir pasakė, kad Romas sudegė. Tik vėliau buvo ištartas žodis „susidegino“. Tų įvykių išvakarėse šventėme mano sūnaus krikštynas, įkurtuves naujame bute. Turbūt neatsitiktinai Romas nesutiko būti krikštatėviu. Pamenu, sakė, kad reikia krikštasūniu rūpintis iki žilos senatvės. Vis dėlto tada nieko nenujautėme. Kažkokių ženklų, kurie būtų galėję pranašauti, kad Romas susidegins, nebuvo. Tik vėliau, po kratų paaiškėjo, kad tokiam savo žingsniui jis ruošėsi“, - dėstė brolis.

Nuskubėjęs į ligoninę A.Kalanta Romą dar rado gyvą, tačiau kritinės būklės. Jam buvo apdegę daugiau nei 90 procentų kūno. „Romas reagavo užduodant klausimus, kalbant. Tik atsakyti balsu negalėjo. Mirkčiojo arba krestelėdavo galvą. Ligoninėje Romas išgyveno apie 14 valandų“, - pasakojo A.Kalanta.

Visą Lietuvą ir okupacinę sovietų valdžią sukrėtęs įvykis atkreipė pasaulio dėmesį ir priminė, kad laisvės troškimas okupuotoje šalyje nebuvo sunaikintas.

1972-ųjų gegužės 14 dienos jaunimo demonstracijos vadinamos bene didžiausiomis masinėmis riaušėmis Sovietų Sąjungoje. Į Kauno gatves tuomet išėjo per 3 tūkst. žmonių. Jiems malšinti teko sutelkti daugiau nei 7 tūkst. milicininkų, kareivių. Masinės demonstracijos, smurtas ir areštai truko kelias dienas, buvo suimta daugiau kaip 400 asmenų.

Liepė nurinkti žvakes

Gegužės 14 dieną tradiciškai Kalantų šeimos nariai susirenka Romainių kapinėse Kaune - uždega žvakutes, padeda gėlių.

„Beje, Romas palaidotas ne ten, kur mes planavome - vietą išrinko tuometė valdžia“, - pažymėjo A.Kalanta.

Jam ypač įsiminė pirmosios liūdnosios datos metinės: „Kažkas ant kapo išdėliojo geltonas, žalias ir raudonas žvakutes - tokią trispalvę. Išsyk prisistatė saugumiečiai. Pareigūnai nurodė pakeisti žvakutes. Atsakiau, kad ne aš jas padėjau, tad prie tų žvakučių ir liestis negaliu“.

Ilgai valdžia neleido kapo net tvorele aptverti, apie paminklo statymą negalėjo būti nė kalbos.

Pirmąją atminimo lentą iš ąžuolo A.Kalantai teko išskaptuoti savo rankomis. Dabar ji eksponuojama Kauno IX forto muziejuje.

Sovietmečiu kiekvienas gegužės mėnuo Kalantų šeimai atnešdavo didelę įtampą. „Mums nebuvo leidžiama išvykti. Taip pat pareigūnų akiratyje atsidurdavo visi disidentai, hipiai. Greitai atsirado kalantinių terminas, apibūdinantis metą, kai būdavo sustiprinamas valdžios struktūrų budrumas, draudžiama organizuoti masinius renginius. Net Jonines tekdavo švęsti už Kauno“, - dalijosi prisiminimais A.Kalanta.

Situacija pasikeitė tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Mėgo vienatvę

Su Palanga Kalantų šeimą sieja gana stiprus ryšys, nors iki 1963 metų tėvai su keturiais sūnumis gyveno Alytuje, vėliau persikėlė į Kauną.

„Kiek pamenu, nuo 1968 metų mama su mumis vasarą vykdavo dirbti į pajūrį. Romui Palanga tikrai nebuvo svetima. Prie jūros tilto, Vytauto ir J.Basanavičiaus gatvių sankryžos vykdavo hipių susitikimai, brolis juose dalyvaudavo. Šiaip Romas mėgdavo pabūti toliau nuo žmonių, pasivaikščioti pajūriu, pasėdėti prie Rąžės žiočių, nueiti iki Naglio kalno“, - pasakojo A.Kalanta.

Svajonėse - premija

A.Kalanta džiaugėsi, kad jo brolio poelgis – nepamirštas.

„Jaunimas žino apie gegužės 14-osios įvykius, yra skaitę apie R.Kalantą. Mokiniai užduodavo daugybę įvairių klausimų. Manau, kad jaunimui jis artimas, labai įdomus, nes buvo jų bendraamžis, kai susidegino - tik 19 metų sulaukęs“, - sakė palangiškis.

Jis tikisi, jog ateityje bus įsteigta Romo Kalantos premija jaunimui.

„Mėginu išjudinti šį reikalą jau trejus metus. Yra apdovanojimų - medalių, skulptūrėlių - projektai. Viskas paruošta. Deja, kol kas niekaip nepavyksta tų pasiūlymų įteikti Prezidentui. Bet vilties neprarandu. Pats esu mokytojas, tad manau, kad tokia premija būtų labai naudinga, skatintų jaunus žmones būti patriotais. Pastebiu, jog dabar to trūksta“, - kalbėjo A.Kalanta.