Vaizdas sprogdina smegenis
„Matyt, tai atėjo iš vaikystės. Augau daugiavaikėje šeimoje – esu trečias, jauniausias vaikas, kuris dažniausiai sunešiodavo tai, ką dėvėjo vyresni broliai. Tai būdavo taip puiku. Reikia rengtis ką nors nauja – baisu, ir tas kvapas, ir per siūles traška. Kai kuriems tai turbūt būtų buvę trauma, kaip čia taip, neturėti naujų daiktų“, – kvatoja „Slavka Channel“ įkūrėjas.
Ir šiandien aktorius vadovaujasi pozicija – kam pirkti naują daiktą, kai pats gali jį susimeistrauti, kūrybiškai persidaryti seną.
„Tada žinai, kad pasaulyje tokio daugiau niekas neturi. Kaip gerai pasigaminsi, taip gerai tas dalykas ir veiks. Arba neveiks, jei jį darysi atmestinai, – savo filosofiją dėsto pašnekovas. – Todėl sulūžęs ir pataisytas daiktas man turbūt visada bus vertesnis už tokį patį naują.“
Su meile puoselėjamuose V. Mickevičiaus namuose akys raibsta nuo įvairiausių įdomybių: čia ir negrojančios ryškiaspalvės gitaros, gegutėmis nebekukuojantys sieniniai laikrodžiai, retro patefonai, gramofonai, radijo imtuvai ir dar visokiausių nestandartinių interjero detalių. Suprantama, senoviniai automobiliai – taip pat nerūdijanti Viačeslavo aistra.
Kaip juokauja pats artistas, jam įprasta ir organiška gyvenamoji aplinka kai kuriems svečiams, vaizdžiai tariant, sprogdina smegenis.
Vertė: materialių dalykų nesureikšminantis Viačeslavas apsidžiaugtų nebent rankų darbo dovana, kad ir megztomis pirštinėmis – šmaikštauja, kad jas nuolat pameta. / V. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
Realybės užauginta išmonė
Viačeslavas meistrauja, ką nors vis remontuoja, tobulina, kuria ir buria nuo pat mažumės. Pašnekovas neneigia – tokį nagingumą ir išradingumą skatino ne vien gėrybėmis nepertekusi vaikystė, bet ir neretai apgailėtina sovietmečio gaminių kokybė.
Pavyzdžiui, ir turimą sovietinį patefoną aktorius veikiau vadina antikolekcijos eksponatu, kad nuo sovietmečio tolimi žmonės patys galėtų pamatyti, kokio tai prastumo daiktas – kiek jis daug sveria ir neatlieka savo darbo, palyginti su tokiu pat anų laikų vakarietišku. Pašnekovas šypteli: sveika priminti ir tiems, kurie vis dar jaučia nostalgiją okupacijos meto realybei.
„Mano vaikystė praėjo sovietiniais laikais. Kokie tada būdavo dviračiai – dvi dienas taisai, pusvalandį važiuoji. Mokėdavai guolius pasikeisti, priekyje didesnę šakę uždedi, ratas didesnis, važiuoji kaip su harlėjumi. Tie prasti Sovietų Sąjungoje gaminami daiktai (geresnių nebuvo) išmokė pataisyti viską, ką tik reikia“, – prisimena pašnekovas.
Šiandien Viačeslavas nesibodi pasiknebinėti ir prie savo senovinių automobilių. Juo labiau kad sena transporto priemone vien neatsargiai pervažiavus per „gulintį policininką“ gali kas nors atšokti ir nebeveikti, sako artistas.
Visokios senienos, transformacijai tinkami rakandai į Viačeslavo rankas patenka įvairiais keliais – iš blusturgių, metalo laužynų, žmonių, kurie atiduoda jiems nebereikalingus daiktus.
Sulūžęs ir pataisytas daiktas man turbūt visada bus vertesnis už tokį patį naują.
Siurrealistinių triukų smagumas
„Vieni žmonės įsigijo sodybą ir rado tris sovietines gitaras. Tos gitaros – labai prastos, jas gi gamindavo baldų fabrike. Neverta investuoti pinigų, kad tą daiktą būtų galima atnaujinti ir naudoti pagal pirminę paskirtį“, – negražbyliauja Viačeslavas.
Taip aktoriaus namų terasoje apsigyveno originalūs dekoro elementai – pašalinus stygas, dailininkų ryškiai ištapyti menkaverčiai instrumentai tapo stilizuotais inkiliukais paukščiams. Pašnekovas šypteli: „Ko pats neperdarau, nesugebu, paprašau kitų – neapsimetinėsiu, kad viską moku.“
Panašiai paskirčiai Viačeslavas prikėlė sovietinių laikų sieninius laikrodžius su gegutėmis – išardęs mechanizmą, padidinęs skylę, juose įrengė lesyklėles tikriems sparnuočiams.
„Sakyčiau, atrodo labai siurrealistiškai, kai paukštis iš laikrodžio ne išlenda, o priešingai – į jį įskrenda. Ypač tiems, kurie nežino, kad ten įrengta lesyklėlė“, – šypteli neseniai anapilin iškeliavusio kūrėjo, vizionieriaus ir režisieriaus Davido Lyncho kūrybos gerbėjas.
Vargu ar kam nors nors šautų į galvą, pavyzdžiui, suteikti dar vieną šansą išmestoms senoms, permirkusioms knygoms. Būtent tokių leidinių nupjaustytomis nugarėlėmis Viačeslavas apklijavo tualeto duris – taip proziška erdvė virto tarsi slaptu kambarėliu iš šnipų filmo, o namų šeimininkui neretai tenka stebėti suglumusių ir į „knygų spintą“ nesiryžtančių žengti svečių veidus.
Savaip: iškylose ypač pravartūs dujinės viryklės komplektai, gaminami iš nebenaudojamų švediško stiliaus kanistrų, sulaukė gausybės V. Mickevičiaus sekėjų pagyrų. / V. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
Pakylėjantis techninis darbas
Nenuostabu, kad ryški, kitoniška, ekstravagantiška aktoriaus namų aplinka jau patraukė įvairių fotosesijų dalyvių ar reklamos kūrėjų dėmesį. Artistas prisipažįsta idėjų nesidairantis aplinkoje, dažniausiai jos gimta spontaniškai.
„Per „Bored Panda“ esu matęs, kaip supjausto naują metalinį kanistrą ir padaro iš jo mini barą. Tai yra tragedija – imi naują gerą daiktą ir jį sugadini. Kitas dalykas – padaromas daiktas alkoholiui laikyti. Man pačiam, kaip negeriančiam, iš karto atmetimo reakcija“, – sako pašnekovas.
Viačeslavas prisipažįsta, kad jam ne vis vien, kaip bus pritaikomas jo sumeistrautas daiktas, koks bus jo antrasis gyvenimas. „Nereikia daryti to, ko pats nemėgsti. Taip pat ir su renginiais – geriau badausiu, nei vesiu renginį žmogui, kurio nekenčiu ar negerbiu“, – atvirauja aktorius.
Daugiausia smagių emocijų V. Mickevičiui teikia būtent mechaninis, techninis darbas. Vienas tokių – iš tų pačių kanistrų gaminamos stilingos turistinės dujinės viryklės, kurios sulaukė itin didelio sekėjų dėmesio.
„Per karantiną, kai dingo visi renginių darbai, tie mano gaminiai padėjo man išgyventi. Pats tuo netikėjau, – šypteli pašnekovas. – Sukūriau net visą sistemą, kuri vienu metu leistų sparčiau ir lengviau dirbti. Procesą optimizavau iki maksimumo – jokių improvizacijų.“
Misija: kartu su bendraminčiais iš ratlankių sumeistrauta dešimtys krosnelių, kurios iškeliavo į Ukrainą. / V. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
Teko protinti entuziastus
Apie 200 Utenos fabrike švedams gamintų nestandartinės formos kanistrų Viačeslavas perpirko kaip metalo laužą – jie buvo kiauri, apgadinti, nebetinkami naudoti pagal paskirtį.
„Jie kiek kitokios nei daugeliui įprastos kvadratinės formos, atrodo tarsi kokio XX a. šeštojo dešimtmečio amerikietiškos siuvimo mašinos dėžė – tokia stilinga, apvalainų formų. Kai tuos kanistrus įsigijau, net nežinojau, ką su jais darysiu. Paskui pamačiau, kad jei nupjauni viršų – ir apačioje, ir viršuje gali ką nors susidėti. Tada pasibraižiau ir dariau. Pamatę žmonės sako: mes irgi norime. Taip ir pasipylė“, – pasakoja V. Mickevičius.
Šiandien daiktai yra tapę visuomenės liga. Vaikams net Kalėdų Senelio nereikia, užtenka supykus patrepsėti, ir tėvai nuperka tai, ko reikia.
Kaip sako Viačeslavas, įsibėgėjus karui Ukrainoje, šias turistines virykles liovėsi gaminęs iš principo, nes daugelis jų pageidavo kaip išgyvenimo rinkinio.
„Sakiau: kvailiai jūs, mokate brangiai, kaip už rankų darbą, geriau nusipirkite paprastą dujinę viryklę. Išgyvenimo kuprinėje turi būti kuo daugiau naudingų daiktų ir kuo mažesnė pati kuprinė. Reikėjo protinti žmones. Tai būtų vėjais išleisti pinigai“, – nekomercišku požiūriu stebina kūrėjas.
Galiausiai savo energiją jis nukreipė kita linkme – kartu su bendraminčiais iš ratlankių ėmėsi meistrauti krosneles, skirtas be šildymo likusiems ukrainiečiams.
Netrukus Viačeslavas planuoja grįžti prie daugelio geidžiamo daikto gamybos. Kas bus, kai tokios puikios žaliavos resursai ištirps?
„Nėra tikslo iš to gyventi ir tapti milijonieriumi. Imsiuosi kitų dalykų. Man labai patinka, kad ta veikla ir disciplinos moko, – devynis kartus pamatuok, o tik tada pjauk. Seniau, būdavo, pirma pjaunu, o jau paskui matuoju“, – šypteli pašnekovas.
Prieskoniai: senoviniai automobiliai – neblėstanti Viačeslavo aistra. / V. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.
Kai bentlis neatstoja dviračio
Viačeslavas linkęs sutikti: sąmoningi jo pasirinkimai ir veikla atspindi požiūrį į jam svarbius vertybinius dalykus. Savo socialinių tinklų paskyrose aktorius dalijasi ne tik stebinančiomis senų daiktų transformacijų idėjomis, bet ir asmeninėmis iniciatyvomis. Štai praėjusią vasarą Viačeslavas išsikėlė tikslą per kiekvieną pasiplaukiojimą irklente iš ežero ištraukti padangą ir vėliau jas legaliai utilizuoti.
„Šiandien daiktai yra tapę visuomenės liga. Vaikams net Kalėdų Senelio nereikia, užtenka supykus patrepsėti, ir tėvai nuperka tai, ko reikia“, – pastebėjimais dalijasi pašnekovas.
Tačiau dar liūdniau, kad vartotojiškumas skverbiasi į mūsų tarpusavio santykius.
„Tą patį požiūrį mes tarsi imame projektuoti ir žmonėms. Kad ir kiek kalbėtume apie skyrybų bumą, argi tai nėra tam tikras vartotojiškumo pasireiškimas, kaip kad nepatiko televizorius – pakeičiau į kitą, taip ir su žmogumi – nebepatinka, pakeisiu kitu“, – retoriškai klausia aktorius.
Viačeslavo akimis, nežabojamo vartojimo pagundas pagrečiui visuotiniam pertekliui maitina ir iki šiol gyvos sovietmečio nepritekliaus traumos.
„Žmonės, kurie tuo metu augo, tarsi bando kompensuoti tą laikmetį, įsigydami naujausią automobilį, namą, vardinius drabužius... Deja, bando ne tomis priemonėmis. Ne veltui yra geras posakis, kad joks bentlis neatstos vaikystėje neturėto dviračio“, – sako menininkas.
Naujausi komentarai